Paieška Arbatos ceremonija

Arbatos ceremonija

Dar vienos Rytų puošmenos pabaiga?

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Visada būdavo ir truputį juokinga, ir liūdna, kai žmonės patikėdavo stebuklingais Rytų vaistais, religijomis, gyvenimo būdu ir kitais mūsų kultūrai svetimais dalykais, mėgindami išspręsti asmenines problemas, kurios užklumpa čia ir dabar.

Gal kai kam meditacijos padėjo, gal iš tikrųjų teigiamai paveikė psichiką, bet labai abejoju, ar kokiam nors judėjų – krikščionių civilizacijos atstovui iš tikrųjų pavyko bent jau priartėti prie nirvanos būsenos. Pavaidinti – o, šitą mes gerai mokame. Ir net pasipelnyti, pasiskelbus dvasiniu Rytų filosofijų guru.

Ne tik Vakarų Europoje, bet ir pas mus buvo mėginta (ir kartais dar mėginama), tarytum kokį sakurų skveriuką, įdiegti japonišką arbatos gėrimo ritualą, apeigas. Tai neįmanoma jau vien dėl to, kad esame iš lašinių krašto. Kitaip tariant, pagal prigimimą esame konkrečiai prikimšto pilvo filosofijos atstovai. O arbatos ceremonija ir lašiniai – labai skirtingi pasauliai.

Tikėjausi, kad toji gražioji arbatos ceremonija išliks bent jau Japonijoje. Kur tau... Gyvenimo ritmas nebepalieka laiko. O ta pusiau meditacija, pusiau susikaupimas, pusiau pokalbis negali trukti pusvalandį. Tai – lyg ir atnašavimas, o arbata čia – tik priemonė tikslui pasiekti.

Nuliūdino straipsnis lenkų žurnale „Sztuka žycia“ („Gyvenimo menas“). Tas straipsnis – tai pokalbis su japonų žurnalistu, keliautoju D. Vanu, dideliu arbatos gerbėju ir žinovu. Pagalvojau, kad tas straipsnis – pokalbis gali būti įdomus ir mūsų skaitytojams.

*  *  *

Kodėl japonai, susėdę prie arbatos, tyli?

 

Kalbame apie arbatos ceremoniją? Tikrai, svečiai daug laiko praleidžia tylėdami, bet nebūna nejaukios tylos. Kiekvienas žino savo vietą ir supranta, kada ir kokį judesį padaryti ar žodį ištarti. Tose ceremonijose nepasitaiko atsitiktinių žmonių, todėl kiekvienas taip pat suvokia, jog arbatos ceremonija pirmiausia yra susimąstymas, susikaupimas, tai yra kontempliacija.

 

Arbatos kontempliacija?

 

Ne. Metų laiko, gamtos fenomenų. Tam, kad būtų galima susirinkti arbatos ceremonijai, laukiama ypatingų dienų – pavyzdžiui, pilnaties po rudens lygiadienio, vyšnių, slyvų žydėjimo pradžios. Pirmojo sniego. Nes tai momentai, giliai veikiantys vaizduotę.

 

Na, juos verta pastebėti, bet lengva ir pražiopsoti.

 

Kažkada sukau galvą, kodėl visi kalba, jog japonai gyvena arčiau gamtos nei kitos tautos? Juk tos tikrosios gamtos mūsų aplinkoje lyg ir nedaug. Na, galbūt trupučiuką rasime architektūroje – tai žavėjimasis natūralia medžio forma, tie sodeliai, kuriuose viskas apkirpta, tačiau viena šaka paliekama neliesta, kad matytume, ką padaro žmogaus rankos, kurdamos nenatūralią gamtą. Tačiau šito per maža, atsiminus japonų darboholizmą ir tai, kad patys japonai tuose savo sodeliuose praleidžia labai maža laiko. Tačiau radau atsakymą.

Tai buvo arbatos auginimo regione Uji, netoli Kioto. Spalio pabaiga. Netikėtai viena pardavėja išeina iš už savo staliuko ir tą patį padaro kita, kaimynė. Abi sustoja po klevu, kuris kaip tik tuo metu visas paraudonavo. Beje, klevo paraudonavimas taip pat gali būti šauni priežastis arbatos ceremonijai... Taigi viena pardavėja sako savo draugei:

- Koks gražumas! Taip norėtųsi čia stovėti apsirengus kimono...

Šaunu, teisybė? Ir tada pagalvojau sau – štai kur esmė. Kad galėtum mėgautis tuo grožiu, įvertinti gamtą, būtina pačiam pasirengti. Kimono, be jokios abejonės, yra tam tikra uniforma, iškilmingas drabužis. Apsirengus juo, tarytum atsiduri ant kitų bėgių. Tai leidžia išsivaduoti iš kasdienybės bent jau tiek, kad galėtum iš tikrųjų priartėti prie gamtos. Ir sykiu suvokti save kaip dalelytę kažko didelio, stabilaus. Dalelyte gamtos.

 

Kaip atrodo tikroji arbatos ceremonija?

 

Turi būti paviljonas, pastatytas sodelyje. Turi būti atitinkamais posūkiais nutiestas takelis, vedantis į tą paviljoną. Reikia iš akmenų sudėto rato, kuriame bus vanduo ir bambukinis samtis. Vandens laikrodis, na, tarytum užkastas puodas, į kurį garsiai laša vandens lašai. Svečių – tik keletas, dažniausiai keturi. Ceremonijos vadovas, gaminantis arbatą, gali būti tik vienas; antras asmuo gali vykdyti pagalbinę funkciją, kurią vadiname hakobi, tai yra arbatos padavėjas.

 

Vadovauja vyras?

 

Šiais laikais dažniausiai moteris. Nieko neveiksi, tokie laiko ženklai. Nors aukščiausio rango ceremonmeisterių titulą turi tik vyrai. Arbatos paviljonas beveik tuščias: baltos sienos, ant grindų – tik dembliai ir ugniakuras arba mažytė elektros viryklė, ant kurios kunkuliuoja vanduo. Mūrinėje dalyje yra speciali įduba. Šeimininkas ten pakabina progai tinkančią kaligrafiją, kuri turi žadinti mintis.

 

Kas būna užrašyta?

 

Įvairūs dalykai, dažnai iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi. Kažkada mačiau „Budos širdis“, bet lygiai taip pat kuo puikiausiai tinka koks nors haiku, japoniškasis eilėraštukas, arba, tarkim, tokio pobūdžio sakinys: „O, gražusis vyšnios žiede!” Tačiau toji kaligrafija yra pirmoji pareiga, nes svečiui pirmiausia apie ją reikia ką nors pasakyti.

 

Turi būti koks nors konkretus pasakymas?

 

Reikia pagirti. Išpildymą, tekstą, ką nors. O paskiau pagirti ikebaną, tai yra gėlių kompoziciją, kuri būna pastatoma prie užrašo. Paskiau ateina laikas pagirti šeimininkės kimono, sodelį, taip pat indus, naudojamus arbatos ceremonijoje. Ir pagaliau – tinkamai įvertinti puodelį, į kurį šeimininkai įpils pirmąją arbatą. Pasirėmus alkūnėmis į grindis, teks puodelį apversti, pažiūrėti į jo gamintojo antspaudą ir garsiai perskaityti vardą. Atsiremti alkūnėmis svarbu dėl to, kad tas paprasto ar keraminio molio gabalėlis ginkdie neiškristų, nesudužtų. Porcelianas tikrojoje ceremonijoje jokiu būdu netinka. O tas molinis senovinis puodelis gali būti vertas daugiau nei geriausias šiuolaikinis automobilis.

Tais konkrečiais momentais svečias gali gana daug kalbėti, svarbiausia, kad kalba eitų apie ceremonijos dalykus. Šeimininkas ragins jaustis kuo laisviau, tačiau į tuos raginimus rimtai žiūrėti neverta. Pats jis kalba nedaug. Trumpai pasako apie visus daiktus, kuriuos naudoja arbatos ceremonijoje, atsakinėja į klausimus.

 

O jei nepagirsiu kaligrafijos?

 

Šeimininkas bus apviltas. O visa ceremonija gali nepasisekti. Nes sutriks proporcija šeimininko ir svečio vidiniame lauke. Nes šeimininko pastangos nueis niekais. Juk net akmenų išdėstymas prie takelio negali būti atsitiktinis. Pakartosiu citatą iš Sen No Rikyu. Tai šešioliktojo amžiaus meistras, pats didingiausias iš visų, kurie suteikė arbatos ceremonijai galutinę formą. Sykį mokinys jo paklausė, ką reikia padaryti, kad tinkamai pateiktum arbatą. Meistras atsakė – įdėti ugniakuran anglių, sudėlioti gėles taip, kad būtų kuo arčiau natūralios gamtos, o arbatos įpilti tiek, kad ji būtų skani. Mokinys nustebo – tik tiek? Meistras pridūrė – net tiek; jei tą sugebėsi padaryti, tai aš tapsiu tavo mokiniu.

 

Ar yra to tobulėjimo ribos?

 

Daug ką galime tik įsivaizduoti. Prisimenu vieną ceremonmeisterę, pakviestą Lenkijon, kad surengtų arbatos ceremoniją. Jau veždamas ją iš aerouosto supratau, jog ji puikiai susipažinusi su to miesto, į kurį važiavome, istorija, kultūra. Maža šito – gerai išmanė, kaip čia keičiasi metų laikai, kaip tuomet atrodo gamta. Buvo vėlyvas ruduo ir ji žinojo, kurie medžiai pirmieji meta lapus. Ceremonijoje mane taip pat nustebino. Buvau vertėju. Paėmė šaukštelį, kad galėtų apie jį papasakoti svečiams, sulig ceremonijos reikalavimais nušluostė jį specialiu audinio gabalėliu ir tarė: „Mei ha (reiktų skaityti „meila“) Bansiun.“ Amen... Nebesugebu išversti. Sutrikęs žiūriu į profesorius – japonistus, ieškodamos jų pagalbos, tačiau jie irgi nesupranta. Iš staiga nušvito. Juk ji pasakė: „Vėlyvas ruduo“. Tokį vardą davė tam šaukšteliui, be jokios abejonės pagerbdama tą metų laiką Lenkijoje. Tačiau šitą ji pasakė senąja japonų kalba, mat, kaip vėliau paaiškėjo, šaukštelis buvo pagamintas aštuonioliktame amžiuje. Šis pavyzdys rodo, kiek daug dėmesio skiriama detalėms, kurios daug kam atrodytų visiškai nereikšmingos.

 

Koks jausmas būna apėmęs, kai baigiasi arbatos ceremonija?

 

Gili ramybė, susitaikymas. Visa tai suteikia pati arbatos ceremonija, kuri trunka porą valandų, pabėgus nuo kasdienio gyvenimo. Ramybė ir harmonija. Pajunti prasmę. Europos riteriai, prieš stodami į mūšį, valandas gulėdavo kryžiumi bažnyčiose, o japonų samurajai eidavo arbatos ceremonijon.

Mūsų kultūroje įsitvirtinęs požiūris, jog daugelio dalykų formalizavimas atima laisvę.

Galvoju, kad Europos kultūra painioja laisvę ir nebaudžiamumą. Japonų kultūroje atvirkščiai – laikoma, jog tik įėjus į vidinį pasaulį galima patirti laisvę. Kas to siekia – turi amžių patikrintus metodus. Kitaip tariant, būtina laikytis nustatytų normų.

 

Atrodo, kad per ceremoniją pačios arbatos tenka ilgokai palaukti?

 

Pasakysiu dar daugiau. Kai jau ateina laikas arbatai, išgeriamas tik vienas gurkšnelis iš bendro puoduko, kurio kraštą paskiau kiekvienas nuvalo specialia servetėle. Gurkšnelis turi būti nedidelis, nes šeimininkas užvirino lygiai tiek, kiek reikia svečiams, tam mažam gurkšneliui. Užtat tai būna speciali arbata – koicha. Sunki, intensyvi, maždaug medaus konsistencijos. Būna kartoka, nors nebūtinai, tai priklauso nuo rūšies. Ir iš tikrųjų tai nepaprasta arbata! Net sunku įsivaizduoti, kokia skani.

 

Ar dėl to, kad tai būna labai reta rūšis?

 

Prigijo įsitikinimas, jog tai selekcijos būdu suformuotos japonų senchi atmainos. Tačiau geriausiose ceremonijose naudojama kita arbata. Ją gauti labai sunku. Vadinasi tenchi. Ji auginama tik maždaug 60 hektarų plote prie Uji upės Japonijoje, ir niekur kitur. Šią arbatą džiovina šeima, kuri tuo užsiima nuo XVI amžiaus. Sencha – stambesnių lapelių arbata, o tencha – lyg plonytis popierėlis. Susmulkinta ji virsta lyg arbatos dulkėmis ir gerdamas jų nė nepajunti. Iš tikrųjų gardumynas. Net sunku įsivaizduoti.

 

Atsivežėte tos arbatos iš Uji?

 

Atsivežiau, tačiau bėda ta, kad arbata skonį išlaiko tik vakuminiame įpakavime ir laikoma šaldytuve maždaug 2 laipsnių temperatūroje. Tačiau net gerai laikoma arbata po pusės metų praranda didelę dalį savo skonio, kvapo.

 

O kaip atrodo ta antroji arbata, kuria vaišinama per ceremoniją?

 

Ji lengvesnė. Šios išverdama po puoduką kiekvienam svečiui. Svečio uždavinys – išgerti ją iki dugno. Trimis gurkšniais – nei daugiau, nei mažiau. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko trunka ceremonija.

 

Japonai dažnai dalyvauja arbatos ceremonijose?

 

Dauguma niekada nedalyvavo. Tai neįsivaizduojamai prakilnus dalykas. Malonumas tik turtuoliams, nes reikia mokėti didžiulius nario įnašus meistrų mokyklose. Tuo mėgaujasi turtingos moterys. Turtingi vyrai dabar dažniausiai neturi laiko – tai jau darbo kultūros klausimas. Kartais matau įžymius verslininkus, kurie po ceremonijos kuo greičiau nusimeta kimono, įšoka į darbo kostiumus ir strimagalviais lekia į savo firmas.

 

Taigi retai kada į ceremoniją kviečiami vien bičiuliai?

 

Tokias galimybes turi tik meistrai. Geriausieji to meno mokosi daugelį metų. Suprantama, kiekvienas gali pamėginti, išmokti, o paskiau kviesti tuos žmones, kurie patinka. Tačiau tik nedaugelis turi tam laiko ir pinigų.

 

O kaip japonai geria arbatą kasdien?

 

Priešokomis, iš puodukų, pialų ir kitokių indų. Dažnai – prie darbo stalo. Ir geria nepaprastai daug. Pirmas dalykas, kurį padarome atėję į darbą, – užsiplikiname arbatą. Ir šitaip – iki vakaro. Beje, japonų korporacinėje kultūroje į arbatos gėrimą imta žiūrėti daug palankiau, kai buvo paskelbti duomenys apie žmonių darbingumą. Paaiškėjo, jog kava iš tikrųjų būna lyg smagus spyris, tačiau po keliasdešimties minučių organizmo darbingumas labai smunka. Tuo sykiu išgėrus penkis puodelius žaliosios arbatos per darbo dieną organizmo galimybės padidėja net iki 30 procentų. Ir jokių nuosmukių ar svyravimų.

 

Ką pasakytumėte apie žaliąją ir juodąją arbatą?

 

Juodoji irgi gera, nes vertingomis savybėmis maža kuo skiriasi nuo žaliosios. Tačiau žaliąją laikome sveikesne. Na, ir kas iš to? Juokinga, bet šiandien Japonijos kavinėse dažniausiai gausite juodosios arbatos, o ne žaliosios, kurią japonai iki šiol gėrė šimtus metų. Visuomenė labai greitai persisunkia Vakarų kultūra. Dažnai dėl snobizmo. Ką padarysi...

 

Ar lenkai ką nors išmano apie arbatą?

 

Mano patyrimas nelabai paguodžia. Mėginau išmokyti pagal japonišką modelį. Atidariau specialią parduotuvę. Joje buvo pačios geriausios arbatos iš viso pasaulio, taip pat truputis aromatizuotų. Na šiaip, dėl įdomumo... Po kelių mėnesių aromatizuotos jau sudarė pusę asortimento, po metų – 80 procentų. Ką veiksi, kliento norai – mums įstatymas... Asmeniškai labai dėl to pergyvenau. Mat per tūkstančius metų Azijoje trunkančią arbatos gėrimo tradiciją būdavo aromatizuojama tik ta arbata ar jos dalys, kurių grynų tiesiog buvo neįmanoma gerti – tokios neskanios. Taigi tos „prastuomenės“ skonį pagyvindavo jazminų ar mango žiedai. Tačiau šitokiais papildais užmušinėti tikrai geros arbatos skonį – tai jau barbariškumas.

Ir štai čia susiduriame su įdomiu paradoksu. Neseniai mane aplankė viena japonė ir iš tėvynės atvežė dovanų ... aromatizuotos arbatos pakelį. Užuot atvežusi kad ir paprasčiausios, tačiau originalios japoniškos arbatos, už kurią būčiau nuoširdžiausiai išbučiavęs rankutes... Et, tie snobizmai, mados...

*  *  *

... Štai taip ir baigiasi minėtas pokalbis su arbatos žinovu D. Vanu. Nereikia stebėtis pavarde – jo tėvas kinas, gyvenęs Japonijoje. Man tas pokalbis patiko dėl to, kad šiek tiek atvėrė langelį į tolimą gražią kultūrą ir dar sykį patvirtino seną tiesą – pasaulis keičiasi, o dabartinis – nepaprastai greitai. Tai, kas prieš šimtą metų buvo būtina ir natūralu, dabar jau tik istorinė, kultūrinė, etnografinė vertybė ar prisiminimas. Dar visai neseniai ašarų upės liejosi „Traviatoje“ ar skaitant „Paskenduolę“, o šiandien tos tragedijos – tik meno faktas.

Ar japonai geria arbatą? Geria, ir dar kiek! Mat apskaičiuota, jog geriant arbatą pagaminama daugiau ir geriau, išradingiau dirba smegenys. Žodžiu, arbata sukuria juodo darbo jaučio ir kompiuterinio gudručio hibridą.

Štai koks arbatos ceremonijos esmės paniekinimas! Ir ne kur kitur, o jos tėvynėje.

... O dabar įsivaizduokime šių dienų arbatos ceremonijos ritualą Vilniuje. Viskas – kaip pridera, net audeklo gabalėlis su įstabiu kaligrafišku haiku (kas nežino – tik trys eilutės ir septyniolika skiemenų):

Mažas vaikelis

sužvarbusiais pirštukais

būgnelį daužė.

(Laimonas Krivickas)

Staiga balsas:

- Ei, kolegos, ar nežinote kiek šiandien kainuoja „Rokiškio sūrio“ akcijos?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"