Paieška Kai suniekina už... nieką

Kai suniekina už... nieką

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Irena ZIMBLIENE, Varnių regioninio parko direktore.

 

Savaitraštis „Žaliasis pasaulis“ eina nuo 1990 m. rugsėjo tryliktosios. Mums suvis patinka tas skaičius 13. Štai jau 13 metų dirba ir Varnių regioninio parko direkcija. Tai, sakyčiau, yra savotiška data. Jos vieni gali bijoti, o Jūs?..

 

Vasario 27 dieną būtent tokią datą ir paminėsime. Tačiau kalbėsiu ne apie tą „velnio tuziną“ įforminančią datą, o apie kai kuriuos siekius.

Mūsų regioninis parkas yra pakankamai didelė teritorija –  33,5 tūkst. ha (be buferinės apsaugos zonos, kuri užima 18,5 tūkst. ha). Mėginome 2009 metais skaičiuoti lankytojus. Tam patalkino studentai, atlikę lankytojų apklausą. Apskaičiavime, jog parką  kasmet aplanko apie 90 tūkst. žmonių. Kauno kolegijos studentai konstatavo, jog vien Jomantų miško pažintinį taką aplankė 51 tūkst. lankytojų, tačiau mes patys manome, jog tas skaičius mažintinas perpus. 

Rekreacinė infrastruktūra: turime 7 pažintinius takus, 13 poilsiaviečių, 3 stovyklavietės, Aukštagirės apžvalgos bokštą, 7 automobilių stovėjimo aikštelės... Na, visko ir nesuvardinsiu. 2009 m. spalio 28 d. duris atvėrė mūsų naujasis Lankytojų centras, po metų jame pradės veikti parką pristatanti šiuolaikiškai įrengta ekspozicija.

Labai norėtume įsteigti parke Gamtos mokyklą. Juk patalpos yra, tik reikia jas tinkamai sutvarkyti, pritaikyti Gamtos mokyklos reikmėms. Tokią mintį turiu kaip buvusi pedagogė. Mat pirmaisiais, 1997 metais (net trylikos Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų atstovams), darbo direkcijoje metais buvo organizuota ekskursija į Prancūzijos, Vokietijos saugomas teritorijas, kur pamačiau, kaip puikiai vaikai mokomi gamtoje. Su jaunimu ten dirbo parko direkcijos specialistas, o pedagogas buvo kaip ir stebėtojas. Esama ten ir specialių programų.

2002 m. rašiau perspektyvinius veiklos planus iki 2011 metų. Juose įrašiau, jog parke turi atsirasti Gamtos mokykla. Gaila, jog iš ES Struktūrinių fondų to anksčiau nebuvo galima įvykdyti. Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys prieš kokius penkerius metus pasiūlė direkcijai perimti Varnių girininkijos pastatus, kuriuose ir sieksime įkurdinti Gamtos mokyklą.

 

Na, jei jau bus tas trylikos metelių paminėjimas, tad kokie dar kiti reikšmingiausi faktai, įvykiai, skaičiai įprasmintų tuo laikotarpiu parko direkcijos gyvavimą?

 

Labai reikšminga yra tai, jog visuomenė ima suvokti, kas tai yra saugomos teritorijos. Suvokiama, jog jos yra ne vien išvykai kokiam grybavimui į mišką, o ir yra galimybė lankyti įvairius įdomius, vertę turinčius objektus. Štai Varnių regioniniame parke galima susipažinti ir su piliakalniais, ir su pelke, ir su mišku, ir su kūlgrinda, ir su kalvotąja Žemaitija...

Kol nebuvo išplėtota Lietuvoje saugomų teritorijų sistema, žmonės važiuodavo tik į Aukštaitijos nacionalinį parką (tuomet vadintą Lietuvos nacionaliniu parku). Šiandien Lietuvoje – visas saugomų teritorijų tinklas, kiekviena iš jų savitai įdomi. Norint susipažinti su gamtinėmis, istorinėmis ar kultūrinėmis vertybėmis, reikia ir šiokios tokios infrastruktūros. Jei į pelkę brisi kokiais guminiais batais avėdamas, klamposi, gal ir nieko gero nepamatysi, o einančiam, tarkime, lentiniu taku per Debesnų pelkę – viskas kaip ant delno. Dabartinis žingeidus žmogus kartais ir patogumų prašo.

Ne naujiena: bijodami erkių, žmonės bijo ir į mišką eiti. Tiesa, numanome, kad jomis gąsdina tie, kurie gerai iš to uždirba (vaistų reklama, tariamų paslaugų brukimas, ir t.t.), kuriems erkės pelną neša, nors iš tikro tos erkės ir nekelia tokio masiško pavojaus, koks „paišomas“.  Tačiau Jomantų miško pažintinio tako lankytojai džiaugiasi, kad galų gale gali vaikščioti miške ir nebūtina prie žolių ar krūmų liestis, ant kurių gali tykoti erkutės.

Į Jomantų miško pažintinį taką mes nekviečiame tų, kurie nori piknikus rengti. Siekiame pažinimo, sveikatinimosi, o ne svaiginimosi kultūros. Dabar žmonės šeštadieniais, sekmadieniais šeimomis čia pailsi, nieko blogo nedarant. Ir, ko gero, didžiausias džiaugsmas, jog Telšių mokyklų mokytojai su savo mokiniais net įvairią projektinę veiklą šiame take atlieka.

Debesnų botaninis takas tapo tiesiog varniškių pasivaikščiojimo vieta. Pamačiusi Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos moksleivių nuotraukas net nustebau: kiek laiko jie šiame take praleidžia, kiek daug pastebi!..

Tiesa, esu nustebusi, kad žvejai taip negerbia gamtos: valgo, o popierėlius meta per petį... Neminint jau kokią tarą... Kai ištirpsta pavasariop Biržulio ežere ledas, Pavandenės pagrindinės mokyklos jaunieji gamtos bičiuliai plaukia valtele ir kuopia šiukšles, įvairiausius bambalius... Viskas grūdama žiemos metu į eketę, pakišant po ledu, tuo demonstruojant savo „kultūrą“. Čia vietinių mažuma, daugiau – šiauliškiai ir telšiškiai... Varniškiai žvejai savo Varnelės upelę gerbia, neteršia. Gerai, jei elgtumėmės kaip, tarkime, Norvegijoje, kur kiekvienas žvejas ar poilsiautojas atėjęs sutvarko aplinkui niekdarių prišnerkštą (dergti ir ten įsigudrina lietuvaičiai) aplinką, o tik po to pats įsikuria. O mūsų žmogui ir stovint šiukšlėse gamtoje gal malonu būti. Žiaurus vartotojiškasis požiūris...

 

Grįžkime prie to skaičiaus 13. Kiek per tuos „velnio tuzino“ metelius buvo vykdoma ir įvykdyta kokių savitesnių projektų?

 

Daug jų būta. Dar 2003 metais daug ką numatėme. Įsikūrus Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir tapus jos direktore Rūtai Baškytei, buvo duota komanda: planuoti ir penkmečiui, ir dešimčiai metų į priekį... Kai kas ir pašiepdavo, atseit, ar įmanoma tai įgyvendinti. Mes – optimistai... Kūrėme, rašėme, projektavome. Taip gimė ir Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų dviratininkų takas, ir pritaikytas lankymui Medvėgalio archeologinis kompleksas, ir šiuo metu įrengiama informacinė parko sistema bei takas aplink Paršežerį, ir Varnių regioninio parko direkcijos administracinio pastato rekonstrukcija, ir... Daug siekta... Visko ir nesuminėsiu. Regis, baigiame visus projektus įgyvendinti. Manau, kad pats laikas apsispręsti: kur mes einame, kiek teritorijos dar reikia pritaikyti lankymui, ar įstengsime visa tai, kas įrengta, prižiūrėti? Dar nė nežinau kur link suksime...

Labai norėtųsi geresnių kelių. Tai jau esame su kelininkais aptarę dar 2003 m. Ir bendru sutarimu kelių tvarkymo programa pakoreguota, dalis asfaltuojamų kelių jau ir suprojektuoti. Didžiulis džiaugsmas, kad  šiemet bus pradėtas kloti asfaltas iš Požerės į Medvėgalį. Esama ir kitų norų. Norisi asfaltuoto kelio ir iš Janapolės į Pavandenę, bei Luokę, ir į Šatriją, ir kitur, kur važiuoja daug lankytojų.

Beje, kartais ilgokai tenka pasėdėti studijuojant įstatymus, poįstatyminius dokumentus. Sakyčiau, jog patirtis moko ir įstatymus skaityti. Štai neseniai konsultavausi dėl kūdrų rekonstravimo Žąsūgalos kraštovaizdžio draustinyje (susieta su Miškų ir Statybų įstatymais). Pasirodo, didelių problemų nesama. Puolimas prieš saugomas teritorijas labai išgąsdina pareigūnus, kurie turi vizuoti vieną ar kitą projektą. Jei nėra visiškai aišku, nepasirašo. Štai ir dėl tų kūdrų. Natūralu, jog joms užakus priaugo tose vietose alksnių, beržų – miškelis atsirado. Miškininkai išsigąsta – berželiams jau koks 40 metų! O kūdra buvo prieš 100 metų. Jei jau mes viską atkuriame, tad kodėl kūdras ar net buvusias tvenkinių sistemas pamirštame?

 

Tokioje situacijoje sakome: sugrumba biurokrato pirštai... Biurokratų turi būti, tačiau geriau būtų, jei tie biurokratai būtų dar ir galvojantys... Kiekvienas iš mūsų neretai pastebime, jog koks pareigūnas, kaipo krumpliaratis, prieš save temato tik krumpliaratį, tik ir spokso, ar yra sukibimas... O žmogaus ir nebelieka.

Beje, ir jūs juk esate žymi biurokratė, nes vadovaujate parko direkcijai nuo 1997 m. vasario 27 dienos. Žinau, jog esate ne anas krumpliaratis, o jautrus žmogus. Kuriam pateikiu pilką gyvenimišką pasiteiravimą: kas gi vyko tais tryliktaisiais metais – geri ar blogi dalykai strigo širdin?

 

Kaip mes gyvensime be jokios tvarkos, jei jau biurokratus minime „gera“ to žodžio prasme? Aišku, gali būti ir tik toks valdininkas, kuris „parašą deda“. Bet įstatymai kuriami kabinetuose, o žmogus gyvena čia. Todėl kiekvieną įstatymą mes, tie biurokratai, turime padaryti tinkamą  gyvenimui. Pavyzdžiui, labai norėjosi, kad žmonės mūsų parko teritorijoje turėtų mažiau vargų dėl namų šiltinimo, stogų keitimo, apdailos. Nuo 2010 m. sausio tam ir nebereikia techninio projekto, o tik dviejų specialistų parašų. Štai buvęs Telšių meras, Varnių regioninio parko jungtinės tarybos narys, Almantas Petkus tapo Seimo nariu, pradėjo dirbti Seimo Aplinkos apsaugos komitete. Pirmaisiais Seimo nario darbo mėnesiais pradėjo domėtis, aiškintis kokie įstatymai taip pykdo žmones dėl saugomų teritorijų. Ne be jo iniciatyvos jau turime gerokai supaprastintą nesudėtingų statinių STR-ą (statybos techninį reglamentą).

O parke? Ir tariamai negerų dalykų būta. Labiausiai užgauna visokie kaltinimai „iš piršto“, apkalbos, šmeižtai. Ir per žiniasklaidą. Tačiau metai baigėsi puikiai.

 

Pernai Krekenavoje buvo susirinkę šiokie tokie maištininkai, davę pylos Lietuvos saugomoms teritorijoms. Ar per tuos 13 metų Varnių regioniniame parke dirbta daug ta linkme, jog panašių „sukilimų“ būtų mažiau. Konkrečiau: ar daug buvo dirbta, kalbėtasi su vietos žmonėmis, senbuviais?

 

Asmeniškai?.. Neturiu problemos kalbėtis su kiekvienu žmogumi, siekiant padėti, patalkinti jam. Darau visa tai, kas leidžiama įstatymų. Žinoma, kai žiniasklaidoje nuolat pateikiama tendencinga ir neigiama informacija (kad ir apie pačius geriausius mūsų parko direkcijos darbus, veiksmus), dirbti darosi sunku ir nemiela. Žmonės susiformuoja vieną NE prieš visas saugomas teritorijas. Štai Ožtakių kaimo gyventojai parašė: nebenorime būti regioninio parko teritorijoje!.. Tokį skundą nusiuntė Seimo nariui Valentinui Bukauskui. Šis man skambino, patalkinau jam organizuojant susitikimą su minėtos gyvenvietės žmonėmis.

Kas paaiškėjo?

Kito Seimo nario (kurio žmona „stūmė į priekį“ Ožtakių gyventojus) interesas išlindo. Kiekvienam Ožtakių gyventojui nunešėme kvietimą ateiti į susirinkimą. Pasikalbėjome. Klausiau: kodėl kreipėtės į Seimo narį? Atsakymas: mes nerašėme! Tik vienas žmogus atsirado, kuris rašė... Po to nauja versija – visi pasirašė - tad ir aš... Paprasti žmonės nebesuvokia į kokią mėsmalę yra įtraukiami, nors bendruomenės kurti nenori, nieko daryti taip pat nenori, nes vaikai jau suaugę...

Dabar ir galvoju: kiek darbo įdedama, kai tiriami anonimų skundai... Gal tokių skundų nagrinėjimą reiktų pradėti nuo anonimo paieškos – sutrumpėtų kelias...

 

Įtariu, jog atsiranda varniškių, ožtakiškių, kurie ir lepteli: esame po Zimblienės letena! Mat Jūsų dukra – irgi gamtininkė, vietos bendraminčių  klubo „Sietuva“ prezidentė, Varnių gimnazijos biologijos mokytoja. O jūsų žentas Andrius Bajorūnas dirba regioninio parko direkcijoje...

 

O ar kas čia blogai? Visa tai būtų blogai, jei būtų dirbama be gerų darbo rezultatų. Andrius iš tikro yra labai uolus specialistas, kuriam aš jokių nuolaidų niekada netaikiau (tarp kitko, direkcijoje jis pradėjo darbą nebūdamas mano žentu). Jei jau ką reikia barti, Andrių iš visų specialistų man apibarti yra lengviausia... Džiaugiuosi, jog Andrius turi du magistro diplomus, tikrai siekia rezultato.

Pastaruoju metu dažnokai užkliūva mintis - visų specialistų tėvai džiaugiasi, kad jų vaikai lieka gimtuosiuose miesteliuose, eina tėvų pėdomis: ir gydytojai, ir teisininkai, ir vaistininkai, ir žurnalistai, ir... Aš taip pat labai džiaugiuosi, kad mano vyresnioji dukra pasirinko mokytojos kelią. Labai nelengvą kelią, tačiau įsitikinu, jog stengiasi įdomiai ir gerai dirbti. Bendraminčių klubo „Sietuva“ prezidente ji buvo išrinkta būdama moksleive, dar 2001 metais...

Beje, galiu pasakyti, jog kone visi direkcijos specialistai yra buvę mano mokiniai. Mokytoja juk dirbau 22 metus, Varniai – ne toks ir didelis miestas.. Jei jau kas nori surasti Zimblienės draugų, bičiulių, mokinių, visi jie – Varniuose, ar pasklidę po visą Lietuvą... Ne veltui sakoma „duok žmogų – straipsnį pritaikysim“, perfrazuojant: „norėk sudirbti žmogų – giminių ir artimųjų rasim“. Kiekvienam gyvenančiam savo protu turėtų būti aišku, jog kiekvienas sugretinimas, kaltinimas, apkalbėjimas turi turėti rimtą pagrindą. Gyvenime be juodos juk esama ir baltos, ir dar visokiausi spalvų tonų. Net keista kaip ilgai mes kokius juodulėlius prisimename – „garbinam ir garbinam“. Man norėtųsi ir pasipuikuoti - prisiminti labai širdį glostančias akimirkas: tai ir Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus padėka („Nuoširdžiai dėkoju Jums už ilgametį darbą ir pastangas, skirtas Lietuvos gamtai saugoti ir puoselėti“), ir  tai, kad esu išrinkta Telšių kraštui labiausiai nusipelniusiu žmogumi (viena iš septynių; ta proga įteikta padėkos nominacija už aktyvumą, bendruomeniškumą ir asmeninį indėlį puoselėjant ir garsinant Telšių kraštą), įteikta R. Kvinto skulptūra „Žemaičių legendos“. Be to esu patrulinio laivo P11 „Žemaitis“ krikštamotė. Aišku, be puikaus ir darniai dirbančio Varnių regioninio parko direkcijos kolektyvo būtų sunku pasiekti gražios veiklos rezultatų. Labai dėkingi esam žmonėms, kurie palaiko geru žodžiu, dėkoja už gražius darbus, bendrauja ir bendradarbiauja.

 

Gal jau ir gailitės, kad esate nebe pedagogė?

 

Ne. Gal tik pagalvoju, jog žmogui negalima visa dūšia pasinerti į darbą. Tada, kai tave kas paniekina, labai skaudžiai tenka išgyventi. Tarkime, kalbuosi su žmogumi ir suvokiu: visas gyvenimas skirtas tam, kad karvę išaugintų ir parduotų. O mano gyvenimas buvo anksčiau skirtas tam, kad gerai mokytųsi to žmogaus vaikai, kad kitoks žmogus į gyvenimą išeitų... Dabar dirbu tam, kad Varnių regioninio parko gyventojai didžiuotųsi, kokioje vietoje yra gyvenantys. Tačiau dėl to pačiai tenka išgyventi – atvažiuoja kokia aštriaspyglė žurnalistė ir visą tavo pasinėrimą į darbus suniekina, sutrypia... Prisakė tai žurnalistei kai kas tendencingai rašyti, kalbėti, ji taip ir rašo, kalba...

Įdomus tas žmogaus gyvenimas – nori gražaus, nuostabaus savo kraštui, o čia pat tave kas nors suniekina už... nieką.

 

Miela Irena, juk tryliktieji darbo metai regioniniame parke baigiasi, prasidės keturioliktieji. Tegu jie bus ne „velnio tuzino“ neštieji ir pamestieji metai!

 

Trylika ir devyni – ne mano skaičiai. Labiau mėgstu skaičių septyniolika.

 

Tada išgyvenkime iki septyniolikos metų sukakties. Sėkmės ir giedros.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"