Paieška Ukmergės legenda

Kadrėnai

Ukmergės legenda

Vytautas ŽEIMANTAS

 

Senų senovėje, ten, kur dabar plyti gražus ir garsus Ukmergės kraštas, gyveno rikis Kadrėnas. Jis buvo turtingas ir gerbiamas žmogus, nes turėjo tvirtą karžygio ranką, narsiai gynė savo žemę ir šeimynykščius nuo grobikų atėjūnų. Nes ne kiekvienas būdavo svečias, kas viešnagėn atjodavo. Nes jis žinojo, kad neskani būna duona, svetimu peiliu riekta.

Turtingai jie gyveno ir todėl, kad žmonės buvo darbštūs bei nagingi.

Vyrai - vieni arė, sėjo ir derlių ėmė, antri miškuose stumbrus, taurus, šernus medžiojo, medų kopė, treti - ginkluoti sargyboje stovėjo.

Moterys namų židinius kūreno, linus audė, kanapes vijo, uogavo, grybavo, ežeruose žuvis gaudė, o jei prireikdavo, jei pasirodydavo nekviesti atsibastėliai iš kitų kraštų, tai ir ginklus į rankas imdavo.

Seneliai irgi nesėdėjo rankų sudėję, talkino kur galėjo, o, svarbiausia, tai savo išmintį vaikams perdavinėjo, mokė juos tėvus ir dievus gerbti, tėvynę ginti, įvairių darbo įgūdžių, senobinių dainų ir ratelių.

Be to, ir mažas, ir didelis nuoširdžiai protėvių dievus garbino, amžiną šventąją ugnį kūreno, dievams atnašavo.

Jei galingasis Perkūnas pradėdavo žaibais svaidyti, visi žinojo, kad griausmavaldis aukštybėse pamatė iš gilių pelkių į žemės paviršių išlindusį Velnią. Ir kerta jam ugniniais kirviais, kad ta nelaba tamsos esybė vėl į bedugnius akivarus, juoduosius požemius sugarmėtų, žmonėms blogą nespėtų padaryti.

Saulei nusileidus ar gyvenimo saulėtekiui priartėjus, tekdavo pagarbinti ir Raganą, nakties ir mirties deivę. Visų dievų žmonės prisibijodavo, bet jos - labiausiai.

Niekas nežinojo, kur Ragana tūno. Greičiausiai niekur ji negalėdavo ramiai pabūti ilgesnį laiką. Tai, žiūrėk, sunkią ligą į žmogų įpučia, tai mėnulį juoda debesų marška uždengia, audrą kelia, tai gūdžią naktį vilkės balsu taip užkauks, kad net šiurpas per kūną perbėga.

Ir visai blogai būdavo, kai Ragana su Velniu susidėdavo. Tada žemė su dangumi maišydavosi, viesulai švilpdavo, kaukdavo, šimtamečiai medžiai aimanuodami griūdavo, visi, kas gyva išsislapstydavo. Tuomet įsisiautėdavo ir Perkūnas, tuos negeruolius tramdydamas, žaibus svaidydamas.   

Tada svarbiausia būdavo išsaugoti šventąją ugnį. Jai užgesus, dar didesnės nelaimės užgriūtų. Todėl ją sergintis žynys ir vaidilutės turėjo būti drąsūs, nepabūgti pragaištingo Raganos ir Velnio šokio.

Kitus dievus garbino atviresne širdimi, akyse šviesią viltį turėdami. Pavasarį, prieš eidami į laukus aukojo Žemynai, žemės motinai, derlingumo deivei. Išsiruošę į medžioklę pašlovindavo miškų deivę Medeiną. Garbino ir meilės deivę Aušrinę, ir ugnies deivę Gabiją.

Visi, ypač gimdyvės, nešė aukas deivei Laimai, nes nuo jos priklausė žmogaus gimimas, ilgas ir laimingas gyvenimas,

Nepamiršdavo nakčiai padėti dubenėlį pieno ir kaukams, turtus nešantiems mažiems žmogučiams, ir namų kertėse gyvenantiems aitvarams, be kurių palankumo nesitikėk pasiturinčiai gyventi.

Rikiui Kadrėnui talkino jo pati, tvirto stoto, gero būdo, dorovinga ir garbinga moteris. Dėl to ją visi vadino Šventąja. Ji ne tik išmintingai tvarkė namų ūkį, bet ir gimdė rikiui Kadrėnui dukras, vieną po kitos, vieną už kitą dailesnes. Ir vardus joms davė gražius - Virinta, Siesartis, Armona, Žarnaja, Širvinta, Mūšia.

Kadrėnas su Šventąja taip gyvendami ir plušėdami nė nepastebėjo kai jų dukros užaugo. Tarsi tik viena diena prabėgo, o jos jau tapo tikros gražuolės, liaunais liemenimis, visų akys žydros it Lėno ar Siesikų ežerų mėlis, gelsvos kasos tapo ilgos ir storos.   

Kartą, kai visa šeima pusryčiavo, sėdėdama prie ąžuolinio skobnio, rikis Kadrėnas netikėtai  tarė:

- Motin, ar tau neatrodo, kad mūsų dukterims jau laikas jaunas dienas užbaigti, apie jaunikius pagalvoti?

Nuščiuvo visos jo dukros, sėdėjo nejudėdamos, akis nuleidusios. Tik merginų balti skruostai parausvėjo. Nes širdelės suvirpėjo nerimastingai plakdamos, motinos atsako laukdamos.

- Taip, jau prisirpo mūsų uogelės, jų rūtų vainikėliai gražiausi, -  švelniai tarė Šventoji.

Greitai ši žinia pasklido po apylinkes. Pradėjo važiuoti jaunikiai. Pradžioje iš artimų, vėliau ir iš labai tolimų kraštų. Turtingi ar stiprūs, drąsūs ar gražūs, išmintingi ar svetimšaliai - nei vienas neįtiko išrankioms Kadrėno dukterims. Nei vyriausiajai Virintai, nei Siesarčiai, Armonai, Žarnajai, Širvintai, nei jaunėlei Mūšiai.

Susimąstė Kadrėnas su Šventąja, nežinodami ką daryti. Tada į pagalbą atėjo žynys:

- Iškelkim puotą, sukvieskime dievus ir dievaičius. Lai jie pasako už ko dukras tekinti.   

Patiko tėvams žynio patarimas. Kaip tarė, taip ir padarė.

Visi noriai atsiliepė į pakvietimą. Perkūnas griausmavaldis atidundėjo su ugniniais ratais. Žemyna, žemės motina ir derlingumo deivė atėjo su kraitele vaisių. Miško deivė Medeina atnešė grybų ir uogų. Ugnies deivė Gabiją - glėbį sausų malkų šventajai ugniai kūrenti. Atnešė lauktuvių ir likimo deivė Laima, meilės deivė Aušrinė, ir kiti dievai bei dievaičiai.

Visi susėdo prie ilgų skobnių, kurie net lūžo nuo vaišių. Per vidurį, iškėlęs į viršų kojas, pūpsojo keptas šernas, šalia gardžiai apskrudinti tetervinai, kurapkos, bebrų uodegos, vandenų gėrybės - lydekos, unguriai, vėgėlės, didžiuliai raudonšoniai vėžiai. Upeliais tekėjo alus ir midus.

Kai svečiai pasisotino, tai ir apie reikalą prakalbo.

- Protingas, Kadrėnai, esi, kad dievams aukų negaili. Ir dukros tavo nuostabios, - pirmasis prabilo Perkūnas griausmavaldis. - Tačiau apie vedybas aš nedaug nutuokiu. Čia reiktų paklausyti Aušrinės, meilės deivės. Ji dangaus skliautu keliauja, visi jaunikiai jai kaip ant delno.    

Pakilo nuo skobnio ir Aušrinė, visa švytinti, meilės dvasia alsuojanti.

- Ačiū, griausmavaldi, už suteiktą garbę, - nusilenkusi Perkūnui tarė ji. -  Žinau tokį jaunikį, plačiai po Lietuvą jo vardas skamba. Tai Nemunas.

Kadrėno dukterys apspito Aušrinę, tarsi bitutės prie medaus. Visoms parūpo daugiau sužinoti apie jaunikaitį Nemuną.

- Jis galingas, kojomis Gudijoje stovi, o galva į Kuršių marias remiasi, - nuotakų smalsumą tenkino Aušrinė. - Nemuno pietuose reiktų ieškoti. Jis gerai žinomas ir Gardine, ir Merkinėje.

- Tai nearti. Ar mums pavyks? - sunerimusi paklausė Šventoji.

- Pasiteiraukime Laimės, laimės ir dalios deivės, - patarė Perkūnas.

Pakilo ir Laimė, visa gražiais žiedais apiberta, žmonių žvilgsniais numylėta.

- Matau gražuolį Nemuną, - tarė ji, atsisukusi į pietus. - Tačiau stebiu ir kitką. Ne vien tik čia esančių merginų širdys linksta prie jo. Jei norite Nemuno, teks kulnimis žaibuoti. Antai iš Gudijos prie jo tekina bėga gražuolė Neris, iš Sūduvos padus papustė Šešupė, o iš Žemaitijos atgarma net kelios nuotakos - Dubysa, Minija...

Sujudo, suklego visi užstalėje. Visi patarinėjo skubėti.

- Palaukite, tegul deivė Laimė pasako ar ji mato mano dukras su Nemunu? - neiškentęs sušuko Kadrėnas.

Vėl visi sužiuro į Laimę.

- Matau Nemuną, matau Nemuną... - Deivė staiga nutilo. Po to susijaudinusi paklausė: - Kas man ant akių juodą maršką užmetė? Ar tai ne mūsų kaimynės deivės Raganos darbas?

Susirinkę pradėjo dairytis Raganos. Tačiau jos užstalėje nebuvo.

- Nepakviečiau aš jos. Nenorėjau puotos gadinti, - tyliai prisipažino Šventoji.

Linksmybių ji nesugadino, tačiau deivė Laimė daugiau jau nieko negalėjo išpranašauti. 

Kitą rytą, paklususi dukterų įkalbinėjimams, motina su jomis išsiruošė pas Nemuną.

- Tegul jus palydi Puntukas. Jis tikras karžygys, apsaugos, jeigu reikės, - tarė Kadrėnas, išlydėdamas žmoną su dukromis.

Šventoji išskubėjo iš namų su nerimu, nes nežinojo koks jų laukė likimas.

Deja, nesnaudė ir deivė Ragana, kuri labai užpyko, kad nebuvo pakviesta prie vaišių stalo. Ji nutarė atkeršyti Šventajai.

Iš pradžių ji užsiundė Velnią. Šis griebė milžinišką akmenį ir nuskrido ieškoti keliauninkų... Kai juos pamatė, sviedė jį žemyn. Tačiau Puntukas spėjo pamatyti riedulį, skriejantį ant jų galvų. Jis drąsiai atstatė skydą, priėmė smūgį ir žuvo po akmeniu, taip išgelbėdamas Šventąją su dukromis. Nuo to laiko šį Velnio mestą akmenį žmonės pradėjo vadinti Puntuku.

Pamačiusi, kad Velniui nepavyko, Ragana pati ėmėsi gudrių niekšybių. Tai ji pavirsdavo neišbrendama pelkę, tai gūdžia nepraeinama giria, tai alkanų vilkų gauja, tai kartu Velniu sukeldavo šiurpulingą audrą. Bet Šventoji vis tiek ėjo prie tikslo. Tačiau jos dukros, jaunos ir nepatyrusios merginos silpo. Pirmoji atsiliko Virinta, vėliau Siesartis, Armona, Žarnaja, Širvinta...

Kai liko vienintelė jaunėlė Mūšia, motina pajuto, kad vėl pateko į Raganos žabangas, kad skuba tuo keliu, kuriuo jau anksčiau prabėgo gražuolė Neris.

- Mus jau aplenkė, - nusiminusi tarė Šventoji dukrai. - Aš jau pavargau, neturiu jėgų atgal sugrįžti. O tu, dukrele, jei gali, skubėk pas tėvą, papasakok kas nutiko.

Tuo metu Kadrėnas, netekęs kantrybės, pats išsiruošė į kelią. Kai tėvas su jaunėle susitiko, ji buvo visai nusilpusi.

- Noriu pas motiną , - užbaigė savo nelinksmą pasakojimą Mūšia ir nuskubėjo į Šventosios glėbį.

Tėvas rikis Kadrėnas taip ir liko toje vietoje amžiams stovėti. Dabar čia jaukus ir mielas Kadrėnų kaimas, Lietuvos partizanų žygius menantis parkas, padabintas meniškais kryžiais. Šalia teka Mūšia, netoli ir Šventoji su savo dukromis upėmis Virinta, Siesartimi, Armona, Žarnaja, Širvinta...

Sustokite kada nors prie jų, pasiklausykite apie ką šios upės šneka. Kartais jos, prisimindamos nelengvą praeitį, liūdnai čiurlena, kartais smagiai garma pirmyn, nes žino, kad jų viltys išsipildė ir motinos Šventosios dėka, anksčiau ar vėliau jos vis tiek susilies su galinguoju gražuoliu Nemunu.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"