Paieška Žiemos riešutai

Žiemos riešutai

Henrikas GUDAVIČIUS

Liškiava

 

Ši žiema gerai patikrino, kas turi malkų, kas ne. Apie prastą šeimininką taip ir sako: kai šaltis jau pirkioje – eina į mišką su kirviu. Bet seną, labai šakotą sausuolę pušį turbūt galima bet kada versti. Smarkiai griuvo tokia sausa pušis, o viršūnė net sutrupėjo į gabalus. Ir pažiro ant sniego riešutai. Geri riešutai iš seno kėkšto lizdo. Tuos riešutus kėkštas, o gal ir voverė, jau kada užmiršęs, bet man tai buvo naujas riešutavimo būdas. Tiesa, jau seniai žinojau, kad patogu riešutauti baigiantis lapkričiui upelyje, kur lėtesnė srovė – ten nuskęsta tik geri riešutai, tuščiaviduriai plaukia toliau. Riešutai, aišku, krinta nuo lazdyno, bet jei šlaitas status, tai juos gerai nuspardo ir besikapstydama jerubė.

O bepjaunant rankiniu pjūkleliu patrūnijusios pušies kamblį ir skaldant jį, ant balto sniego pabiro balti dideli vikšrai rusvom galvom. Ir gaila, ir nelabai. Įmantriausios galerijos medienoje rodė, kad čia jau kenkėjiška veikla: dirba gausi kinivarpų giminė. Gilios, didelės skylės kamblyje – juodosios meletos darbas, bet giliau tų baltų vikšrų ji nepasiekė. Man įdomu, kad tie vabalai žiemoja lervos stadijoje. Ir nesušąla.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"