Paieška Kai aš jaunas buvau...

Kai aš jaunas buvau...

Vacys PAULAUSKAS

Garbės žvejys, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute baigiau mokslus ir 1968 m. atvykau į Šilalės vidurinę mokyklą mokyti vaikus chemijos. Tuomet bedarbių nebuvo ir darbų darbelių visiems užteko per akis. Ne veltui jaunieji specialistai turėdavo paskirtoje vietoje trejetą metelių paplušėti ir tik po to pakeldavo sparnelius laisvam skrydžiui. Nepritapę išskrisdavo anksčiau. Tie, kuriems darbas tiko, pasilikdavo ilgam arba visam laikui. Mokytojaujant kaip viena diena 15 metų prabėgo, nes ne vien pamokos man rūpėjo. Labai norėjau būti šalia vaikų pamokoms pasibaigus, nes buvau įsitikinęs, kad bet kokia papildoma veikla, užpildžiusi mokinio laisvalaikį, yra svarbi. Iš pradžių kai kam buvo keista, jog chemijos  mokslus krimtęs jaunas specialistas sumanė su vaikais rinkti pašto ženklus, kartu meškerioti ir auginti akvariumines žuveles. Tačiau po truputį viskas „įsivažiavo“. Dėstomas dalykas nenukentėjo, o po pamokų užimti vaikai tapo žinomi net už Lietuvos ribų.

 

Suradom

          

Šilalėje daug vaikų užsikrėtė meškeriojimo „liga“, todėl teko mokykloje įkurti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus jaunimo sekciją. Kadangi skyrius žuvininko etato neturėjo, buvau išrinktas į jo valdybą ir padėjau medžioklės plotų žinovui Alfonsui Baubliui tvarkyti žuvininkystės reikalus. Savo ruožtu, iš jo taip pat susilaukdavau pagalbos.

Tais laikais buvo labai griežti  reikalavimai mokyklos  lankymui. Klasės auklėtojas buvo atsakingas už kiekvieną mokinį. Šiam išvykus mokytis kitur, reikėdavo gauti tai liudijančius dokumentus. Man išleidus devintokus, į dešimtąją susirinko visi, tik vienas iš gūdaus kaimo prapuolė kaip į vandenį. Transporto neturiu, o ir tą kaimą vienas vargiai rasčiau. Prašau Alfonso pagalbos. Jis žmogus užimtas, tačiau po darbo išvažiuojame. Užimdamas tokias pareigas jis ne tik kaimus, bet ir visas pakrūmes gerai žino, todėl tikimės mano reikalą greitai sutvarkyti. Bet pakeliui nuo Yžnės upelio pamatome kelis vaikus su bradiniu pėdinančius. Kol „susemiam“, po namus išvežiojam, tėvus ir prasižengėlius auklėjam, visiškai sutemsta, bet mudu mano vaikiuko gyvenamą vietą surandam. Tik visa bėda – namuose tik tėvas, kuris visiškai nežino, kur jo sūnutis naktinėja. Laukiam, apie gyvenimą filosofuojam, o vaiko vis nėr.

„Nepyk, mokytojau, kad muna vaks pri moksla nelinkęs. Taip jis geras. Diena man visus darbus prie ūkes paded nudirbti. O vakare, žiną, su draugąs kur nors, gal Akmenon pameškerioti išlėki“, – pasiguodė tėvas ir butelaitį velnio lašų iš „papečkės“ ištraukė, kad laukti neprabostų. O laikas vis eina. Pora valandų jau praėjo. Galop pagailo žmogui mūsų, tai ir pasiūlė: „Jūs, vyrą, važiūkit numį, o aš, kad jūs tap noret, kai parsiras, vakui pasakysu, kad jis, kap turės laisva laika, tegu nuvažiū retžygiąs į tą mokyklą“. Sąžiningas tėvas nemelavo. Mano auklėtinis mokykloje pasirodė ir man pavyko prikalbinti jį tęsti mokslus bei baigti vidurinę.

 

Bendravardis

       

Mano klasėje meškeriojo visi berniukai, tačiau tarp jų žvejyba labiausiai rūpėjo Vaciukui. Dažnai meškeriodavom kartu ir mano bendravardis džiaugdavosi, kai pavykdavo mane apgaudyti. Vieną sekmadienio rytą truputį pramigęs ateinu prie tvenkinio ir girdžiu: „Auklėtojau, aš šiandien užėmiau jūsų vietą, bet lynai nekimba“. „Niekis, - raminu   vaiką, - aš visiškai gerai įsitaisiau netoli tavęs.“

Po kiek laiko: „Auklėtojau, aš tikrai šiandien nieko nesugausiu“.

„Na, čia dabar kas? Visada sugauni, tai užkibs ir šiandien“.

„Neužkibs, nes aš pamiršau užsidėti savo kepurikę“.

Pasižiūriu, tikrai mano Vacius vienplaukis stovi. Klausiu: „Ar tu kada nors jau meškeriojai be savo kepurės?“

„Ne, - sako, - šiandien pirmas kartas.“

 

Dingo gelmėje

        

Taip mums besišnekučiuojant iš už posūkio pasirodo valtelė, o joje - užkietėjęs meškeriotojas Justinas: „Žiūrėkit,  kokią gražią lydeką ką tik ištraukiau“.

Didžiulį stažą turintis meškeriotojas atsistoja valtyje visu ūgiu ir, ištiesęs ranką į šoną, rodo laimikį. Lydeka tikrai didelė ir tvenkinio vandens fone atrodo įspūdingai. „Šeši septyni kilogramai garantuoti“, – džiaugiasi ir, kad būtų tikriau, pakrato lydeką aukštyn žemyn. O lydekai tik to ir  trūko. Ji krinta ir akimirksniu dingsta tvenkinio  gelmėje. Justinas stovi lyg stabo ištiktas ir žiūri į vandenį, prarijusį jo svajonių žuvį.

Atplaukęs į krantą pasiguodė: „Žinai, mokytojau, patingėjau pakeisti parūdijusį pavadėlį, o jis ėmė ir nulūžo“.

Tais laikais pirktiniai metaliniai pavadėliai buvo supinti iš dviejų storokų vielų, kurios greitai rūdydavo ir  lūždavo.

Ta diena tikrai buvo kažkokia nesėkminga. Justinas prarado lydeką, o mudu su Vaciuku taip nieko ir nepagavome.

 

Raudonakis iš daržo

       

Man labai patikdavo vakarinė lynų žūklė. Sėdėdavau iki tol, kol sugebėdavau įžiūrėti plūdę. Jokių šviesos šaltinių žvejybai tuomet nebuvo, todėl sutemus tekdavo traukti namo. O ir Žūklės taisyklės draudė meškerioti naktį.

Tą vakarą lynai buvo labai aktyvūs ir gerai kibo. Vos žūklę pradėjus, papuolė puskilograminis, vėliau – kilograminis, o visiškai sutemus, šviečiant mėnuliui, šiaip taip „išprašiau“ į krantą 2 kg raudonakį.

Parėjęs namo paduodu drobinį krepšelį žmonai ir sakau: „Šiandien pasisekė, užkibo trys lynai“.

O ši, išėmusi žuvis, šypsosi: „Kodėl trys, jeigu čia tik du?“

Žiūriu... iš tikrųjų du. Mažasis ir didysis – vietoje, o kilograminio – nė padujų. Pasiėmiau žibintuvėlį ir išėjau žūklės vietos apžiūrėti.

Ant kranto – nieko, takas tuščias, o už jo - daržas ir bulvių rėžis. Prisiminiau, jog meškeriojant aplink sukinėjosi nusipenėjęs katinas. Prie žuvies jis pripratintas, pats mačiu, kaip per kuojų nerštą iš žolių išsikrapštė ne vieną sidabražvynę, todėl nutariau po daržą pasižvalgyti. Pasišviesdamas praeinu vieną vagą – nieko, kitą vagą – nieko. Jau galvojau, kad mano ekskursija po bulves veltui, kai priešais akis sujudėjo žemių kauburys. Tai ir buvo mano lynas. Matyt, pastvėręs laimikį už uodegos katinas taikėsi namų link, tačiau per vagas žuvį vilkti buvo sunku. Todėl pavargęs savo kėslų atsisakė. Tikriausiai įtakos turėjo dar ir tai, kad sausoje kaip parkas dirvoje visas lyno paviršius aplipo žemėmis, kurios sugadino katino apetitą.

 

Linksma pamoka

         

Vieną rytą per lydekų nerštą užtruko brakonierių „medžioklė“. Aš vos spėjau namuose persirengti ir išskubėjau į pirmąją pamoką. Skambučiui suskambėjus  kostiumuotas su liemene ir kaklaraiščiu jau stovėjau prieš vienuoliktokus ir pradėjau pamoką. Dirbome labai rimtai. Mat ruošėmės egzaminams ir kartojome kursą. Korepetitorių tada niekas nežinojo, ir kiekvieno mokytojo buvo garbės reikalas siekiantį mokslo vaiką paruošti stojimui į aukštąją mokyklą.

Kol aš dirbau už demonstracinio stalo, vyko normali pamoka, tačiau man prireikė pasinaudoti kabančia ant sienos Mendelejevo periodine elementų sistema. Iš užstalės išėjau prieš klasę.

Ir nutiko kažkas, ko anksčiau niekada nebuvo. Visi mokiniai griuvinėdami iš suolų raitėsi iš juoko, o aš stovėjau sutrikęs, nes niekaip negalėjau suprasti to užkrečiamo ir linksmo kvatojimo priežasties. Pasigailėjo manęs viena mergaitė iš pirmo suolo. Springdama iš juoko ji man šaukė: „Mokytojau - „šlipsas“

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"