Paieška ... ir apie vyraujančio verslo „vėjus“

... ir apie vyraujančio verslo „vėjus“

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pokalbis su (buvusiu ir vėl esamu) Europos Parlamento nariu Justu Vincu PALECKIU.

 

Su Jumis susipažinau, t.y. Jus prisimenu iš darbo buvusiame „Švyturio“ žurnale. Jus tada atnešėte įdomią nuotrauką skyreliui „Iš albumo“: kaimas, rogės, kuriose įsitaisęs ir mažasis Justukas, šliuožia pamiške, šerkšno marškos... Sakau, gal nuo tada Jums, miesto vaikui, artimesnė tapo gamta?

O gal ir vėliau. Juk senoji Europa Jums suvis nesvetima, nes dar sovietiniais metais dirbote atsakingą darbą Šveicarijoje. Tad gal tada formavosi savas požiūris į aplinkosaugą, gamtosaugą, žmogaus santykį su gamta.

Ką galėtumėte šia prasme prisiminti iš darbo Šveicarijoje?

 

Tuomet, kai atvykau į Šveicariją, tiesiog pribloškė tvarka ir grožis. Ir kalnų grožis. Prisimenu, būnant prie Jungfrau kalno buvau pakerėtas ir suvokiau, jog bet koks dangoraižis šių Alpių fone atrodytų itin niekingai.

Tačiau ir tuomet šveicarai kalbėjo apie atliekų problemą, nors tuometėje Sovietų Sąjungoje tokios problemos kaip ir nebuvo. Tada šveicarai jau kalbėjo ir suvokė, jog žmogaus gyvenimas yra ir savotiška šiukšlių gamyba. Kalbėjo ir apie atliekų rūšiavimą, nors mūsų kraštuose tai buvo dar nesuvokiama.

Gerai prisimenu vieno šveicarų žurnalisto pajuokavimą: jei Ciuricho centre darbo metu aptiksite pėsčiomis skubantį vyrą ar moterį, vadinasi, tai yra žmonės, kurie ieško vietos savo automobiliui pastatyti. Tai buvo prieš 35 metus.

Man ypatingas požiūris į gamtą glūdėjo, sakyčiau, senokai. Tik kai sukako apie 50 metų, susivokiau, jog iš žemės ir žmogus, ne vien augalai, gali semtis jėgų.

 

Tad nesate kaip ta (mano dabar neįvardijama) poetė, kuri save apibūdino kaipo miesto žmogų, kuriai savesnis nei medis yra šaligatvio plytelė... 

 

Kalbate, regis, apie poetę Juditą Vaičiūnaitę, kuri kažką panašaus yra sakiusi.

Gal ir man iki 50 metų buvo kiek panašiai...

Pasodinti medį, stebėti kaip jis auga... Tai yra nuostabu. Suvokiau, dėl ko britų princas Čarlzas kalbasi su medžiais. Ir aš nūnai medžius suvokiu kaip gyvą būtybę.

 

Gamtą galime sutapatinti ir su formulėmis, juk visur yra tik cheminiai elementai – ir jokių sentimentų. Tada galėtume kalbėti ir apie GMO, ir apie genų inžinerijos dalykus... Tada ir gamta pataptų tarsi molio gabalėlis kokio skulptoriaus rankose. Žodžiu, kas atsitinka, kai Motiną Gimdyvę imame vadinti tik šiokiu tokiu resursu?  

 

Dabar sakoma garsiai: jei per 10 metų žmonija nesustabdys klimato kaitos, toji kaita pribaigs mus. Tad apie kokius gamtos resursus ir nekalbėkime. Tik konstatuokime, jog esame arti ribos. Tai kelia savotišką liūdesį.

 

Bandysiu perteikti ir savo liūdesį – klausimo forma. Raketa – aišku, robotas – suprantama, žmogaus genomas – žinoma, tačiau pati gamta – mįslių mįslė. Štai čia ir visas liūdesys, nes kirvis atgręžia juk į gamtą, pažangos vardan?

 

Į tokius pasiteiravimus, be abejo, labai keblu atsakyti. Tik galiu sakyti: jei atsiras Žemėje karta, kuri nebejaučia ryšio su Gamta, bus labai blogai.

Norėčiau čia sakyti, jog pravartu žmoniją suskirstyti į dvi grupes: šiukšlinančius ir renkančius tas šiukšles. Esu optimistas, renkančiųjų atliekas vis daugėja. Kitaip – savižudybė.

 

Dirbant Europos Parlamente, kaip teko susivokti, nesate abejingi tiek Senojo kontinento, tiek visos Planetos, tiek ir Lietuvos aplinkosaugos problemoms.

Kuo džiaugiatės, kaipo europietis, žvelgiantis iš Briuselio? Ir kuo nerimaujate, kaipo europietis, žvelgiantis iš Briuselio?

 

Iš dalies jau ir atsakiau: renkančiųjų atliekas vis daugėja.

Praėjusios kadencijos Europos Parlamente (EP) dirbau trijuose komitetuose: Užsienio reikalų; Aplinkosaugos, vartotojų teisių ir sveikatos; Klimato kaitos. Iš 30-ies EP komitetų Aplinkosaugos, vartotojų teisių ir sveikatos komitetas pagal priimamų dokumentų kiekį buvo pats produktyviausias. Tad šiai sričiai skiriamas vis didesnis dėmesys. Aplinkosaugos, vartotojų teisių ir sveikatos komitete iš tiesų dirbo labai daug entuziastų. Tuo galėčiau tik džiaugtis.

Nerimauti reikia dėl daug ko. Čia – ir krizė, kuri įpareigoja kurti ne bet kokias, o žaliąsias darbo vietas, pramonė turi būti perginkluojama taip, kad mažiau naudotų energetinių išteklių, kad kuo mažiau terštų aplinką.

 

Ką Jūs konkrečiai, kaipo europarlamentaras, esate nuveikę, kad aplinkosaugos būklė gerėtų?

 

Turiu pasakyti, jog antrą kartą patekus į EP esama jau ir pranašumo. Nereikės mokytis abėcėlės. Reikėjo poros metų siekiant įvaldyti šios parlamentinės veiklos instrumentus, siekiant surasti draugų, bendraminčių, sąjungininkų.

Praėjusios kadencijos EP metu esu rengęs raportą dėl judrumo, transporto srautų mieste. Esminė mintis – kuo mažiau naudotis automobiliu, kuo daugiau dviračių takų, takų pėstiesiems. Buvo priimta rekomendacinio pobūdžio ES direktyva šiuo klausimu.

Turiu pasakyti, jog Vilnius yra toks miestas, kurio centras turi būti skirtas tik pėstiesiems, dviratininkams.

Rengiau ir pranešimą dėl genetiškai modifikuoto (GM) maisto. Tačiau tai buvo atidėta kitai EP kadencijai. EP yra dvi nesutaikomos stovyklos: vieni – uždrausti GM maistą, kiti – žalią šviesą tokiam maistui. Bandžiau ieškoti lieptų, kad tos stovykloms dirbtų kartu, tačiau...

Neatsitiktinai atsirado ir mano sudarytas „Žaliasis kodeksas“, kuris tarsi įpareigoja: pradėkime kiekvienas nuo savęs... Ne Seimas, ne verslininkai, ne spauda viską turi padaryti, o kiekvienas žmogus.

 

Neseniai vilniškiame Mykolo Romerio universitete dalyvavote dispute, kuriame kalbėjote ir apie dujotiekį „Nord Stream“, ir apie genetiškai modifikuotus produktus (GMP), genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). Tame dispute kaitaliojosi žodžiai: kova, tolerancija. Skirtingos prasmės, tačiau europiečiai taipogi yra įsikūrę ir tarp tų dviejų žodžių...

 

Dėl „Nord Stream“. Svarbiausia, kad viskas būtų apgalvota, kad nebūtų pažeista Baltijos jūros ekologinė pusiausvyra.

Beje, priminsiu, jog anksčiau (prieš 10-12 metų) Rusija siūlė tiesti dujotiekį sausuma per Lietuvą, Lenkiją, tačiau buvo atsisakyta, tad tarsi patys sau privėrėme pirštus tarp durų. Buvau liudininkas, kai Lietuvos delegaciją Kremliuje priiminėjo V.Putino pavaduotojas, kuris papriekaištavo: siūlėme, ko atsisakėte? Tuomet, pasirodo, nenorėta, kad atsirastų alternatyva dujotiekiui, kertančiam Ukrainą. Žodžiu, pražiopsojome progą, kai galėjome papildomai gauti lėšų, kai ir Baltija būtų apsaugota nuo netikėtumų.

Dabar mes atsidūrėme, futbolininkų terminais įvardijant, nuošalėje, t.y. šiame žaidime nedalyvaujame, nes „Nord Stream“ aplenkia mūsų teritorinius vandenis.

Dėl GMO... Čia ginčų tikrai esama gana daug. Esama mokslininkų, kurie konstatuoja, jog jau gyvename GMP bei GMO terpėje, t.y. traukinys jau yra nuvažiavęs. Iš tikro, genetiškai nemodifikuotos sojos kaip ir nebėra. Kinta ne vien šis augalas. Tad pašarai, skirti gyvuliams šerti, yra GMP, o mėsą, pieną, kiaušinius jau valgo žmonės...

Sakoma, jog atsiras antros kartos GM augalai, kurie bus atsparūs sausrai. Ką teiks tokie tvariniai nuo bado besigelbstinčiam žmogui? Tiesa, Vatikanas, galvojantis apie Trečiojo pasaulio šalis, pasisako už GM maistą.

Čia, be abejo, reikia tolerancijos, kategoriškumas čia – ne instrumentas. Reikia įžvelgti ir gėrį, ir blogį.

Taip būtų galima kalbėti ir apie naujosios AE statybą Lietuvoje. Pamenate, Atgimimo laikotarpiu kaip apie Ignalinos AE kalbėjo visa Lietuva: griauti! O dabar: statyti!.. Be AE mes pražūsime! O ką darysime su branduoliniu kuru? Užkrauname didžiulę naštą būsimoms kartoms... Ir nė kiek nekalbame apie tai.

 

Tačiau Lietuvoje jau sakoma: už lėšas, kurios reikalingos naujosios AE statybai, galima pasistatyti vėjo jėgaines, kurios tieks tą patį energijos kiekį.

 

Alternatyvioji energetika Lietuvoje turi perspektyvas. Ypač vėjo jėgainės, saulės baterijos. Žinoma, hidroelektrinės vertintinos tik kalnuotose vietovėse, o lygumose kertamasi su kitais faktoriais, iš jų – ir su gamtosauga.

Esame Lietuvoje AE entuziastai, tačiau norėtųsi atsinaujinančios energetikos bei energijos taupymo entuziastų. Lietuvoje, siekiant pagaminti sąlyginės produkcijos vienetą, sunaudoja 4,5 karto daugiau energijos nei Vakarų Europoje. Lietuvoje apie tai dar pernelyg mažai galvojama, o koncentruojamasi apie vyraujančio verslo „vėjus“.

Pamenu, vokiečiai pralaimėjo pasaulio futbolo čempionatą, tačiau vienas pagrindinių Vokietijos laikraščių skelbė: mes – pasaulio čempionai, mes taupiausiai naudojame elektros energiją; ekonomikos augimo periodu kasmet 5 proc. mažinome elektros energijos vartojimą.

Štai kokia turi būti ir ne futbolo šalies orientacija. 

 

Bandysiu savo trigrašį tokiu rakursu: Trečiasis pasaulis tegu galvoja ir apie demografiją, o ne vien kada kokio maistelio gavus...

 

Kinijoje jau yra principas: šeimoje – vienas vaikas. Kituose planetos arealuose problema taipogi suvokiama panašiai, tačiau būtina, kad kiltų civilizuotojo gyvenimo lygmenys.

Pasaulio išsivysčiusiose šalyse aiškiai suvokiama, jog ateities nėra, jei kokie 5 milijardai Žemės gyventojų skursta. Pasaulis vėliau ar anksčiau bus išsprogdintas. Todėl čia kiek ir suvokiama Vatikano pozicija dėl GMP: maitinti mirštančiuosius nuo bado. Nors ES šiuo požiūriu ir turi griežčiausius standartus, kas sunkina europiečiams ir konkurencijos sąlygas pasaulinėse rinkose.

 

Esate Europos Parlamente žmogus, kurį delegavo mažytė šalis Lietuva. Kokios yra šios šalies ekologinės dabarties problemos, Jūsų nuomone?

 

Pagrindinė problema: nebūkime provincija, būkime europiečiai. Gręžiuosi čia skandinavų link: ten – aukščiausia gyvenimo kokybė, ten - aukščiausias konkurencingumas pasaulyje, ten – draugiškiausias gamtai žmonių sukurtasis mikroklimatas.

 

Ar savo asmeniniame gyvenime, na, buityje, stengiatės rūšiuoti atliekas, ar siekiate sveikos mitybos, t.y. ar žvelgiate į maisto produktus, nenorėdami valgyti tuos, kurie vadintini genetiškai modifikuotaisiais?

 

Rūšiuoti įgijau norą dar nuo darbo Šveicarijoje metų.

Su kokia pagarba neseniai žvelgiau į paprastą žmogų prie Vanagupės poilsio zonos (Palangoje), kuris niekieno neverčiamas rinko atliekas. Dabar ir pats kartais vaikštinėdamas miške į kokį maišelį renku atliekas.

Dėl sveikos mitybos... Valgau ir mėsą, tačiau man ji nėra gardi, gręžiuosi vegetariško maisto link. Taip jau yra nuo kokių 35 metų amžiaus.

Man aktualu – judėjimas. Jei negaliu per dieną nueiti apie 6-10 km, jaučiuosi blogai. Pamenu dar jaunystėje perskaitytą frazę: liftus reikia uždaryti, raktą skirti gydytojui rekomendavus. Biuras Strasbūre yra 7-ame aukšte, kasdien pėsčias kopiu laiptais 3-4 kartus. Jei namas turi 4-5 aukštus, liftu niekada nesinaudoju.

O kaip Jūs šiandien pakilote į trečią aukštą, kur kalbamės?

 

Pėstute... Lyg žinodamas, jog apie tai pasiteirausite!..

 

Puiku!  

 

Sakoma, jog  gamtosauga galima užsiimti ne kokių krizių metu, ne tada, kai šalis (esanti Europos rytuose) gyvena ne taip prabangiai, kaip vadinamoji senoji Europa. Ar tikrai Jums atrodytų, jog gamtosauga yra tik turtingųjų išmislas (nors to nedrįsta sakyti kokie onkologinės ligoninės pacientai)?

 

Turiu pasakyti, jog „Žaliojo kodekso“ laimėtojų grupė šį pavasarį, mano kvietimu, lankėsi Briuselyje. Džiaugiausi tais žmonėmis, džiaugiausi jų rašiniais (jie spausdinami ir šiame laikraščio numeryje, - red. pastaba).

Man labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių dar nuo mažumės atvertų langelius į gamtą. Juk 80 proc. ir Lietuvos gyventojų jaučia, jog su gamta vyksta kažkas negero. Tačiau tik 40 proc. yra pasiruošę ką nors asmeniškai daryti, kad neigiami pokyčiai gamtoje būtų stabdomi. Tai yra savotiška problema, kuri skirta ir Lietuvos mokykloms.

Gamtosauga tikrai nėra koks turtingųjų išmislas, o būtinybė visai žmonijai.  

 

Europoje daug kalbama apie darniąją plėtrą. Lietuvoje Vyriausybė yra patvirtinusi net ir Lietuvos darnios plėtros (raidos) strategiją. Gal tai dar vienas nusilenkimas kokiai madai, nes iš tikrųjų darnioji plėtra atrodo ir kaip koks dviejų vienas kitam prieštaraujančiųjų žodžių junginys... Ką apie tai manytumėte?..

 

Prieštaraujančių žodžių junginys būtų, tarkime, karštas sniegas.

Jau minėjau, jog Vokietijoje augant ekonomikai mažėjo elektros energijos sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti. Štai čia ir galime kalbėti apie darnią plėtrą, kaipo du žodžius, neprieštaraujančius vienas kitam.

Štai Švedijoje iki 2020 metų 50 proc. energijos bus gaunama iš atsinaujinančių šaltinių. O 2050 metais žadama šioje šalyje atsisakyti iškastinio kuro, nes turi daug ir hidroenergetinių išteklių (t.y. kalnų upių).

Darnus vystymasis – tai ir atsigręžimas prieš beatodairišką vartojimą. Dabartinė krizė gal ir atidengė šią problemą, nes toks beatodairiškojo vartojimo šėlsmas juk ir sukelia taipogi krizes. Uždirbti pinigai turi būti investuojami produkcijai gauti, o ne švaistymui, mėgavimuisi prabanga. Čia turi būti ir atitinkama mokesčių politika, talkinanti suvargusiam, suvaržanti ir švaistūnus.

 

Geros Jums kloties dirbant Europos Parlamente naujosios kadencijos metu.

Dėkojame už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"