Paieška Valdas Adamkus: laukinis ekologijos suvokimas...

Šalies Prezidentas Valdas Adamkus: laukinis ekologijos suvokimas...

Augustas UKTVERIS

 

2009 06 12 Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė, Trakų savivaldybės meras Vincas Kapočius, VĮ Trakų miškų urėdijos urėdas Vygantas Mierkis bei grupė kitų garbingų svečių lankėsi Aukštadvario regioniniame parke. Čia dalyvauta apskritojo stalo diskusijoje apie Lietuvos saugomų teritorijų, aplinkosaugos, miškų valdymo ir kai kurias kitas problemas, pasiekimus ir perspektyvas.

... Prie Aukštadvario regioninio parko direkcijos pastato garbiuosius atvykėlius su gėlėmis pasitiko jaunieji aukštadvariečiai, nuskambėjo dueto atliekamas Aukštadvario himnas (Valentino Vytauto Navicko žodžiai). Tačiau Prezidentas Valdas Adamkus pradžioje buvo sutiktas prie Stankaus ežero esančioje Strėvos poilsiavietėje. Čia Vaclovas Plegevičius, Aukštadvario regioninio parko direktorius tiek Valdą Adamkų, tiek ir Gediminą Kazlauską supažindino, kaip Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos panaudotos visuomenei skirtoms poilsio teritorijoms tvarkyti.

Pajudėjus iš poilsiavietės, šalies vadovui ir ministrui surengta ekskursija po parko teritoriją pažintiniu turistiniu taku, vedančiu palei Strėvos įdubą.

Prie Strėvos įgriuvos dr. Algirdas Knystautas (judėjimas „Už gamtą“) perskaitė savo pareiškimą. Jame akcentavo, jog judėjimas „Už gamtą“ turi „... 10 tūkstančių rėmėjų, kurie pasirašė peticiją prieš medžių kirtimą Lietuvos miškuose paukščių perėjimo metu“.

Teigęs, jog tarpukario Lietuvoje mišką kirsdavo žiemą, po Trijų karalių, dr. Algirdas Knystautas užsiminė, regis, ir apie galimas reformas valdant Lietuvos valstybinius miškus: „(...) Žvelkime tiesai į akis: mes dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis. (...) Neseniai lankiausi Sankt Peterburge, klausiausi Rusijos miškininkų pasakojimų apie tai, kas nutiko šioje šalyje priėmus liūdnai pagarsėjusį Miškų kodeksą. Miškininkai išvaikyti, girininkai likę tik kur ne kur... Gal sekame didžiosios kaimynės pavyzdžiu?..“

Valdas Adamkus, lydimas didelio būrio valdininkų bei žurnalistų, prie Strėvos įdubos pasigedo lentelių, kuriose informacija būtų pateikiama ir anglų kalba. Šalies vadovui buvo pasakyta, jog angliškuosius tekstus niokoja piktadariai. Beje, ne vien šioje saugomoje teritorijoje. Štai neseniai šių eilučių autoriui lankantis Neries regioniniame parke teko matyti iš stendų tiesiog išskobtus, išpjaustytus angliškuosius tekstus...

... Margoji palyda su šalies Prezidentu netrukus jau skubėjo į Aukštadvarį, į senojoje mokykloje įsikūrusią Aukštadvario regioninio parko direkcijos patalpas.

Čia kalbėtasi kur kas ilgiau. Šalies Prezidentas, prieš prasidedant ilgosioms kalboms, kiek pabendravo prie arbatos puodelio. Tad šių eilučių autorių įpareigojo kuo geriausios sėkmės palinkėti visiems gamtos bičiuliams, skaitantiems savaitraštį „Žaliasis pasaulis“.

... Susėdus prie apskritojo stalo Rūta Baškytė glaustai pristatė šalies saugomas teritorijas, jose atliekamus darbus, projektus, problematiką. Pranešėja, greta kita ko, vaizdžiai aptarė susirinkusiems sklypų skaidymo problemą Aukštaitijos nacionaliniame ir kituose parkuose, kas kardinaliai pakerta veiklą saugomose teritorijose. Žemės reformą atliko kiti specialistai, tačiau vargelis atitenka gamtosaugininkams, kraštovaizdžio bei tradicijų puoselėtojams. Liūdnas vaizdelis šia prasme ir Trakų krašte, ypač – prie Margio, kitų ežerų.

„Kuo labiau siekiame tvarkos, tuo didesnės priešpriešos susilaukiame. (...) Vis daugiau esama tų, kurie nori „apeiti“ esamus įstatymus. Trūksta grąžintinos žemės, tad gręžiamasi į saugomas teritorijas, sureikšminant socialinius interesus. O ir į nuosavybės dokumentus įrašoma tai, ko niekada nėra buvę...“ – kalbėjo Rūta Baškytė, užsimindama ir apie tokias problemas, kaip siautėjimas keturračiais motociklais po sakraliausias saugomas teritorijas, miškus.

Pranešėja akcentavo, jog saugomose teritorijose vadovaujamasi europiniais darnaus vystymosi principais, skatinant veiklą žemės ūkyje, tačiau nepamirštant gamtosaugos, paveldosaugos prioritetų. (Rezervatuose, kurie apima tik 0,03 proc. šalies ploto, veikla draudžiama.)

„Norint išvengti problemų reikia kalbėjimosi, bendradarbiavimo, o ne priešpriešos. Nėra situacijų, kuriose nebūtų priimtinų sprendimų abiems ginčo pusėms. Visose institucijose visi pareigūnai turėtų vienodai taikyti tuos pačius teisės aktus. Negali būti ir teiginio: jei leis Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, leisime ir mes...“ – kalbėjo Rūta Baškytė, pasidžiaugdama, jog pavyko susitikti su 21 regioninio parko bendruomenėmis, jog visiems regioniniams parkams parengti teritorijų tvarkymo planai, kuriuos dar reikia patvirtinti Vyriausybėje.

Rūta Baškytė priminė, jog Prezidentas Valdas Adamkus yra Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos bei kolegų iš Suomijos vykdomos kampanijos „Laiko patikrintos vertybės – naujos galimybės“ globėjas. Prie šios kampanijos prisijungė daug šalies bendruomenių, žymių visuomenės veikėjų, sporto, verslo atstovų. (Apie minėtą kampaniją „Žaliasis pasaulis“ išsamiau rašė 2008 m. 42–ame numeryje.)

Tomas Kovėra (judėjimas „Už gamtą“) Aukštadvario regioninio parko direkcijos patalpose vykusiame dispute užsiminė, jog „Lietuvai nūnai gresia rimtos Europos Sąjungos sankcijos dėl reglamento pažeidimo Natura 2000 teritorijose.

„Gal tai atsitinka ir dėl to, jog žmonėms, gyvenantiems greta tų teritorijų ar jose, nieko nesiūloma, nors projektų, kurie yra tarsi po Aplinkos ministerijos sparnu, vykdoma apsčiai“, - teigė Tomas Kovėra.

Į tai ministras Gediminas Kazlauskas atsakė, jog  „Aplinkos ministerijos siekis yra formuoti politiką, o ne eiti į žmones“. Pasak aplinkos ministro, svarbu, kad viena ar kita Aplinkos ministerijos kad ir priverstinė akcija (tarkime, kokių vagonėlių nutempimas nuo paežerės) sukeltų sniego gniūžtės riedėjimo efektą, t.y., kad žmonės susivoktų, patys šalintų tai, ko neturi būti...

Trakų rajono meras Vincas Kapočius, pasidžiaugęs, jog šios savivaldybės teritorijoje yra Aukštadvario, Neries regioniniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai, taipogi akcentavo, jog tiek piliečiams, tiek pareigūnams būtinas geranoriškumas. 

„Kai statybvietėje atliekami darbai, kai po to siekiama „surinkti“ reikalingus dokumentuose parašus, argi kalbėsime apie kokį geranoriškumą...“ – sakė meras, kartu aptardamas vieną konkretų gyventojo pavyzdį dėl stogo dangos pasirinkimo Trakų istoriniame nacionaliniame parke, kur, girdi, šios saugomos teritorijos specialistas neleidžia pasirinkti stogo dangos (gontai, skarda ar...) - žmogus turi kloti tik gontus (stogui dengti medžio lentelės – red. pastaba)... 

Janina Gadliauskienė (Lietuvos žaliųjų judėjimas) išreiškė susirūpinimą, kad Lietuva (miškai, vandens telkiniai, durpynai ir t.t.) nebūtų išparduota, kad žmonės gyventų darnoje su gamta, kad toje darnoje žmogus iš tiesų gerai jaustųsi.

„Pastebiu, jog verslo struktūros, politikai aktyviai siekia turėti įtakos formuojant ir saugomų teritorijų veidą. (...) Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio pakeitimas, mano nuomone, ydingas tuo, jog esant bendriesiems planams galima išsiversti be detaliųjų (gyvenvietėse iki 3000 gyventojų tai taipogi galioja). Manyčiau, jog čia reikia kompromiso: priimant specialiuosius planus reikėtų ir detaliojo aprašymo, kad būtų aiškiau, ką žmogus gali, ko negali daryti. Tada gal būtų išvengiama ir tam tikro susipriešinimo“, - sakė Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovė.

Jonas Šimėnas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas:

„Dėl teritorijų planavimo. Tai, kas šiuo metu yra pateikta Seimo nario Broniaus Bradausko, manoma kai ką integruoti į Aplinkos ministerijos pateiktą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Gaila, jog šioje vietoje Seimas pasielgė kiek keistokai, kai šį klausimą kuruoja Kaimo reikalų komitetas. Tad procesas vyksta, blogybes matome, jų sieksime išvengti.“

Jonas Šimėnas pridūrė, jog susikalbėti, kai to siekiama, visada galima. Tai įrodęs ir neseniai buvęs minėtojo Seimo komiteto išvažiuojamasis posėdis Kuršių nerijoje, kai, pasak Jono Šimėno, maloniai nuteikė naujosios Neringos miesto mero pavaduotojos Aušros Feser pozicija.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas užsiminė ir apie šalies valstybinių miškų valdymo reformą, sakydamas, jog esamoje sistemoje nereikėtų įžvelgti vien kokį blogį.

„Miškai yra ekosistema. Tad ir vertinu juos ne kaip nuosavybės formą, o kaip ekosistemą. Aptardami miškų valdymo problematiką, turime būti labai jautrūs“, - kalbėjo Jonas Šimėnas.

Prezidentas Valdas Adamkus dispute kalbėjo pasisakius jau daugeliui jo dalyvių. Tad tarė tarsi apibendrinantį žodį. Prezidentas sakė, jog produktyviausi 27 jo gyvenimo metai buvo skirti ekologijai. Lietuvos aplinkos apsaugos raidą sekęs gal 40 metų, dar nuo tada, kai Lietuva priklausė Sovietų sąjungai.

„1970 metais pamačiau tikrąją Lietuvos ekologinę padėti. Tada kalbėjausi su atsakingais šios srities tuometės Lietuvos pareigūnais. Įsitikinau, kokioje tragiškoje būklėje viskas yra. Dabar pažanga nuo to laikotarpio yra milžiniška. Tačiau tai, ką matau, manęs netenkina. Štai šiandien čia buvo tarta frazė: laukinis kapitalizmas. Pasakyčiau kiek kitaip: laukinis ekologijos suvokimas. Tai yra didžioji problema.

Nekalbėsiu apie bendrybes.

Puiku, kai yra detalieji, generaliniai planai. Gerai, jog Seimas leidžia tarptautinius reikalavimus atitinkančius įstatymus. Tačiau... Kas iš to? Taip klausiu žvelgdamas į realią padėtį, kuri yra šiandienos Lietuvoje. Kam Seimas eikvoja laiką įstatymų leidimui? Juk įstatymai ignoruojami. Ir Vyriausybinėse įstaigose, ir savivaldos lygmenyje.

Štai paskutinis įvykis, kai Palangoje, mieste šniojami medžiai. Nubaudė, skyrė baudą, tačiau kiek metų medžiai auga, ko nebeturėsime.. Ar iš vietos savivaldos to niekas ir nepastebi? Pavaduotojai siunčia pavaduotoją, šis – savo pavaduotoją... Štai jums laukinis ekologijos suvokimas, kai ignoruojame, nepastebime... Ir čia nieko nereiškia jokie detalieji planai. Kito žodžio čia nerandu: teisinis nihilizmas. Mums reikia subrendusios visuomenės. Šiandien to neturime“, - piktai kalbėjo Prezidentas.

Jis kartu pasisakė ir prieš radikalius sprendimus, prisiminęs, jog dr. Algirdas Knystautas nori radikalumo dėl paukščių.

„Manau, jog visai Lietuvai taikyti suvokimą, jog balandį negalima kirsti jokio medžio, yra pernelyg radikalu. Reikia visur protingumo, nesustabdyti ekonominio gyvenimo, nors tai kiek ir kenkia gamtai. Reikia stabdyti tokius, kurie viską padaro, kad tik pinigą į kišenę įdėtų. Tokius tikrai reikia stabdyti. Atsiprašau, jei kalbu „kietai“, tačiau tai diktuoja mano gyvenimiškoji patirtis“, - sakė Valdas Adamkus. Kiek vėliau, jau kiemelyje surengtoje spaudos konferencijoje, atsakydamas į žurnalistų pasiteiravimus, Prezidentas akcentavo, jog ir Aplinkos ministerijai turi rūpėti ne vien įstatymų kūrimas, jų tobulinimas, o ir realijos, padėtis vietose, savivaldybėse.

Jonas Šimėnas, reaguodamas į Prezidento Valdo Adamkaus žodžius dėl Palangoje kertamų medžių, replikavo:

„Palangos miesto meras tokius olandus, kurie kerta medžius kurorte, turėtų tiesiog išvyti, tuo nusipelnydamas visuomenės pagarbą. Ką reiškia kokia 11 tūkstančių litų baudelė...“.

Aplinkos ministras į tokią repliką atsakė, jog baudos taipogi turėtų būti diferencijuojamos, nes vienam viena bauda yra nepakeliama, o kitam - smulkmė...

Galop šalies Prezidento, visų disputo dalyvių dėmesys nukrypo Trakų miškų urėdijos urėdo Vyganto Mierkio link, kuriam teko apginti šalies valstybinių miškų politikos kai kurias pozicijas, principus. Kita vertus, Trakų miškų urėdija turi ir daug saugomų teritorijų, daug išskirtinių vietų.

Urėdas Vygantas Mierkis teigė, jog su regioninių parkų direkcijomis tikrai turi bendrą kalbą. Visų darbų imamasi bendromis jėgomis - tuo kiek įsitikinta ir tądien pasidairius po regioninio parko miškus.

„Sutariame ir su privačių miškų savininkais. Nors esama pastangų siekiant supriešinti valstybiniuose ir privačiuose miškuose dirbančius žmones. Mūsų urėdijoje valstybinių miškų yra 30 tūkst. ha. Teritorijoje yra apie 30 proc. privačių miškų. Dar 15 proc. – privatizavimui skirtųjų. Kitose ES šalyse yra toks procesas: valstybiniai miškai ne mažėja, o didėja. Manome, jog valstybiniuose miškuose tvarkomasi gerai. Tačiau vos keičiasi Seimas, artėja kokie rinkimai, tuoj ir kalbos prasideda apie reformas miškų valdymo srityje. Ar reformos skirtos tik dėl paukščiuko? Ar neturi būti viskas devynis kartus matuota, o tik po to... Juk medis auga apie 100 metų. Esama noro miškus išdraskyti, tačiau tikiu, jog sveikas protas nugalės“, - kalbėjo urėdas Vygantas Mierkis.

Jis prisiminė ir dr. Algirdo Knystauto žodžius apie tuos nelemtuosius kirtimus.

„Galiu pasakyti šalies Prezidento akivaizdoje: rūpestis dėl paukščių yra kiek perdėtas... Mūsų urėdijos saugomose teritorijose pavasarį ir vasarą jokia ūkinė veikla (be sanitarinių kirtimų) miškuose nevykdoma. Ar logiška viską stabdyti?.. Gal ir reikia atsisakyti tuo metu ugdomųjų kirtimų, tačiau pagrindiniai kirtimai vykdomi labai menkame plote (0,1 proc. savosios teritorijos), kur tų paukščių yra minimaliausias kiekis. Juk yra ir socialinė problema – miškų kirtėjų negalime paleisti pavėjui, turi žmonės užsidirbti.

Kita vertus, apie lizdavietes mūsų urėdijoje nekertame 50-200 metrų atstumu. Juk miškininkai tikrai nėra nusistatę prieš paukščius.

To negana. Kiekvieną pavasarį pasodiname mišką 300 ha plote. Visą laiką gesiname gaisrus ir valstybiniuose, ir privačiuose (juose gaisrų būna 60 proc.) miškuose. Estijoje, kur tokios sistemos dėl gaisrų nėra, vidutinis kasmet išdegančio miško plotas siekia 5 ha, o Lietuvoje – 20-30 arų“, - pasakojo Trakų miškų urėdijos vadovas.  

Šalies Prezidentas Vyganto Mierkio pasiteiravo: ar mediena parduodama užsieniečiams negalvojant patiems tą medieną perdirbti į kokius baldus; juk po to tenka pirkti iš mūsų medienos pagamintus užsienietiškus baldus?

„Pernai į užsienį iš esmės buvo gabenamas vadinamas popiermedis, tinkamas celiuliozės gamybai. Tai sudaro 10-15 proc. nuo visos Lietuvos medienos produkcijos. Kita mediena (išskyrus nedidelius kiekius, kai siūloma didesnė kaina) perdirbama Lietuvoje. Dabar popiermedžio dideli kiekiai jau vežami į Kazlų Rūdą, kur perdirbama“, - sakė Vygantas Mierkis.

... Vytautas Eidukaitis, pristatęs kaipo kaimo bendruomenės atstovas, disputui baigiantis dėstė: „Įstojus į Europos Sąjungą metamos didžiulės lėšos kaimui, tačiau kaimas vis nyksta. Reikia keisti įstatymus. Turi būti taip: kas galima vienam, galima visiems. Lietuvoje paežerėse juk gyvena direktoriai, generaliniai, ministrai... Jiems – galima... Štai kur esama pasipiktinimo. (...) Saugomas teritorijas turi kurti bendruomenės. O ne atvirkščiai.“

Janina Gadliauskienė: „Žalieji buvo atsigręžę veidu į gerb. Eidukaičio bendruomenę. Buvome nuvykę į vietą. Paskui įsitikinome, jog gerb. Eidukaitis subūrė bendruomenę ir nustatė ją prieš saugomas teritorijas, nes siekia prie visų ežerų statyti nevadovaujantis esamais reglamentais. Tad konstatuojame, jog įstatymai visiems yra vienodi.“

*  *  *

... Žinia, disputuose esama ir tiesos, ir painiavos, ir velniavos. Gal ir todėl po kalbų prie apskritojo stalo, Prezidento ir visos sueigos dalyvių transporto priemonės pajudėjo geologinio paminklo, didžiausios Lietuvoje įdubos, vadinamos Velnio duobe ir esančios Mergiškių kalvų miške, link. Vaclovas Plegevičius bei Vygantas Mierkis vėl pasakojo, vėl rodė...

„O kas čia šienavo?..“ – netikėtai stovint prie Velnio duobės pasiteiravo Prezidentas Valdas Adamkus.

„Urėdijos žmonės kiek pasidarbavo...“ – tarstelėjo Vygantas Mierkis.

„Parodomąją šienapjūtę prieš man atvykstant organizavote, geresni norite atrodyti?..“ – šmaikštavo išvykdamas šalies Prezidentas, nes nuotaika jo, lankantis gamtoje, buvo puiki.

 

Velnio duobė

 

Tai piltuvo pavidalo 40 m. gylio duobė. Jos plotis viršuje – 210 m., apačioje – 60 m., šlaitų nuolydis – 40-50 . Yra keli moksliniai šio reto geologinio objekto kilmės aiškinimai. Manyta, kad tirpstant dideliam ledo luitui  ir čiurkšlėmis nuo jo briaunos krintant vandeniui, susidarė krioklys, kuris kunkuliuodamas  tarsi malūno girnomis malė pasitaikančius riedulius, gargždą, žvirgždą, išgrauždamas šitokią duobę.

Kiti aiškina, kad Velnio duobė gali būti meteoritinės kilmės. Mat nukritusių meteoritų išmuštos duobės yra panašaus gylio ir pločio.

Dar vieni pagrindė sifozinę duobės susidarymo kilmę. Anot jų, ledynmečio laikais požeminiai vandenys smulkias daleles nuplukdė į šalia Velnio duobės esantį Škilėtų ežerą. Ir dabar duobės dugnas esąs tik keliais metrais aukščiau už šio ežero vandens lygį. Tikriausiai duobę ir šį ežerą sieja hidrauliniai požeminiai ryšiai.

Tačiau patikimiausias, rodos, termokarstinio Velnio duobės susidarymo aiškinimas. Pasitraukus iš Lietuvos teritorijos ledynams, prasidėjo termokarstiniai reiškiniai, dėl kurių susidarė ne vienas Lietuvos ežeras. Pirmiausia tokie vandens pripildyti duburiai atsirado žemesnėse vietovėse, į kurias anksčiau plūdo ledynų vanduo. Aukštumose atsidūrusių ir po žeme esančių ledo luitų tirpsmo vandenys negalėjo išplauti. Neveikiami šilumos ir saulės, jie galėjo gulėti žemėje tūkstančius metų. Tačiau gerokai vėliau jie ištirpo, ir žemė viršum jų įgriuvo. Taip formavosi vadinamoji Velnio duobė. 

Na, esama ir kitokių Velnio duobės atsiradimo aiškinimų: padavimai ir įvairios legendos, kurias senoliai dažnai pasakodavo savo anūkams.

Esą kadaise čia stovėjusi bažnyčia. Kartą keleivis eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: „Kad tu skradžiai žemėn!“ Vos taip pasakęs  - kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus.

Anot kito padavimo į ką tik pastatytą Užugosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užugosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas. Dar pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. Pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą vadina Atveršiu. Taip pat sklando gandai ir apie tai: toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi mergina. Ji norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą imti šliubo, o mergina be šliubo nesutiko už jo tekėti. Tada jie abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Ir tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes. Piemenys, kurie ganė gyvulius po dar tris dienas girdėjo varpų skambesį. Kai kada rasdavo jie ir velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada ganomos karvės užeidavo ant tos duobės liūno ir išplaukdavo į Škilėtų ežerą. Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkavimus. Visa tai darydavo velniai - dėl to ir kilo pavadinimas „Velnio duobė“.

Ši vieta dažnai lankoma turistų, kuriems be galo įdomu ir smalsu išgirsti visus šiuos padavimus ir legendas. Dabar Velnio duobė prižiūrima Vilniaus pedagoginio instituto studentų.

*  *  *

Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Verknės ir Strėvos ežeringų aukštupių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą, didelę augalų ir gyvūnų įvairovę, kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Parkas yra pietryčių Lietuvoje, vaizdingoje Dzūkų aukštumoje. Beveik visa teritorija yra Trakų rajone, tik nedidelė šiaurės vakarinė dalis priklauso Prienų ir Kaišiadorių rajonams.

Plotas - 17 240 ha, išskirta Mergiškių gamtinis rezervatas ir 15 draustinių: Antakmenių, Tabaliukų, Verniejaus, Strėvos ištakų hidrografiniai, Mergiškių, Saloviškių, Spindžiaus, Strėvos aukštupio, Verknės, Vilkokšnio, Verknės aukštupio kraštovaizdžio, Skrebio botaninis, Verknės botaninis-zoologinis, Mošos archeologinis, Aukštadvario urbanistinis. 27 teritorijos atitinka Europos svarbos buveinių kriterijus.

Nuo seno lankytojus čia traukia gražus kraštovaizdis, švarūs ežerai, gaivus oras, istoriją liudijantis turtingas kultūros paveldas.

Aukštadvario regioninio parko direkcija: Draugystės 2, Aukštadvaris, Trakų r. Tel. / faks. 8~528 65 246. El. p.: aukstadvario.parkas@is.lt

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"