Paieška Ryžiai: stebuklingųjų grūdelių galia

Ryžiai: stebuklingųjų grūdelių galia

 

Ar jūs kada nors pagalvojote, jog kai kurie žodžiai daugelyje kalbų skamba labai panašiai? Pirmoje vietoje, suprantama, “mama”, ir “tėtis”, bet tuoj pat po jų - “ryžiai”. Sanskrito kalba šios grūdinės kultūros pavadinimas skamba kaip vrihi,  persų – brizi, graikų – orizi. Senovės romėnai vadino ją oriza, arabai – ruzz, ispanai – arroz, prancūzai – riz, anglai – rice, vokiečiai – reis. Viso pasaulio botanikai ryžiams yra suteikę Oriza sativa pavadinimą ir priskiria juos grūdinių kultūrų šeimai.

Ryžiai – vienmečiai augalai, po kviečių labiausiai paplitę grūdai Žemėje. Laose per metus vienas žmogus suvartoja 170 kg ryžių. Vietname, Tailande ir abiejose Korėjose – nuo 120 iki 140 kg. Maždaug tiek pat jų suvalgo tokių Afrikos šalių, kaip Madagaskaras ir Siera Leonė gyventojai. Gi vienas kinas vidutiniškai suvartoja “tiktai” 103 kg per metus. Europiečiai labai atsilieka nuo Azijos ir Afrikos gyventojų: kiekvieno iš jų daliai tenka viso labo 4 kg stebuklingųjų grūdelių. 

Ryžių istorija savo šaknimis siekai neatmenamus laikus, už tai puikiai žinoma, ką siekia pačios ryžių šaknys: ogi vandenį, be abejonės. Be vandens ryžiai neužauga. Galbūt todėl šios grūdinės kultūros mėgėjai taip mėgsta kartoti, kad ryžiai gimė Kinijos Janczės upės pakrantėje. Jau prieš 5000 metų kinų protėviai tikino, kad ryžiais galima išmaitinti visą Kiniją: vienas ryžių lauke triūsęs žmogus augino maistą net devyniems.  

Ne vien kinams priklauso ryžių auginimo technikos išradimo garbė. Prie to prisidėjo ir pelkėtų Himalajų vietovių gyventojai, ir Javos salyno atstovai, ir, suprantama, indai. Iš čia ryžiai paplito po visą planetą. Į Europą jie atkeliavo vėliausiai.

 

Graikų-romėnų snobizmas

 

Į Graikiją ryžiai pateko Aleksandro Makedoniečio žygių dėka, tačiau daugiausia buvo naudojami ne maistui, o kaip medicinos priemonės. Jie vadinti priemone nuo daugelio ligų ir rekomenduoti atletams. Romos imperija ryžiais taip pat deramai nesidomėjo. Jie daugiausia juos naudojo… kaip prieskonius. Tik nedaugelis išdrįso valgyti kaip garnyrą prie kai kurių patiekalų. Iš ryžių čia taip pat gaminti medikamentai, košės, trauktinės – kad būtų galima padėti tiems, kuriuos kankino virškinimo sutrikimai. Moterys ryžių emulsiją naudojo kaip kosmetinę priemonę. Niekas net nesusimąstė apie tai, kad šiais grūdeliais galima išmaitinti liaudį.

 

Pagaliau Europoje!

 

Nuopelnas, jog ryžiai Europoje išsikovojo deramą vietą, priklauso arabams. Užkariavę derlingas žemes (pvz., Ispanijos) jie sodindavo augalus, kurie niekaip negalėjo suvešėti jų gimtosiose žemėse. XI a. Europa plačiai susipažino su citrusiniais vaisiais, artišokais ir ryžiais. Būtent tada stebuklingieji grūdeliai atsidūrė ant ispanų stalų.

Manoma, jog Italijoje ryžius vartoti maistui paskatino Karlo Didžiojo kariai, sugrįžę iš kovų su maurais.

Iki XIII a. ryžiai buvo prieinami tiktai turtingiesiems. Ir prekiauta jais ne įprastuose “prekybos taškuose”, o ten, kur buvo pardavinėjami prieskoniai ir kiti brangūs bei egzotiški produktai.

Tik išties siaubingais europiečiams laikais, kai maras negailestingai šlavė miestus ir kaimus, ryžiai pagaliau tapo pripažinti kaip maisto produktas. Tačiau sodinti ryžių arti miestų nebuvo leidžiama: vietiniai daktarai drėgnas vietas laikė ligų šaltiniais. Tik 1898 m. pagaliau suprasta, jog maliarijos priežastis yra ne ryžių laukai, o uodai, taip mėgstantys stovintį vandenį.

 

Kartieji ryžiai

 

Kuri iš grūdinių kultūrų nusipelnė garbės patekti į kino ekranus? Jeigu ryžiai ir gali su kuo nors pasidalinti šiuo keistu nuotykiu, tai jiems vis vien priklausys pirmoji vieta: neorealisto Džiuzepės de Sančio juostą “Kartieji ryžiai” su Silvana Mangano ir Vittoriju Gasmanu žino visi. Filmas aiškiai atskleidė, ką reiškia dirbti ryžių laukuose. Keltis tekdavo penktą ryto ir visą dieną išbūti susilenkus, iki kelių vandenyje. Veidą dengdavo skarelė: kitaip uodai negyvai užgraužtų, o plaukai būdavo slepiami po plačiabryle skrybėle.  

Kas gi tai per darbas, gražų veidą kaip mat paverčiantis išbrinkusiu, išdegintu saulės? Ogi ryžių ravėjimas! Tik penkiasdešimtaisiais metais vaduotis nuo piktžolių imta chemikalais.

 

Legendų ir įkvėpimo šaltinis

 

Tradiciškai teigiama, jog ryžiai labai padeda sprendžiant meilės ir vaisingumo problemas. Ištiesia jie pagalbos ranką ir tiems, kurie negali dėl alergijos vartoti įprastų miltų – mat šie turi glitumo. Užtat juos puikiausiai galima pakeisti ryžių miltais ir iš jų pagamintais spagečiais, krekeriais ir galetomis.

Ryžių spagečiai verti poemos. Šiandien jie drauge su savo įžymiaisiais pusbroliais iš kvietinių miltų – vieni iš pačių populiariausių patiekalų pasaulyje. O italai bus visą gyvenimą dėkingi Markui Polui, atvežusiam ryžių spagečių idėją iš Kinijos.

Iš Kinijos atkeliavo ir ryžių actas, o štai ryžių degtinė sake – iš Japonijos. Europiečiai šios degtinės pavadinimą yra girdėję, bet tik nedaugelis iš jų žino, jog jis reiškiąs “klestėjimą”: maža taurelė sakės pietų pabaigoje – ir geras virškinimas garantuotas! Alkoholio sake turi 15-17 laipsnių, ir geriamas šis gėrimas karštas. Sakės istorija siekia amžius: neseniai buvo rastas jos buteliukas, kuriam net du tūkstančiai metų! 

Kurioziškiausias produktas iš visų – ryžių kava. Tikrosios kavos dievintojai, žinoma, protestuoja prieš ją, bet juk nenori – negerk. Ryžių kavos priešininkų gretas papildo ir ryžių ledų priešininkai. Tačiau pastarasis produktas, skirtingai nuo pirmojo, jau įsitvirtino rinkoje, užsikariaudamas simpatijas visų, kurie brangina figūrą, bet neįstengia atsisakyti nuo šaltojo skanėsto. Na, o jei jau egzistuoja ryžių kava ir ryžių ledai, kodėl gi neatsirasti ryžių alui, ryžių pienui, ryžių sviestui? Šių mums egzotiškų produktų gamintojai įsitikinę, jog jų gaminiai – tikrai naudingi sveikatai.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"