Paieška Nepaklusnūs šerniokai

Nepaklusnūs šerniokai

Petras KAMINSKAS

Jonavos r., Užusalių kaimas

 

Sakome – vaikai neklauso. Kol vienas ir dar mažas – klauso. Bet kai būrys eina galvom – net ir rūstūs suaugusiųjų įspėjimai eina pro šalį.

Taip kartais būna ir gyvūnų pasaulyje. Štai gyvas pavyzdys.

Iš miesto paskutinis autobusas važiuodavo vienuoliktą valandą vakaro, o stotelę, kurioje reikėdavo išlipti, pasiekdavo tik apie dvyliktą nakties. Viskas nutiko lapkričio mėnesį, taigi jau buvo tamsybių tamsybė. Miško keliuku iki namų reikėjo eiti apie porą kilometrų. Dėl visa ko nešiodavausi dujinį pistoletą. Eidavau tyliai. Ir staiga girdžiu keistą garsą – tarytum kažkas į smulkų kelio žvyrą smaigstytų nedideles lazdeles. Pagalvojau – gal stirnos su stirniukais po keliuką bėgioja? Drąsiau einu artyn to garso. Stirnos mane turėjo išgirsti ir nubėgti, bet niekas iš ten nedingo.

Vis dar galvojau, kad tai stirnos, nes atėjau prie pat garso vietos. Tada viskas nuščiuvo ir po akimirkos kažkas iš abiejų keliuko pusių dusliu balsu krioktelėjo. Supratau – šernai. Tik gerai įsižiūrėjęs pamačiau du stambius šernus, stovinčius abipus keliuko šiek tiek tolėliau. Jų kriokimas nesiliovė. Visai sustojau. Tada grėsmingi balsai nutilo. Pamaniau – na, va ir po baimės.

Bet čia buvo tik pradžia. Iš žolių išniro vienas iš tų mažų velniūkščių, paskui antras, trečias. Ir pradėjo lakstyti tuo keliuku pirmyn atgal. Šerniukai žinojo, kas yra drausmė ir rikiuotė, bet visi pešėsi dėl galimybės man iš už nugaros prabėgti tarp kojų. Prabėga, apsisuka, ir vėl iš naujo. Senieji šernai, tiksliau pasakius, šernės tik retsykiais dusliai sukriuksėdavo.

Čia norėčiau pabrėžti, kad tuose kriuktelėjimuose aš nejutau gąsdinimo. Susidarė toks įspūdis, jog šernai ramino mane, kad neiškrėsčiau kokios kvailystės. O mažieji šerniokai dūko, šėlo, bėgiojo tuo žvyrkeliu. Nebežinojau, kiek laiko tai tęsis, o žengti žingsnį bijojau, kad neužgaučiau kokio žvėrelio ir tas iš skausmo necyptelėtų. Man pradėjo tirpti nugara, kojos, pajutau, kad galiu nukristi, netekęs jėgų, nors šiaip nesunkiai išstoviu per visas mišias.

Matau – kažką reikia daryti. Išsitraukiau iš kišenės savo dujinuką ir iššoviau viršun. O, kas čia pasidarė... Kilo baisus triukšmas, visi, ir maži, ir dideli šoko per šalikelės griovį ir laužydami šakas nudūmė. Man buvo gaila, kad juos išgąsdinau, bet jau nebeturėjau jėgų.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"