Paieška Sodas – gaivi gamtos ir žmogaus kūrybos erdvė

Naujieji lietuviai ar... vargšų kultūra!

Sodas – gaivi gamtos ir žmogaus kūrybos erdvė

Dr. Zigmas Tadas URBONAS

Vilniaus m. sodininkų bendrijos „Rasa“ valdybos pirmininkas

 

Man, kaip daugeliui kitų kraštovaizdžio pajautos žmonių, sodai – tai tartum neatsigėrintis augmenijos grožio stebuklas, maloni gamtos pažinimo ir atradimų, protinio darbo kaitos stotis ir tiesiog paslaptinga dvasinio nuovargio iškrovos bei naujų jėgų atgaivos versmė. Todėl ir prieš 35 metus, jau trečią kartą sugrįžęs į Vilnių, ieškojau ne derlingų laukų plynės, o svarbiausia – gražios gamtinės aplinkos, tegu ir nenašiausios žemės kampelio. Likimas ir atviri santykiai su žmonėmis laimingai atvedė mano šeimą į kalvotų Nemenčinės miškų urėdijos pušynų tarpumiškėje įsikūrusį Miestų statybos projektavimo instituto darbuotojų kolektyvinį sodą, prie nedidelio, kaip gyvatėlė vingiuoto ir skaidraus Kairėnės upelio pakrantės lopinėlio. Jį jau keletas minėto instituto darbuotojų, prieš tai pasiėmę, tačiau nesant nors kiek patogesnio privažiavimo, vis palikdavo. Manęs, kaip ir mano šeimos, tai visiškai neatbaidė...

Išrovę įvairiausius krūmokšnius, vargais pritempę gausybę juodžemio ir akmenų, įsigiję bei patys per laiką išsiauginę vaismedžių, vaiskrūmių, rečiausių augalų sodmenų ir sėklų, išpurtę varputynus, sukūrėme pakankamai našią (svarbiausia – ir darnią, su išskirtinio grožio gamta) minimalaus daržo, gėlynų ir dekoratyvinių krūmų oazę. Ten - mūsų šiandienos laisvanoriško sodininkavimo ir gamtotvarkos pomėgių vasaros, upelio ir pušynų gaiva, uogos bei grybavimo trauka. Ten - dukrų, vaikaičių, mūsų pačių kaimo užuovėja, nebeturint savosios tėviškės laukų ir gimtosios medinės trobelės jaukumo.

Anuomet kolektyviniai (po Nepriklausomybės atkūrimo – bendrijų) sodai daugeliui įvairiausių specialybių ir profesijų miestiečių sugrąžino darbinio prisilietimo prie žemės galimybę ir meilę. Pagaliau – prigimtinį, kad ir nedidelės, bet savos nuosavybės pojūtį. Išmokė sodininkystės, daržininkystės, gamtotvarkos įgūdžių ir paslapčių, leido pagausinti šeimų stalą savo rankom užsiaugintais, sveikais vaisiais, daržovėmis... O nemažai sodininkų daliai ši itin patraukli mėgėjiškos žemdirbystės veikla tapo vaikų ir vaikaičių darbinių įgūdžių, gamtos pažinimo ir elgesio joje mokyklomis, stiprino šeimų sveiko gyvenimo įpročius... Žingeidžiausiems atsiskleidė net sodų ar gėlių selekcijos mokslo pomėgių talentas, nusitiesė takai į sodininkystės parodų kiemelius.

Bet didžiausias mano (kaip paaiškėjo, vienintelio didžiuliame įvairiausių statybos projektavimo inžinierių, architektų, dailininkų ir kitų specialybių sodininkų mėgėjų kolektyve), agronomo, profesinis ir dvasinis troškimas buvo telkti visus bei rasti įtaigos būdų esminei (svarbiausia – visuotinei) sodininkavimo ir kraštovaizdžio kultūrai diegti. Suradus bendraminčių (šviesios atminties architektą Algimantą Umbrasą ir miškininką-dendrologą Leoną Čibirą) bei įsijautus į aktyvią tuomet valdybos nario veiklą, pradėjome nuo sodininkų bendruomenės išvykų į žymiausius sodininkystės ir aplinkotvarkos mokslo centrus – Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą (Babtuose, sutarus ten surengti net vaisių ir daržovių parodą ir degustaciją), Lietuvos miškų ūkio institutą (Girionyse), Lietuvos žemės ūkio akademiją (Noreikiškės), bei garsiąją gamtos patriarcho prof. Tado Ivanausko Obelynę... Taip pat - žymių mokslininkų kvietimą į savo kolektyvą. Tai pastebimai vienijo ir skatino mūsų sodininkus mėgėjus vis platesnei (svarbiausia – ir sisteminei) sodininkavimo bei gamtinės aplinkos puoselėjimo kultūrai. Susirinkimuose, privačiuose pokalbiuose, parodomuosiuose seminaruose ir skelbimų lentose metų metais skleidėme ir aptarinėjome mokslo tyrimais ir praktine patirtimi grįstas rekomendacijas apie:

* rudeninį žemės perkasimą ir paviršinio dirbimo svarbą pavasarį;

* kompostavimą, kaip augalų „maisto“ ruošos prasmę, tam reikiamą įrangą;

* ekologinio sodininkavimo metodus ir jų privalumą;

* vaismedžio lajos žeminimą ir retinimą;

* šakų smulkinimą ir deginimą vidaus bei lauko židiniuose, atsisakant šakų ir krūvų bei atvirų laužaviečių sodų pakraščiuose ar net paupio pievutėse;

* virvelinį žirnių ir vijoklinių pupelių auginimą (vietoj itin žalingai miško pakraščiuose kasmet pjaunant aibes lapuočių vytelių)...

Bendromis sodininkų valdybos bei entuziastų pastangomis ir pasitelkę ženklią tuomet bazinio mūsų kolektyvinio sodų steigėjo (Mietų statybos projektavimo instituto bei kitų gamtotvarkos žinybų ir organizacijų) paramą, dar 1981-82 metais atkūrėme Kairėnės upelio buvusio 19 a. vandens malūno užtvanką–krioklį. Tuo sustabdėme jautrius upelio krantus griaunančių pavasarinių polaidžių bei vasaros liūčių, potvynių stichiją. Po to – pagrindinių kelių asfaltavimas, giluminio vandens geriamojo vandens gręžinio ir jo tinklo statyba. Laukė ir kiti gana brangūs bendrosios paskirties infrastruktūros įrenginiai. Vėliau –kiek mažiau finansinių investicijų, bet jokiomis lėšomis neįkainojamų darbų, pastangų rikiuotė (tai palaipsniui tapo lyg įprastine praktika ir net tradicija):

* reguliarios gamtinės aplinkos pavasarinės priežiūros talkos;

* leidiminė bendrijos teritorijos miško gojelių bei paupio miško kirtimo bei retinimo tvarka;

* konteinerinis bendrijos narių buitinių ir sodininkavimo šiukšlių šalinimas...

Dėl kaštų bei dalies sklypų savininkų kaitos bendruomenės saviaukla visą laiką buvo viena sudėtingiausių ir, ko gero, nesibaigiančių bendruomeninės gyvensenos problemų.

Tačiau sunkumai gimdo ir išradimus! Štai dar 1995 metais pasiūlėme bendrijos nariams, turintiems sodų sklypus greta pušynėlių, savotiško referendumo formoje pasirašyti Miško gojelių apsaugos taisykles. Jose rašoma:

1. „... leisti juose ilsėtis ir naudotis miško teikiamomis gerybėmis, neįrengiant ilgalaikių stovyklaviečių, nežalojant medžių, vertingų krūmų, žolynų, miško paklotės ir dirvožemio. Yra leidžiama ir skatintina sodinti juose ir ugdyti vertingus medžius bei krūmus, globoti naudingus paukščius, vabzdžius...

2. Miško gojeliuose neleidžiama jokia ūkinė veikla, negalima juose sandėliuoti statybinių, remonto ir kitokių medžiagų, malkų ir šakų, organinių ar mineralinių trąšų bei kalkinių medžiagų, versti ir užkasinėti šiukšles (...), savavališkai kirsti medžius ar vertingus krūmus, ardyti miško paklotę ir dirvožemį, kūrenti laužus, deginti žolę, statyti automobilius, įsirengti papildomus kelius ar laikinus privažiavimus.“

Taisykles įdėmiai svarstė ir pasirašė net 27 sodininkų bendrijos ir pušynėlio kaimynai. Tad nūnai jau per pusę šimtmečio perkopę pušynėliai, ko ir siekta, puikiausiai žaliuoja, stiebiasi į dangų, o iki tol buvusius kai kuriuos pažeidėjus lyg ranka kas būtų atitraukęs...

Šiuo kilniu bendruomenės ryžto ir valios pavyzdžiu, parengus viešojo susitarimo tekstą „Dėl Kairėnės upelio bei jo pakrančių apsaugos ir priežiūros“, kaip vieno iš svarbiausių bendruomenei kraštovaizdžio objektų ateities, 2002 metais pasirašė iš esmės visi – beveik 150 bendrijos sodininkų.

Viešajame susitarime teigiama:

„Kairėnės upelį, išilgai vinguriuojantį per visą bendrijos teritoriją, kaip reta išsaugojusį upėtakius bei kitas žuvis, bendrijos nariams teikiantį patikimai švarų vandenį laistymui bei apsiprausimui, vertindami kaip kraštovaizdinio-ichtiologiniam draustiniui prilygstantį objektą, viešai susitariame dėl jo vandens, pakrančių ir jų aplinkos apsaugos priežiūros:

* saugoti upelio vagą, jo vandenį, taip pat pakrantes ir jų aplinką nuo bet kokio buitinio teršimo, organinių ir mineralinių trąšų nuotekų bei nuoplovų, herbicidų, fungicidų, insekticidų poveikio, automobilių degalų, tepalų ar ploviklių, įvairių dažų ar skiediklių bei kitų cheminių medžiagų taršos;

* ugdomais, valdybos nustatyta tvarka atrankiniais kirtimais saugomas upelis; tuo pačiu - savaime atželiančiais ir sodinamais medžiais bei krūmais, ypač posūkiuose ir kilpose, sutvirtinama; akmenimis sutvirtinami ir priėjimai prie vandens;

* saugoti nuo brakonierių upelio žuvis, globoti vandens ir kitų paukščių lizdavietes, gausinti įvairių paukščių inkilų skaičių;

* upelio pakrančių takus, einančius, kaip įprasta, ne asmeninės nuosavybės, o bendrojo naudojimo žeme, vadinti viešo praėjimo ir rekreacijos zona, todėl jų neužsodinti krūmais ar medžiais, neužkrauti ūkinėmis medžiagomis, tuo labiau – buitinėmis-statybinėmis medžiagomis ar kompostu; neužstatyti nei užtverdinėti, nesiekti išplėsti jų link savo sodo bei daržo ar kitos ūkinės veiklos; pakrantėse neįrenginėti laužaviečių.

* Takų pakraščius (kaip ir pačias upelio pakrantes) augalų vegetacijos metu negausiai, bet ne mažiau kaip 2-3 kartus per metus nušienauti.

* Kreiptis į Kairėnės upelio baseino gretimų sodininkų bendrijų valdybas, kad ir jos paskatintų savo sodininkus dėmesingai saugoti šio unikalaus upelio vandenį, globoti ir turtinti jo aplinką.“

Šie abu sodininkų bendrijos „Rasa“ narių pasirašyti susitarimai, kaip gamtinės aplinkos tausojimo ir atsakomybės suvokimo dokumentai, daugeliui jų tapo ženkliu bendruomenės savimonės ir savivaldos lūžio virsmu, leidusiu išsaugoti ir tos teritorijos pušynėlius, ir vingiuotą, upėtakiais gyvą Kairėnės upelį, jo pakrantes bei ryžtis naujiems bendruomenės darbams, siekiams. Susitarimai savo įtaka pranoko bet kokius bendrijos valdybos ar susirinkimų nutarimus, viešas pastabas ar barimąsi. Drįsčiau teigti – net ministrų įsakus ar miesto savivaldybės sprendimus, nutarimus...

Iš naujų bendruomenės užmojų išskirčiau bendrijos bendrojo naudojimo kelių tausojimą ir kokybės gerinimą, dvišaliais susitarimais pakvietus ir naujų namų statytojus svariai prisidėti lėšomis. Juk, atsivežant statybines medžiagas ir naudojant sunkiasvorę techniką, neišvengiama daugiau nei įprastosios žalos pačios bendrijos tvarkomiems, prižiūrimiems keliams. Tad vien per pastaruosius trejus metus bendrijos bendrosios veiklos sąmatos ir sodininkų (naujų namų statytojų) įnašų lėšomis suremontuota kelių daugiau kaip už 50 tūkst. Lt.

Taigi, sodininkų bendrija „Rasa“, kaip juridinis organizacinių ir bendrosios paskirties ūkinių darbų darinys, vis labiau persipina su bendruomeninio susiklausymo ir sutariamosios savivaldos sampratos lygmeniu. Tai itin nelengvas, daug apmąstymų ir nuomonių derinimo, begalę kantrybės ir sugaišties reikalaujantis, pilietinės demokratijos, bendruomeninio aiškinimosi bei oraus pasitikėjimo ieškojimų procesas. Bet po to – jau išskirtinai veiksminga valdymosi forma.

Gal atskirą išimtį neretai sudaro tik naujai įsigijusieji sodo sklypus. Ar apskritai bendruomenės santykių ir santarvės esmės nepripažįstantys asmenys, įsivaizduojantys, jog pirkdami sklypą tariamai kartu įsigijo ir tik nuo jo įgeidžių ar suvokimo priklausančią ir aplinkinę bendrijos ar valstybės poreikių erdvę – su kaimynais bei bendrijos valdyba nederintiną tvorų tvėrimą, savavališką upelio krantų ir aplinkos, greta augančio miškelio ar net valstybinio miško prieigų pertvarką... Daugiau kaip pusės šimtmečio sodininko senbūvių kurtą gėrį vertinant (ir net pavadinant) vargšų kultūra!

Iki skausmo apmaudu, kad bendruomenių savimonės stabilumą pastebimai ardo nesibaigiančiai netramdomas valdžios ir valstybės tarnautojų ar prie jų prisišliejusių asmenų lobimas, akis badantis teisinės sistemos luošumas, įstatymų plyšiai ir moralinių vertybių degradacija. Ypač glumina tai, jog net iš paties Seimo tariamų gamtinės aplinkos apsaugos žinovų specialiuose seminaruose ir per radiją pasigirsta siūlymų: vietoje sodininkų bendrijų kurti gyvenamųjų namų bendrijas! Suprask: sodininkų bendruomenes atskyrus nuo aktyvios bendrosios paskirties kraštovaizdžio priežiūros, naujų įstatyminių vingrių pagrindu palankiai bus dalinamos įspūdingiausios kraštovaizdžio erdvės naujiems privilegijuotųjų kastos sklypams ir įmantrioms statyboms!

Vienok tikiu neišsenkančiu šalies intelektualų ir blaiviai mąstančių žmonių kūrybingumu ir viltinga sąžinės darnos pirmenybe visuomenėje bei gamtinėje aplinkoje. Mūsų sodininkų bendruomenės gamtosaugos nuostatą bei ryžtą tauriai skatina ir pastarųjų metų Botanikos instituto (kartu su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto) mokslininkais atlikti Kairėnės baseino kraštovaizdžio (nuo Neries upės iki Kairėnų ir Dvarčionių gyvenviečių - apie 15 kv. km ploto) moksliniai tyrimai. Jie patvirtino mūsų „Rasos“ sodininkų įžvalgiai prieš daugelį metų pasirinktą Kairėnės upelio ir jo aplinkos tausojimo kelią. Tai itin patraukli ir miesto sveikos gyvensenos visuomenės, kaipo gamtinės kultūros erdvė: VU Botanikos sodas, Dvarčionių geomorfologinis draustinis, ledynmečio tirpsmo smėlio kopų pušynai, akį veriantys Neries ir mažesnių upelių slėniai...

Belieka tikėtis Vilniaus miesto savivaldybės vadovų ir specialistų atgimstančio susirūpinimo „Žaliasis Vilnius“ programos likimu ir laukti Tarybos pritarimo gamtinės aplinkos mokslininkų ir specialistų siūlymui dėl Kairėnės baseino kraštovaizdžio savivaldybės draustinio steigimo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"