Paieška apie dzūkiškus gėlių darželius

Kai sužydi – visos gražios

Iš spaudai ruošiamos knygos apie dzūkiškus gėlių darželius.

Henrikas GUDAVIČIUS

 

Laukiniai kasočiai – irgi darželyje

 

Trasnyko kaime Onos Volungevičienės darželyje kasočiai (vaistinės kregždūnės) auga kartu su rusmedėmis, goštautais ir piliarožėmis. Aplink Trasnyką, smėlėtose Merkio pakrantėse, žydi ir laukinės vaistinės kregždūnės, ir nieko nesiskiria nuo darželyje godojamų kasočių. Gražus šis laukinis augalas, bet svarbus ne vien dėl grožio. Apie magiškąją kasočių galią gražiai pasakoja žolininkė Stasė Bagdzevičienė iš Kapiniškių kaimo. Ji tikrai tiki, kad nusiprausus tų kasočių šaknų nuoviru plaukai augs gražūs, ilgi – bus tokie, kaip to paslaptingojo augalo šaknys. Tik reikia žinoti, kada praustis, tik reikia tai daryti paslapčia. Ar žinojo apie šitokias paslaptis Bolesius Kvaraciejus, prieš penkiolika metų kasęs kregždūnių šaknis Trasnyko apylinkėse ir vežęs tas gyduoles į Skirsnemunę, kur vietinis daktaras darė vaistus. Ona Volungevičienė puikiai prisimena, kad didžiausius maišus tų šaknų prikasdavo vasarą, ne rudenį. Kasti juk nesunku – iš smėlyno gali net be kastuvo išrauti... Išgirdus tokius prisiminimus, galima net liaudies medicina suabejoti, juk visos vaistinės šaknys yra kasamos rudenį ar anksti pavasarį. Tik tada jose ir slepiasi tos stebuklingos medžiagos. Gi vasarą augalui reikia augti bei žydėti, tai šaknys jau nebegali būti vaistai. Be to, literatūroje rašoma, jog kregždūnė yra nuodingas augalas ir gydytis būtina atsargiai...

Tad šitie kasočiai, lyg ir atsitiktinai patekę į gėlių darželį, pasako mums daugiau bei kokia iškilminga zinija ar petunija.

Ne tik kregždūnės ateina į darželį. Štai trumpas sąrašas laukinių augalų, kuriuos gėlininkės iš pievų ir miškų atsinešė į darželį: paprastoji pakalnutė, daugiažiedė baltašaknė, paprastasis sinavadas, paprastoji jonažolė, pakrūminis ir tankiažiedis katilėliai, dirvinis raguolis, kartusis kietis, smiltyninė rugiaveidė, šilinis viržis, pelkinė vingiorykštė, miškinė neužmirštuolė, geltonasis vingiris. šliaužiančioji šilingė, keturbriaunis čiobrelis, paprastoji sukatžolė. Tiesa, kai kurių nereikėjo ir nešti, patys atėjo, bet gėlininkės jų neišrovė, leido užaugti ir sužydėti.

Marija Svirnelienė Zervynose augina kelis dirvinius raguolius visai šalia trispalvių didžiažiedžių našlaičių – tegu žydi, sako, neišroviau. Gabrielė Svirnelienė iš Kapiniškių savo darželyje labai džiaugiasi zinijomis, labai jas mėgsta, bet šalia tų ryškiaspalvių graižų pilkuoja vešlus pelynas. Godojamas čia jau kaip vaistažolė. Be to, stipriai kvepia. Rugiaveidė irgi į darželius ateina iš smėlio kopų, bet geresnėje darželio žemėje ji labai plinta šakninėmis atžalomis. Todėl kartais auginama į žemę įkastuose puoduose ar kibiruose.

Janina Juralevičienė iš Cimaniūnų kaimo atsinešė iš panemunės traukiažiedį katilėlį. Auga jis darželyje ir kasmet žydi.

O švendubriškė Eglė Jakimavičienė priglaudė geltonąjį vingirį – ir lapai jo gražūs, ir žiedynas puošnus.

Marcinkoniškė Birutė Šibailienė augina ne tiktai baltai žydintį vaistinį čiobrelį, bet ir laukinį keturbriaunį čiobrelį, atvežtą iš Mardasavo pievų. Vasarai baigiantis šioje sodyboje pražysta ir šiliniai viržiai. Birutė Šibailienė sako, jog šių žiedų spalva labai švelni, maloni, tikrai rudeniška. Darželiuose dabar plintančios įvairiausių spalvų erikos tokių švelnių atspalvių tikrai neturi... Kai išgirsti tokius subtilius vertinimus, gali nesistebėti ir štai tokiu nuoširdžiu žolininkės prisipažinimu: labai daug buvo tos miglos, labai plito, išnaikinau, tik porą palikau – ir tos išnyko, gal užsigavo... Šitaip verkavo zervyniškė Aliutė Tamulevičienė.  (Migla – tai muilinė guboja; ji gali būti ir kultūrinė, ir laukinė.) Pakalnutė taip pat gali būti ne mūsų krašto, yra net japoninė pakalnutė, ir ji puošnesnė už mūsų miškų tos pačios genties augalą. Bet kiekvieną pavasarį vis laukiam, kol pražys mūsiškė – paprastoji pakalnutė... Ir katilėliai, ir baltašaknės būna įvairiausių veislių, dekoratyvinės. Darželiniai katilėliai gali žydėti baltai. Bet pasitaiko, kad ir pievinis ar didžiažiedis katilėlis išskleidžia baltus žiedus... O tas kuklus dirvinis raguolis, patekęs į darželį iš rugių lauko, juk truputį panašus į didįjį pentinių – tradicinį darželių augalą.

Jonažolė auga ir žydi pievose, kartais atnešama į darželį, o kartais ir visa lysvė prie namo paskiriama jonažolėms, kad nereikėtų tų vaistų toli ieškoti. Štai šitaip pats mažiausias gėlynas kartais mums parodo Gamtos vieningumą. Pamatei, kad darželyje pražydo jonažolė ar raudonėlis – ir žinai, kad jau laikas tų gyduolių ieškoti pievose.

 

Sename bate žydi balzaminkos

 

Lynežerio kaime, Jadvygos Avižinienės darželyje, balzamininės sprigės (balzaminkos) auga sename bate. Vešliai auga, nes tame bate dirvožemis juodas, o svarbiausia tai, kad čionai neatšliaužia varpučių šakniastiebiai, kurie visoms gėlininkėms pridaro daug rūpesčių. O Druskininkuose galima pamatyti, kaip žydinčios petunijos įkalintos dideliuose cemento loviuose. Sumanymas tarsi ir panašus, bet skirtumas yra esminis: šalia kaimo darželio balzaminkų gali žydėti ir raguolis, ir broliukas, o šalia miesto petunijų visą laiką pilkuos tiktai cemento plytelės. Miesto žmogus visur stengiasi nubrėžti aiškias ribas, taip jam lengviau. Tik ar gražiau, ar įdomiau? Dizaineris, žinoma, gali paaiškinti, jog didokas monokultūros plotas (pavyzdžiui, vienspalvės didžiažiedės našlaitės) yra gražu. Bet, matyt, svarbu ir tai, jog užveisti ir prižiūrėti tokį gėlyną yra daug lengviau. Tokia veikla, deja, primena unifikuotą konvejerinę gamybą. Gi įvairiarūšis darželis ir nestandartinė mažoji architektūra gėlyną visada pagyvina, parodo, kad žmogus čia kuria taip, kaip jam fantazija sako... Naujieji išradimai, prisigretinę prie tradicinių gėlynų, kartais atrodo keistai. Vargu bau tinka darželyje naujoviški žibintai, nors laidų ten ir nėra (šviestuvams pasitarnauja saulės baterijos). O didelė, iš beržo šakelių nupinta antis, tupinti prie žydinčių raktažolių Julijos Kalpokienės gėlyne, Vilkiautinyje, atrodo neblogai. Nors tai irgi yra savotiškas naujadaras. O Jadvygos Avižinienės gėlynus Lynežerio kaime saugo sėdintis didokas medinis senis – iš karto gali net išsigąsti jį pamatęs, bet netrunki įsitikinti, kaip gražiai suderinta jo apranga, kokia puiki šiaudinė jo skrybėlė. Negalėtum tokio etnografinio sargo pamatyti mieste. Be to, visi miesto gėlynuose atsiradę mažosios architektūros akcentai yra brangūs, profesionaliai suprojektuoti ir suderinti. Čia  - akivaizdus liaudies meistro pranašumas: pats sau suprojektuoji, pats ir išdroži.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"