Paieška Kas iš tiesų yra žvėrys

Kas iš tiesų yra žvėrys

Aušra ŠALTENYTĖ

 

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993 m.) nurodomos trys žodžio „žvėris“ reikšmės: 1) laukinis žinduolis; 2) žinduolis plėšrūnas ar pabaisa ir 3) žiaurus žmogus. Būtent apie šią paskutinę reikšmę šįsyk ir norėčiau pasidalinti mintimis.

Žvėrys – laukiniai žinduoliai žudo kitus gyvūnus tik norėdami prasimaitinti, jie nežudo dėl „sportinio intereso“. Tai natūralus gamtos dėsnis, mitybos grandinės dalis. O žmonės? Kadaise žmonės medžiojo, kaip ir žvėrys – laukiniai žinduoliai, kad išgyventų. Keitėsi laikai ir dabar tai tapo savotišku laisvalaikio leidimo būdu, tačiau žmonės medžioja ne tik savo malonumui, bet ir tam, kad reguliuotų gyvūnų populiaciją. Tai nėra blogai, jei daroma teisėtai. Bet ką daryti su žmonėmis, kurie žudo dėl pačio žudymo?

Turbūt ne vieno iš mūsų mylimas naminis gyvūnėlis buvo patekęs po mašinos ratais, bet daug lengviau yra susitaikyti su pačiu jau įvykusiu faktu, nei kai tai įvyksta akyse.

Štai neseniai tokią netektį teko patirti vienai Telšiuose gyvenančiai šeimai. Net kelių šeimos narių akivaizdoje pro šalį važiuojančios mašinos vairuotojas tyčia pasuko į kelkraštį, kur ramiai tupėjo jų katinukas. Mašina lėkė ir nulėkė, o vargšas gyvūnas sustingo ant netoliese buvusios mergaitės rankų...

Kuo nusikalto katinėlis, tupintis kelkraštyje? Kuo nusikalto mažas šunytis nespėjęs perbėgti kelio? Kodėl liūdnos pabaigos susilaukė naktį tuščią kelią pasiryžęs perbėgti ežiukas? Kaip reikėtų bausti tyčia ant gyvūnų važiuojančius piliečius? Iš kur tas žmonių žvėriškumas?

Žinoma, visko būna, visko pasitaiko. Prieš porą mėnesių teko matyti kraupų vaizdą, kaip staiga į kelią išbėgo būrelis stirnų. Kaip tik buvo sekmadienio pavakarys ir keliu važiavo nenutrūkstantis mašinų srautas. Vairuotojas niekaip nebūtų galėjęs išvengti susidūrimo. Deja, viena stirna į būrį jau nebegrįžo. Tas vaizdas vis dar stovi prieš akis ir tik vienas dalykas guodžia, kad stirna iššoko ne prieš mūsų mašiną. Dažnai atsitiktinėmis aukomis tampa dar mažą gyvenimo patirtį turintys gyvūnų jaunikliai.

Pabaigai visgi norėčiau pasidžiaugti, kad yra ir gerų vairuotojų. Prabėgo jau geras dešimtmetis, bet mes vis dar geruoju minime vieno autobuso vairuotoją. Kartą naktį rūke teko ilgokai važiuoti iš paskos rausvam, purvinam autobusui. Labai ėmė pyktis, kad niekaip negalėjome aplenkti to baisaus, jau ne pirmos jaunystės vos judančio technikos „stebuklo“. Staiga autobusas metėsi į kitą kelio pusę, privažiavę arčiau pamatėme toliau sau ramiai pėdinantį ežiuką. Iškart visas pyktis atlėgo ir toliau važiavome linkėdami to autobuso vairuotojui laimės. Ir dabar naktį važiuodami Žemaičių plentu, prisimename tą geros širdies vairuotoją, apvažiavusį ežiuką.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"