Paieška Apie laiškus beržo tošyje

Apie laiškus beržo tošyje

Šį rašinį skiriu žurnalisto gamtininko, Gamtos Dainiaus Leonardo Grudzinsko 70-osios gimimo metinėms paminėti.

Juozas VASILIAUSKAS

Šiaulių raj. Gruzdžių gimnazijos direktorius

 

„Ne kiekvienam lemta nuskinti nuo padangių žydrą laimės paukštę, ne kiekvienas gali būti žinomas pasaulyje. Tegul tik jie užauga geri, jautrūs žmonės. Tegul tik jie nepakelia rankos prieš didįjį pasaulio stebuklą gamtą, o ją myli ir saugo. (Leonardas Grudzinskas)

 

Gegužė... Įspūdingas metas. Žiedų metas. Gal todėl kažkas sugalvojo tą metą skirti ir Motinai. Gal todėl gegužę visus užplūsta prisiminimų ar jausmų šėlsmas. Sužydi vyšnios, obelys... Regis, visa Lietuva turi daryti tuomet gerus darbus. To norėtume...

Tačiau sodai skuba žydėti, žmonės taipogi kažkur skuba. Kol prisiruoši pasėdėti po balta balta obelimi, kol renki žodžius pasikalbėjimui su bitutėmis, žiū, jau tų žiedų ir nebelikę... Gal todėl, jog dar labai klampus mūsų kelias gamtos grožio link. Nors ir glaudžiasi gegužio vakaras, tarsi šiltutėlis kačiukas, prie mūsų kojų, nors dienos tarsi eina per širdį, nors naktys prie veido priglunda...

Gal todėl prieš 70 metų į šį pasaulį atėjo gegužyje ir Leonardas Grudzinskas. Smagu būtų jį sveikinti 70-mečio proga, deja... Liko tarsi Gamtos Dainiaus laiškai, rašytieji beržo tošyje. Vartykime juos, vartykime, kol susivoksime, jog ne vien koks turtelis, naudos ieškojimas yra mūsų gyvenimo tikslas. Ar atakuojantys prekybos centrus klausysis dar kada elnių riaumojimo („Laiškai iš elnių miško“), gervių trimitavimo... Ar Joninių metą dar ieškosime žydinčio paparčio („Laiškai iš bebrų upelio“).

Nebeturime Gamtos Dainiaus, tačiau jo apdainuojamoji gamta gal tokia pat? Gal miškai beatodairiškai nebekertami... Gal pamiškės nebeskęsta šiukšlėse... Gal civilizuotasis gamtoje nebesijaučia tarsi koks ufonautas tyrinėjamoje planetoje – kada ji uždus? Gal ir visa civilizacija skirta tik gamtos dusinimui... Ir dūstame patys, sukišami į daugiaaukščius namus be erdvės, kuriuos stato naujieji lietuvaičiai. Tose namuose-dėžutėse aukščiau nei trečiame aukšte, pasak mokslininkų, įsikūrusieji paprasčiausiai atitrūksta nuo natūraliosios aplinkos. Turtingieji tai suvokė ir agresyviai (tvoros, užtvarai prie keliukų, pikti šunys, asmens sargybiniai) įsikūrė prie gražiausių ežerų, atimdami galimybę prie jų pabūti nepralobusiajam. Paspoksant į visa tai tik atsidūsti: žmogus, ko gero, visada panors pasirodyti (kažką sumažinti, kažką padidinti, sureguliuoti tai, kas ne vietoje auga, kas ne ton pusėn teka...) galingesniu nei gamta. Ir visada tai bus didžioji žmogaus klaida, vedanti pražūties link. Suvis užmirštame, jog esame tik sveteliai šioje žemėje, laike, erdvėje.

Bandau įteigti: skaudžios pamokos gal išjudins mūsų protus... Klimato pokyčiai – ir žmogaus veiklos padarinys. Ar gebėsime sustoti, ar gebėsime neatimti iš vaikaičių ateities?.. Juk jie taipogi svajos glaustis prie gegužio spalvotojo apsiausto, norės braidyti po rasotąją pievą, pajausti vaiskųjį saulėtekį ar alsųjį saulėlydį. Sėdint mažame laivelyje ne ant Keturių kantonų ežero, o kažkur Lietuvoje, kur dar neamsi naujųjų lietuvaičių sarginiai šunys, kol jų šeimininkai nepatapo keturkojais. Tada dar galima grybauti, uogauti, džiaugtis giria, jos turtu. Nes visa tai yra ne žmogaus, o Gamtos turtai. Gal tik iš Gamtos išvarytieji (tatai ir patys padaro) keliauja jūros link, kur geria svaigalus, stumdosi Palangos menkosiose erdvėse, kur storžieviškai keikiasi, klausosi rusiškojo ar kitokio popso ir grūmoja vieni kitiems dėl esamų ir dar nesamų nuodėmių. Visa ta kančia tik tam, jog burbteltų apie „smagų savaitgalį, leistą Palangoje“... Nereikėtų stebėti, jog po atostogų pajūryje reikia pailsėti kaime.

Skaitydamas Leonardo Grudzinsko rašinius vėl galvoju, jog retas kokiose palangose besigrumdantis vargu ar beieško žibuoklių, kuriomis tik gėrėtųsi, o neskintų... Dreskiamos ir gluosnių šakos, su linguojančiais „kačiukais“ – gamta turi būti kiekvieno namuose!

„Gluosniai žydi. Prabudusiai gyvybei girioje tai miela šventė. Prie išsidabinusio medžio triukšminga, tarytum prie naujametinės eglutės. Nuo žiedo prie žiedo skraidžioja kamanės. Gluosnis blindė žydi prieš išsprogstant lapams, o balti kačiukai ant jo šakų atsirado dar žiemą. Pūkuoti kačiukų balti plaukeliai – tai kailinėliai, kurie saugojo nuo šalčio būsimuosius žirginius?“

Jei šiuos Leonardo Grudzinsko žodžius perskaitytų visi pradinių klasių mokiniai, tikiu, kur kas mažiau būtų laužomi anie medžiai. Visuomenė, žinia, nepamiršta kaltinti mokytojų, mokyklos. Pedagogai klausia: kur tėveliai? Nekaltinkime, o bandykime ieškoti išeičių. Tiesa, mokyklose reikia kur kas daugiau laiko skirti visapusiškam žmogaus ugdymui, o ne žinių kimšimui. Liūdnoka, jog ne kiekvienas mokytojas geba atverti vaikams gamtos vartus, nes tų mokytojų šito taipogi niekas nemokė. Liūdnoka tendencija. Tik ankstyvoje vaikystėje pajaustas gamtos grožis jos pažinimo dovanas teiks žmogui visą gyvenimą.

Galima tik pasidžiaugti, jog daugelyje mokyklų gamtai, ekologijai skiriama vis daugiau dėmesio. Dalyvaujama programose, projektuose, konkursuose. Džiaugiuosi, jog daug gražių rašinių moksleiviai pateikia ir „Žaliojo pasaulio“ konkursui „Gamtos pasaka“. Džiaugiuosi ir Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro veikla, ypač integruotojo ugdymo akcija „Plukė“. Džiaugiuosi, jog mokyklos dalyvauja ir energijos taupymo, aplinkos švarinimo, tvarkymo akcijose. Visa tai – puiku, tačiau ar siekiame, kad mokiniams gamta taptų savastimi, kad jaunas žmogus norėtų pabūti gamtoje ir tyrinėti, pažinti ją. Kas tai paakins daryti? Tėvai, kurie pavargę nuo socialinės įtampos? Mokykla, kuri pavargusi dėl įvairiausių perkrovų ir reformų? Tad ir nesistebiu, jog jaunas žmogus neskiria tikrovėje klevo nuo uosio, jei klasėje yra tik keletas, kurie žino kas tai yra tošis, slanka, bebras ar šermuonėlis. Per ilgas žiemos atostogas retas su tėvais išvyksta į gamtą, į mišką su kokiu maisteliu žvėriui, paukščiui. Kada, klausiu, užsimegs tas ryšio su gamta mazgelis?.. Gal visagalis kompiuteris patalkins?.. Jokiame monitoriuje neišvysi, tarkime, skrendančių žąsų virtinės, kada viena nutolusioji žąsis tuoj pajaučia būrio esmę ir prasmę. Gamtoje esama to, ko neatstos joks internetas. Yra dalykų, kuriuos reikia pajausti ir širdimi. Gal galėtumėte paneigti, jog vandens tėkmė „nenusineša iš mūsų“ ir blogą nuotaiką, nerimą, dvasios kitokius sopulius?.. O kaip veikia didingieji toliai, kalnai...

Gamta mus moko įveikti kliūtis, diegia mumyse taurumą. Jei dar ankstyvoje vaikystėje grožį išvydome paprastoje pievoje, raustančiame šermukšnyje, lazdyno „auskarėlyje“, žydinčioje liepoje, šarmotoje eglės viršūnėje... Jei gebėjome klajodami nugirsti žvėrių ir paukščių kalbą.

Meilė gamtai Rytų šalyse yra neatskiriama nacionalinės psichologijos savybė. Kruopščiai puoselėjama iš kartos į kartą. To ypač mokoma šeimoje, mokykloje. Žinoma, nereikia visko pernelyg ir sureikšminti. Juk esama ir žmogaus pasišventimo sportui, teatrui, muzikai, mokslui...

Tačiau gamta visada yra greta. Tatai mes vadiname harmonija. Ji tarsi padiktuotų, jog medis ir auginamas, ir kertamas. Pelkės ir prižiūrimos, ir sausinamos... Ir nepersistenkime rūsčią žiemą lesindami antis, gulbes ar kitokius paukščius, paversdami juos šiokiais tokiais invalidais. Gamta yra visų mūsų namai, todėl turime juose būti ir šeimininkiški.

T.Ivanauskas, T.Zubavičius, E.Drobelis, V.Nedzinskas, R.Kazlauskas... Daugelis žino šias ir kitas pavardes, kurios turi ir pasekėjų. Leonardo Grudzinsko mintis gražiai pratęsia ir Selemonas Paltanavičius. Matantis tai, ko kiti tarsi ir nepastebi. Tačiau ar jaučia Lietuvos visuomenė, ar pastebi, jog Leonardo Grudzinsko rašiniai deramai neįvertinti. (Ir Česlovo Kudabos premijos po mirties nepelnė, nors buvo pristatytas jai gauti – gal taip ir gerai, nes žurnalistai už taurius darbus gal nepremijuojami ir po mirties...) Gražu būtų, kad Leonardo Grudzinsko premija būtų skiriama geriausiai gamtos mokslus studijuojančiam studentui.

... Nežinau, ar galėtų skambėti žydinčių pakalnučių varpeliai. Tačiau žinau, jog tie varpeliai buvo girdimi Gamtos Dainiaus Leonardo Grudzinsko. Iš kurio išmokome džiaugtis pirmuoju ledu, pienių vainikais, gervių balsais, gandrų kalenimu... Iš kurio sužinojome, jog gamtoje yra tokių almančių šaltinių, teikiančių atgaivą širdžiai.

Žemė – tai mūsų namai, tvirtovė. Žmogus – mažoji Žemės saulė. Jis turi skleisti gėrio, šviesos, tiesos spindulius. Tatai Leonardas Grudzinskas ir darė. Prisimindami Gamtos Dainių tariame: ačiū Tau už atvertus gamtos vartus, ačiū už laiškus beržo tošyje.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"