Paieška Kaip kiaunė šešis vyrus nugalėjo

Kaip kiaunė šešis vyrus nugalėjo

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

Ką labiausiai giname nuo pavojų? Žinoma, vaikus. Todėl nenustebino J. Kairelio iš Nemenčinės laiškas, jog tada, kai pamėgino iš senos daržinės išnešti likusį šieną, į akis šoko šeškas. Ir ne bet kaip šoko, o šnypšdamas ir kandžiodamasis, draskydamasis. Žmogus spruko pro duris ir tik tada pamatė, kaip šeškas iš nesaugios daržinės su vaikais bėga į paupio krūmus.

Esu ir aš tą patyręs, ir dar nemaža žmonių. Antai visiems gerai žinomo „Žvėrinčiaus“ šeimininkas Petras Dabrišius. To paties „Žvėrinčiaus“ kuriame gyvena garsusis meškinas Timofejus, dar ir vilkai, lūšys, šernai. Taigi ir Petras Dabrišius pasakojo, jog vaikystėje teko bėgti nuo šeškės, kuri vedėsi vaikus, o jis pasipainiojo jiems ant tako.Visa laimė, kad buvo plačios kelnės – jos išgelbėjo kojas... O bėgti teko tolokai, nes šeškė vijosi ilgai.

Vieną jo pažįstamą gana smarkiai apkandžiojo kitas kiaunių giminės atstovas barsukas. Mat tas žmogus norėjo pasigauti vieną iš barsuko vaikų. Gerai, kad buvo kalvis ir turėjo stiprias rankas – kitaip nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Tas barsukas kalvį ne tik dantimis kandžiojo, bet, pargriovęs ant žemės, ir nagais draskė. O pabaigon dar spėjo ir apšlapinti. Tai jau, sakyčiau, visiškas paniekinimas.

Ir teisingai. Neliesk mano vaikų! Labai piktai savo vaikus gina ir kiaunės. Ir varnos iš paskutiniųjų stengiasi, rizikuodamos savo galvele. Kai koks dar menkai paskraidantis varniokas įlenda kur į krūmelius, varnos kartais atakuoja pro šalį einantį žmogų. O būriais aplink galvą sukasi ir baisingai rėkauja – tai jau beveik visada.

Tai ir suprantama – juk jos nežino, kokie mūsų ketinimai. Ne kartą šitaip esu gelbėjęs varnioką – kol jis kvailai besižvalgydamas maklinėjo po pievą, galėjo kas nors nutikti. Todėl pasigavęs vis mesdavau aukštyn į seną laukinę obelį. Prie vietinių varnų greit prisidėjo ir iš apylinkių, taigi buvau puolamas visu debesiu. Ir nors po kelinto karto varniokas vis dėlto įsikibo obels šakų, nors, mano supratimu, atsidūrė saugesnėje vietoje, įsiutusios varnos dar ilgai negalėjo suprasti, kad aš mėginau padaryti gerą darbą, todėl  ilgai lydėjo per pievą, kol dingau miške.

Ir va, keista – mažiukas stoja kovon, o vilkas – ne. Krauju apsipylusiomis širdimis tėvai gali matyti, kaip žudomi jų vaikai, tačiau kibti dantimis skriaudiko gerklėn nebando. O va pamėgink prisiartinti prie stumbrienės mažiuko – sveiko kaulelio nebeliks. Žmogų gali atakuoti ir briedė, jei netikėtai su savo vaikeliu atsiduria akis į akį, nors dažniausiai stengiasi pabėgti. Taigi būna įdomių, kartais sunkiai paaiškinamų dalykų.

Beje, tie mūsų svarstymai netikėtai gavo naujų faktų. Gal ne visi žino, bet neseniai kiaunė užpuolė šešetą vyrų prie Pažaislio. Jie ėjo iš žvejybos. Kiaunė – vikrus žvėrelis, todėl vieną net spėjo apkandžioti ir žmogus atsidūrė ligoninėje.

Paskiau atvažiavo gyvūnų globos tarnybos darbuotojai ir tą kiaunę pagavo. Žvėrelis atrodė sveikas, stiprus, tačiau dėl visa ko buvo patupdytas į narvelį – o gal pasiutligė? Nors šiaip išsyk buvo spėjama, kad kiaunė galėjo ginti savo lizdą su vaikais.

Tačiau tą pačią dieną ji buvo rasta negyva. Kaune daryti kraujo tyrimai pasiutligės požymių nerodė. Tą patį patvirtino ir virusologiniai tyrimai Vilniuje. Žodžiu, žvėrelio būta sveiko sveikiausio. Galimas dalykas, kad žvejai paerzino kiaunę, esančią netoli lizdo, todėl ji ir stojo kovon su šešiais vyrais. Stojo ir nugalėjo.

Tik va – širdis neišlaikė. Ar galima tuo stebėtis? Ne. Įsivaizduokime save kiaunės vietoje. Staiga prie lizdo su vaikais pasirodo šeši baisūs dvikojai dinozaurai. Nuo jų pavyksta apsiginti, bet netrukus pasirodo dar daugiau su baisiu tinklu rankose. Tas tinklas tave prispaudžia prie žemės ir suvynioja. Draskaisi, plėšaisi, bet niekas nepadeda. Paskiau atsiduri tų dinozaurų namuose, patupdytas į narvą. Baimė, neviltis pakirto kojas, širdis va va per gerklę iššoks... Ir iš tikrųjų – staiga viskas aptemsta.

Taip, stresas, psichiniai smūgiai laukiniams žvėrims, kaip ir mums, kartais būna pavojingesni nei sunkios žaizdos. Esu liudininkas – kai per potvynius Nemuno žemupyje gelbėdavome žvėrelius, gaudydami juos mažytėse salelėse ir nešdami į valtį, ne vienas lapinas, stirninas ar kiškis, sausumoj paleistas, netoli tenueidavo – žiūrėk, nusvyravo už krūmelio, atsigulė ir užmigo amžino miego. O juk tik ką lakstė it galvas pametę po tą salelę... Taigi kartais mūsų pagalba tik dar daugiau bėdų pridaro. Kiškelis irgi turi širdį...

Ne tik širdį turi kiškelis. Jo, kaip ir kitų gyvūnų, jausmų pasaulis įvairesnis, sudėtingesnis nei iki šiol galvota. Tačiau vis dar neišnyksta primityvusis biheviorizmas. Tai tokia psichologijos kryptis, tvirtinanti, jog mūsų ir gyvūnų elgseną nulemia aplinkos veiksniai, instinktai. Šaknų reikėtų ieškoti dar Dekarto pažiūrose, nes jis tvirtino, jog gyvūnai – tik gyvi mechanizmai, veikiantys pagal instinktų komandas.

Neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog mūsų įsitikinimas, kad gyvūnai jaučia prasikaltę ar gerą darbą padarę – tik vaizduotės padarinys. Remiamasi bandymais, kuriuos darė viena biheviorizmo šalininkė. Ji paėmė keturiolika šunų ir atskirai nuo šeimininkų leido arba neleido daryti tai, kas tiems šunims uždrausta. Šeimininkas, nežinodamas, ar jo šuo prasikalto, paskiau turėjo žiūrėti, kaip elgiasi šuo. Ir štai subartas nieko blogo nedaręs šuo susigūždavo, rodydavo esąs prasikaltęs. Poniai profesorei tai buvo pakankamas argumentas, jog šunį valdo tik išorės veiksniai, tai yra rūstus šeimininko kalbos tonas, nors pats šuo nieko blogo nepadarė.

Juokinga?

Žinoma. Tačiau neužmirškime, jog šiais laikais tokių profesorių – šimtai tūkstančių, nes kiekviena munga bunga ar kokia kita gentis turi bent po porą universitetų, kuriems reikia kuo nors pagarsėti. Kai barame nekaltą vaiką, jis irgi susigūžia, bet nors vėliau gali paaiškinti, jog nieko blogo nedaręs. Baramas šuo paaiškinti negali. Todėl nuleidžia akis žemyn ir lenda kur giliau po lova ar stalu. Lenda ir, liūdnai mirksėdamas, galvoja, už ką čia užsitraukė viešpaties ir valdovo nemalonę... Bet munga bunga profesorei iš Amerikos tai į galvą neateina. Matyt, neaugino šunų. Milijonai žmonių, kurie juos augino ar augina, gali tik nusijuokti, išgirdę tokius bihevioristų išvedžiojimus.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"