Paieška Koks tas lietuviškas gėlynas?

Koks tas lietuviškas gėlynas?

Selemonas PALTANAVIČIUS         

 

Mūsų soduose, sodybose auginamų augalų įvairovė didelė – šiandien nesudėtinga nusipirkti ar užsisakyti kuo gražesnių, retesnių augalų, kurių, galbūt, neturi kaimynas. Tokios naujovės, žinoma, malonios akiai, tačiau nedaug nupirktų augalų išlieka ilgam. Kaip mes nesiektume keisti savo aplinką, tačiau maloniausi mums išlieka senieji  kaimo darželiai, kuriuos kiekvienas prisimename, įsivaizduojame vis kitaip. Išlikęs toks lietuviško darželio  stereotipas: kerpėta medžio statinių ar pinučių tvora, apvali lysvė ir stačiakampės, o jose auga rūtos, baltažiedės lelijos, pinavijos (taigi – bijūnai), flioksai. Visos šios gėlės paprastos, savos. Beje, apie  tokius darželius dainuojama senovinėse dainose, tokius juos matome prieškariu darytose Balio Buračo nuotraukose.

Tokie senoviški darželiai kasdien tampa vis didesne retenybe, keliauja užmarštin. Dar galime jų surasti – atokiuose kaimuose, pas darbščias garbaus amžiaus šeimininkes. Ar kas nors joms padeda saugoti šį turtą? Žinoma, galėtume save raminti, kad istorija yra negailestinga, kad kiekvienas šimtmetis atneša daug gerų naujovių, kurių negalime nepriimti. Tačiau net ir pritardami tokiai minčiai turime suprasti, kad tradiciniai mūsų darželiai ir juose auginami augalai yra mūsų kultūros istorijos dalis! Apie ją, prarandamą ir pamirštamą, būtina kalbėti ir rašyti.

Didelį darbą šios spragos užtaisymui atliko žinomas floristas, gamtos mokslų daktaras Zigmantas Gudžinskas, kurio knygą „Tradiciniai Lietuvos darželių augalai“ neseniai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.

Knygos pratarmėje autorius rašo: „Prieš kelis amžius į Lietuvą iš svečių kraštų atgabenti ir pradėti auginti nematyti medžiai, krūmai ir gražiai žydinčios žolės irgi buvo naujiena. Vienus trumpai augino – kai kuriems reikėjo perdaug priežiūros, kiti buvo labai lepūs. Vis dėlto dalis išliko, žmonės juos pamėgo, augino ir brangino. Daug jų buvo ne tik puošmena, trumpą atokvėpio minutę ar šventadieniais teikusių džiaugsmo, bet ir naudojamų susirgus, ne visada skalsiam maistui pagardinti, labai reikalingų kasdieniniame gyvenime. Tokius augalus paprastai vadiname tradiciniais, arba senoviniais, darželių augalais.“

Deja, mūsų tradicinių darželių istorija nėra sena – jeigu senovėje ir buvo darželių, žinių apie juos paprasčiausiai neišliko. Tiesa, yra 1542-1547 metų Radvilų rūmų sodo aprašymas, 19 a. pradžios Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos rankraščiai. Šis autorius savo veikale „Taislius augyminis“  aprašė Kretingos Bernardinų vienuolyno sodo ir daržo, Žemaitijos dvarų ir klebonijų daržų ir darželių augalus.  Dažniausiai turime tenkintis tik daug naujesne informacija – daugiau jos liko iš 19-20 amžių; gal ir gerai, kad suskubta įamžinti vis sparčiau prarandamas tradicijas. Kito viskas – pati darželio koncepcija, samprata, iš esmės keitėsi ir auginamų augalų sudėtis. Beje, tradiciniuose darželiuose buvo auginami ne tik įvežtiniai augalai. Dažnai čia vietos rasdavo vietinės rūšys, kurios yra spalvingos, gražių formų, kurias naudojame kasdieniniam gyvenime ar skiname kaip vaistą – juk taip patogu reikalui esant šakelę nusiskinti čia pat, prie trobos. Ne darželio turtingumas, o jo tvarkingumas buvo svarbiausias požymis, pagal kurį buvo vertinami sodybos šeimininkai.

Z. Gudžinskas savo knygoje pateikia daug naujos ir vertingos medžiagos apie darželių įrengimą, vietos jiems parinkimą, augalų auginimo papročius. Tačiau daugiausiai vietos skiriama tradiciniams mūsų darželių augalams. Jų aprašymai – unikalūs, nes autorius pateikia augalų perkėlimo į darželius, patekimo į Lietuvą istorijas, supažindina su vardų kilme. Daugelis augalų skirtingose Lietuvos vietose vadinami savaip, kiti vardai paseno ir šiandien tariami kitaip. Visa tai reikia žinoti, išsaugoti. Beje, autorius pateikia žinių apie tai, kam augalai buvo naudoti – vieni maistui pagardinti, skausmui malšinti, audiniams ar plaukams dažyti.

Knyga „Tradiciniai Lietuvos darželių augalai“ be jokios abejonės taps ne tik istoriniu reiškiniu, pažymėjusiu mūsų kultūros tarpsnį, bet ir kiekvieno mūsų parankine literatūra. Jos labai trūko tiems, kurie prie savo namų svajoja auginti tokius augalus, kokius augino mūsų protėviai. Taigi – šią knygą išstudijavusių šeimininkų darželiuose tikrai atsiras ne tik rūtos, bet ir bitkrėslės, didieji pentiniai, kvapiosios našlaitės, goštautinės gaisrenos...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"