Paieška Gyvenkime be raminamųjų...

Gyvenkime be raminamųjų...

Žurnalisto Augusto UKTVERIO pasikalbėjimas su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktore Rūta BAŠKYTE.

 

Šiemet nuo sausio 29-osios iki vasario 12-osios dvi dienas per savaitę VSTT specialistai posėdžiavo – svarstė šalies saugomų teritorijų direkcijų 2009 metų veiklos ataskaitas bei 2010 metų veiksmų planus. Posėdžiauta Vilniuje, Anykščiuose, Tytuvėnuose, Krekenavoje, Dusetose. Kiekvienoje iš paminėtųjų vietovių rinkosi septynių-aštuonių saugomų teritorijų direkcijų vadovai. Tartasi, diskutuota, klausta, kartais net raudonuota... Ir tarsi paneigta taisyklė, jog „viščiukus skaičiuojame rudenį“. Juk posėdžiauta viduržiemyje, kai laiko tokiems pasisėdėjimams esama lyg ir daugiau...

Tačiau pradžioje teiravausi Rūtos Baškytės glaustai: dėl ko tartasi, dėl ko bartasi?..

 

Ankstesniais metais ataskaitų klausymus rengdavome kartą per savaitę, tad procesas kiek prailgdavo. Jei jau imiesi kokio darbo, jį ir baigti norisi kiek įmanoma greičiau... Labai norėtųsi, kad ataskaitų metas dar trumpesnis nei šiemet būtų (po du klausymus per savaitę), tačiau... Esama tuo metu juk ir kitų darbų, kitokios veiklos...

 

... čia turėčiau net nutraukti Jus kiek nevykusiu pasiteiravimu: ar reikalingi tie savotiškai ir aikštingi ataskaitiniai posėdžiavimai, gal reikėtų tik išsamios ataskaitos raštu (tarkime, elektroniniu paštu atsiunčiant iš kokių Varnių, niekur per pūgas negainiojant automobilio)? Ir ant kilimo (prieš Rūtą Baškytę ir Co) visiems gal nereikėtų eiti...

O gal viso to, kaip sykis, ir reikia, nes kai kas, girdi, ima ir „apšerkšnija“ kokioje atokioje saugomoje teritorijoje?

 

Turėčiau pripažinti, jog „apšerkšnijusiųjų“ (gal ir egzotiškai atrodančių) teritorijų (su tokia pat direkcija) suvis nemiela regėti. Paaiškinsiu: kai kas geba dirbti labai sumaniai, tačiau rezultatų pateikti neitin geba. Jei taip atsitinka, tai ir su vietos žmonėmis bendraujant atsiranda tas minimas „šerkšnas“, t.y. nepatraukliomis tampa saugomos teritorijos bei jų direkcijos. Kita vertus, ataskaitų metu visi mokomės bendrauti. Tai gera praktika, patirtis. Būna juk ir taip: moka parašyti, bet nesugeba kalbėti. Jei nemoki kalbėti savoje draugijoje, tai tikrai žodžio neišlemensi priešiškai nusiteikusioje. O ir mes patys (VSTT specialistai) neretai išgirstame tai, ko anksčiau lyg ir nežinojome esant vienoje ar kitoje saugomoje teritorijoje. Nūnai vis labiau įsitikiname, jog nepakanka vien gerai dirbti, visuomenei turime gebėti savo veiklos rezultatus pateikti. Juk saugomos teritorijos skirtos visuomenei, tad ją vertybėmis ir sudominti reikia, reikia pateikti informaciją apie naujas galimybes.

2009-ieji visiems buvo išbandymų metai. Pasikeitė daug aplinkybių, ryškiai sumažėjo finansiniai ištekliai... Būta daug iššūkių, kuriuos visus priimu teigiamai. Jie parodo, ar gebi greitai orientuotis, prisitaikyti. Svarbiausia, kad jie akivaizdžiai padeda atskleisti tikrąsias vertybes, pasitikrinti, ar teisingai mąstai, ar tinkamai gyveni. Mūsų sistemos darbuotojai ne tik neapleido jokių veiklos sričių, bet dirbo ganėtinai išradingai, kūrybiškai.

 

Kokie čia būtų pavyzdžiai, o ne vien lozungai?

 

Na, tarkime, turi suorganizuoti renginį, o tam suvis nėra jokių lėšų. Pasirodo, kartais to ir nereikia, reikia tik „atitirpdyti“ save. Štai prieš 2009 metų Kalėdas būta nuostabaus renginio Kurtuvėnų regioniniame parke. Ilgai vaikščiojome po miškus, laukus pagal senobines lietuvių tradicijas, ieškojome saulės, nuo mus nusigręžusios. Tampėme blukį, mūsų visų nuodėmių simbolį. Stebėjome teatralizuotas scenas atvirose erdvėse – laukuose, miške... Kurtuvėnų regioninio parko direkcija į pagalbą buvo pasitelkusi Kelmės kultūros centrą. Renginys įprasmino giliąsias tradicijas, nustebino visus. Ir visa tai vyko natūralioje scenoje, po atviru dangumi be jokių ypatingų išlaidų. Visi buvome šio renginio ir reginio dalyviai.

Ir mes patys pernai rudenį organizavome tūkstantmečio keliautojo konkurso baigiamąjį renginį (kartu su žurnalu „Kelionės ir pramogos“). Metų pabaigoje lėšų ypač trūko, tad renginį (Asvejos regioniniame parke, Dubingiuose) teko vesti patiems. Buvome ir aktoriais, ir dainininkais, ir šokėjais. Įsitikinome, jog visada galima „išbristi iš pelkės“...

 

... gerai, jei Rūta Baškytė yra ir žodinga, ir balsinga...

 

(Pašnekovė smagiai juokiasi ir skėsčioja rankomis, o aš net apsidžiaugiau, jog viską nuspėjau to renginio nė nematęs!..) ... kai pasakiau savo mamai, jog dainavau scenoje, ji buvo nuoširdžiai nustebusi: ką žmonės pasakys?..

 

Tačiau visa tai juk dar ir gražiau, nei protokolų skaitymai iš popieriaus, ženklinto herbais, logotipais...

 

Pradžioje publikai ir prisistačiau tik kaip Rūta, o po to kai kas net gūžtelėjo pečiais – toji šmaikštautoja dar ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktore prisistato. To negana, dar Baškytės vardu padėkas teikia!

Žinoma, reikia visur ir išradingumo, įtaigos, patirties ar kitokių dalykų.

Štai Veisiejų regioninio parko direkcija pernai išleido labai visiems reikalingą knygą – Veisiejų krašto tradicinės architektūros katalogą. Tada, kai lėšų tam stokojama. Sugebėta pasitelkti kitų, anksčiau nenaudotų fondų paramą.

Neretai reikia kai ko ir atsisakyti, jei jau lėšų iš tikro nėra. Tokia mintis smelkėsi klausantis saugomų teritorijų direkcijų ataskaitų. Kai ko vien gerais norais nepasieksi, tad reikia tik prioritetinius dalykus rinktis.

Visuomet stebiu direkcijų, VSTT darbuotojų norą kuo daugiau nuveikti per trumpą laiką. Tai gerai, bet juk negali praryti kąsnio didesnio nei gali apžioti. Tad, nori nenori, reikia įvertinti galimybes, visus darbus tinkamai sudėlioti.

 

Tada imsiu teirautis lyg ir reklaminiu rakursu: kas yra tie geriausieji, „žvaigždūnai“, o kas yra vidutiniokai ar net kokie nesektini?..

 

Sakyčiau taip: tie, kurie visada gerai dirbo, toje vagoje ir toliau... Džiaugiamės Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos (ir jos naujojo direktoriaus) veikla. Čia tarsi atgimimas jaučiamas. Gražiai, kaip visuomet, dirbama Žemaitijos nacionaliniame parke. Tai nereiškia, kad Aukštaitijos nacionaliniame parke nekrutama. Juos yra užgriuvę labai laukti, bet sunkiai įgyvendinami darbai. Jiems reikia daug kantrybės ir laiko. Siekiama iš esmės pagerinti lankytojų aptarnavimą Palūšėje, visame nacionaliniame parke.

Iš regioninių parkų? Visi džiaugiamės Kurtuvėnų, Varnių, Ventos, Žagarės regioninių parkų direkcijų (ir ne tik jų) darbais. Štai pastarieji jau spėjo pagarsėti „Žagarės vyšnių festivaliu“, tampančiu tradiciniu. Originaliai žagariškiai dirba, gražiai sutaria su Joniškio rajono savivaldybės administracija. Visiems tai geras pavyzdys.

Labai norisi pagirti Neries ir Gražutės regioninių parkų direkcijas, kurių darbuotojai vasaros metu sugebėjo lankytojų centruose dirbti ir savaitgaliais, kad kuo daugiau žmonių galėtų aplankytų vidaus ekspozicijas jiems priimtinu laiku. Beje, visi lankytojų centrai (net dar ir neįrengus profesionalios vidaus ekspozicijos) turėtų būti atverti lankytojams ir savaitgaliais. Tai mūsų siekiamybė.

Kiek rezervuotai vertinu Nemuno deltos regioninio parko direkcijos veiklą. Būta problemų ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijoje. O Panemunių regioninio parko direkcija per mažai dėmesio skyrė ataskaitos parengimui bei pristatymui.

Po visų aptarimų išaiškėja ir bendrų problemų. Vis dar negalime suskaičiuoti lankytojų. Tai nėra lengva, reikia rengti metodiką.

Gerokai daugiau dėmesio turime skirti bendravimui su žmonėmis, institucijų atstovais. Šiai veiklai skyrėme gerokai daugiau dėmesio nei anksčiau. Problemos Krekenavos regioniniame parke privertė pasitempti visus. Metelių regioninio parko direkcija kelias savaites paskyrė vietos gyventojų lankymui. Ir kitiems siūlome sekti jų pavyzdžiu. Mes patys praėjusį pavasarį organizavome susitikimus su gyventojais vietose. Jie buvo labai reikalingi ir naudingi visiems.

Reikia iš esmės pereiti prie prevencinės veiklos, leidžiančios išvengti pažeidimų, o ne vis paskui juos bėgti. Šia linkme darbuosimės ir šiais metais. Praeitais metais atvirai prakalbome apie inspekcinės veiklos pakeitimą prevencine – remdamiesi kitų Europos šalių patirtimi direkcijose pasiūlėme įvesti vadinamus „reindžerių“ etatus. Vis dar neturime tinkamo šios pareigybės lietuviško atitikmens.

Reikia kalbėti ir apie ekskursijų vadovų saugomose teritorijose darbo kokybę.

 

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai ėmė vadovauti buvęs Labanoro regioninio parko direktorius Tomas Tukačiauskas. Kaip jam sekasi?

 

Manyčiau, jog gerai pradėjo... Tikiuosi, jog sėkmingai vykdys ir vadinamuosius vidinius pertvarkymus, nes esama tame kolektyve ligos požymių... Praėjus 100 dienų nuo darbo kolektyve pradžios pats atliko darbuotojų apklausą, kurios rezultatai tokie: 50 proc. vertino, jog dirba gerai, 25 proc. – blogai, 25 proc. – nežinioje. Toks pasitikrinimas – pozityvus veiksmas.

 

Tarkime, jog Rūta Baškytė yra Užgavėnių vyriausioji gydytoja, kurios niekas ir nepažįsta. Kokių vaistų skirtumėte Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (o gal ir kitiems) kolektyvui?

 

Raminamųjų. Nuo įvairiausių paranojų, kai jau žmonės be diktofono kalbėtis nebemoka...

 

Paminėjote Krekenavos regioninį parką, kursai nūnai - tarsi koks įvaizdis, kai kalbama apie įvairiausių sukilėlių prieš saugomas teritorijas buveines. Kokie pokyčiai šioje saugomoje teritorijoje? 

 

Šiuo metu didelės konfrontacijos nejaučiama. Bet nemanau, kad viskas čia puiku. Vis dar trūksta norimo sutarimo tarp regioninio parko direkcijos ir žmonių, ir tarp jų pačių. Vis dar skundžia vieni kitus... Vis dar trūksta bendros veiklos, sutarimo, kaip, tarkime, Žagarėje.

 

Idealaus vienybės varianto gal nėra jokioje saugomoje teritorijoje?..

 

Ko gero... Negali nebūti problemų saugomose teritorijose, kai visose srityse jų apstu... Tačiau nuolat siekiame rasti bendrų kelių. Pernai prieš Kalėdas Krekenavos regioniniame parke naujajame lankytojų centre buvo organizuotas renginys bendruomenei. Gražaus renginio būta, tačiau vietos gyventojų laukta kur kas didesnio būrelio.

Sieksime, kad kuo daugiau renginių čia būtų organizuojama, kad sušiltų visa aplinka. Na ir mes šiais metais esame sumanę renginį Krekenavoje. Organizuosime renginius (pamoką-viktoriną) mokyklose. Jei tėvai kur nesutaria, gal vaikai galės jiems patalkinti.

 

Pernai Krekenavoje pasiklausęs topinių kalbų iš sambūrio prieš saugomas teritorijas narių, dabar ir galvoju: pastatytas toje sukilėlių žemėje gražus lankytojų centras, tačiau tatai tik dar didesnį rūstį, nukreiptą prieš saugomas teritorijas, ar nesukels?..

 

Lankytojų centras čia niekuo dėtas. Ne nuo jo viskas prasidėjo. Pats lankytojų centras - tai gerokai didesnės galimybės veiklai ir sutarimui.

Dažniausia visų problemų priežastimi nurodoma informacijos stokos. O lankytojų centrai ir skirti informacijai skleisti, padėti žmonėms išsiaiškinti, suvokti, bendrauti.

Informacijos mūsų laikais gausu, tad net ir norint neįmanoma joje lengvai susigaudyti. Informacijos sraute dažnai sudomina tik tai, kas yra arčiausia vieno ar kito žmogaus mąstymui. Reklamos specialistai teigia, jog žmogus susidomi tik ta informacija, kuri tiesiogiai saisto jį patį ar jo artimuosius. Žmonėms reikia parodyti, jog saugomos teritorijos direkcija įsteigta specialiai misijai. Dauguma direkcijų jau yra tapę savotiškais kultūros židiniais vietose. Jos turi atskleisti esminius krašto gamtinio, istorinio, kultūrinio ar kitokio paveldo bruožus, sudaryti prielaidas juos išsaugoti ir tinkamai naudoti.

Beje, dar dėl Krekenavos. Pernai Panevėžio rajono savivaldybė suderino ir regioninio parko apsaugos reglamentą, ir specialiuosius planus. Beliko patvirtinti tvarkymo planą. Tuomet ir bus daugiau galimybių gyvenantiems šioje teritorijoje.

Gaila, jog žmonės skundžia vieni kitus, plėsdami neapykantos ratą. Vietoje siekio – sutarti.

Problemos sprendžiamos bendraujant, tariantis, diskutuojant. Blogiausia, kai nesikalbama...

 

Minite savivaldybių administracijas. Jų atstovų aptariant direkcijų veiklą šiemet neteko matyti. Tačiau gal būta tuose posėdžiuose ir ne vien tik saugomų teritorijų direkcijų atstovų?..

 

Savivaldybių administracijų atstovų ataskaitų klausymuose niekuomet neteko matyti.

Visada kviečiame regionų aplinkos apsaugos departamentų vadovus, urėdus, kitus vadovaujančius vienos ar kitos teritorijos specialistus. Tačiau šiemet tokių atstovų sulaukta kur kas mažiau, nei ankstesniais metais. Džiaugiuosi, kad aktyviai dalyvavo Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento specialistai. Kai kuriuose aptarimuose dalyvavo ir urėdai, regioninių aplinkos apsaugos departamentų vadovai. Jie girdi mūsų problemas, pataria, pasiūlo. Bendradarbiavimo labui – naudinga. Akibrokštų nebuvo.

 

Na, jei jau čia nebūta kokio akibrokšto, ar tokį įspūdį Lietuvai nepadarys Europos Sąjungos institucijos, kurios ketina mūsų šalį ganėtinai „apdėti baudomis“ už tai, jog nesilaikoma įsipareigojimų dėl saugomų teritorijų plėtros. Žodžiu, kai šalelė ruošėsi į ES, sakė europiečiams mūsų derybininkai, jog tas teritorijas išplės, o dabar to nėra?

 

Šios bėdos - dėl paukščių apsaugai svarbių teritorijų. Mokslininkai siūlė įsteigti dar šešias paukščių apsaugai svarbias teritorijas, kurios liko neįsteigtos. Tačiau čia viskas ne taip jau vienareikšmiška. Štai Kuršių marių ir Kalvarijų biosferos poligonų planavimo darbai baigti, saugomos teritorijos įsteigtos. Kitose vietose reikia ieškoti kitokių sprendimų. Atskirais atvejais Lietuva siūlo ES steigti paukščių apsaugai svarbias saugomas teritorijas kitose vietose nei buvo žadėta.

 

Tačiau čia neturite omenyje Vištyčio regioninio parko plėtimo (jam patampant Suvalkijos nacionaliniu parku), ar Daugų regioninio parko įsteigimo?

 

Ne apie tai kalbama šiuo atveju. ES reikalauja laikytis Paukščių ir buveinių apsaugos direktyvų, bet nereglamentuoja nacionalinių saugomų teritorijų steigimo.

 

Dėkoju už pokalbį.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"