Paieška Chitoplaneta

Dringio RAGANA

Chitoplaneta

 

Jokymas standžiau užsuko chitininę dujokaukę, užsitraukė chitininį kapišoną, patikrino chitininius vožtuvus. Viskas buvo gerai: chitininiai filtrai stabiliai filtravo orą. Įjungęs apsauginę pastato sistemą, Jokymas atsargiai užvėrė kabineto duris ir išėjo į laboratoriją. Čia ant medinių stelažų blausiai apšviestoje patalpoje purioje biomasėje knibždėte knibždėjo musių lervutės. Patikrinęs patalpos ir biomasės temperatūros parodymus ir įsitikinęs, kad viskas eksperimento ribose, Jokymas valandėlei nutraukė dujokaukę nuo galvos ir pauostė laboratorijoje tvyrantį tvaiką. Kvepėjo aštriu pūvančios mėsos kvapu. Viskas tvarkoje, – linktelėjo jis galvą kaip vyriausiasis degustatorius ir vėl rūpestingai užsimovė dujokaukę.

Tokie tyrimai buvo leidžiami tik jam ir tik ypatingais atvejais – kad, neduok Dieve, kas nors neįneštų infekcijos ir nesustotų jau įpusėjusi fermentacija. Tokia tvarkelė buvo įvesta ne taip neseniai, po to, kai vienas iš jaunesnių asistentų atėjo į darbo pamainą sirgdamas gripu, pačiaudėjo ir… kitą dieną prasidėjo masinis musių lervų žuvimas. Virusologai nustatė įprastinę b gripo formą, tačiau su kažkokia nežymia mutacija, letališka vabzdžiams.

Po to visą musių populiaciją reikėjo pradėti auginti iš pradžių ir sterilioje aplinkoje, o visą biomasę su gyvomis ir jau žuvusiomis lervomis skubiai autoklavavo ir palaidojo cinkinėse dėželėse. Visa kelių dešimčių tonų produkcija (kartu su padėtomis pastangomis ją sunaikinti) kainavo firmai kelis šimtus tūkstančių eurų - jau nekalbant apie patalpos sterilizavimą, stelažų dezinfekciją ir t.t.

Jokymas žinojo, kad šiandien visa jo ateitis užtikrinta. O nuo jo darbo kokybės priklausė milijonų kitų žmonių – jo tėvynės Žemės piliečių ateitis. Visa, kas buvo gaminama iš chitino – oro, vandens, maisto filtrai, drabužiai, apsauginiai vožtuvai, dujokaukės, kombinezonai, patalpų sandarinimo juostos ir daug daug kitų dalykų – visa tai neabejotinai saugojo gyvybę nuo jonizuojančios radiacijos ir ilgino žmonijos egzistavimo amžių.

Sąvartynams per šimtmečius buvo skiriami vis nauji ir nauji žemės sklypai, o atliekų kiekiai vis augo ir augo. Žmonės prigalvodavo vis naujų medžiagų, kurios tiko naudoti, bet netiko perdirbti, todėl vis didesni atliekų kiekiai keliaudavo į sąvartyną ar į laikino saugojimo aikšteles. Pavadintos laikinomis, greitai jos tapdavo amžinomis, nes ir technologijos stebuklai negalėdavo įveikti sudėtingų žmogaus gamybos konglomeratų.

Tada buvo nuspręsta atliekas deginti – panaudoti jas kaip alternatyvų kurą. Tačiau atsilikusios šalys neįstengdavo laikytis keliamų ekologinių reikalavimų ir daug nuodingų dujų pateko į atmosferą nepraėję pro atitinkamus filtrus ir neišvalytos.

Dvidešimtame amžiuje žmonės galutinai užteršė gamtą. Atmosferos užteršimas vis didėjo. Deguonies vis mažėjo. Sąvartynai gamino 18% visų metano dujų, išmetamų į atmosferą. Fermose jo pasigamindavo žymiai daugiau. Atliekų deginimas į atmosferą išmetė didžiulius anglies monoksido ir dioksino kiekius.

Visos Žemės poros užsikimšo ir nebegalėjo kvėpuoti. Kaip prakaito liaukos šiukšlėmis užsikimšo visos jos daubos bei kiaurymės. Tik srutų upeliai tekėjo iš užterštų daubų į gilesnius požeminius upelius ir duburius, o iš ten patekdavo į požeminius vandenis. Greitai visoje Žemėje vanduo taip užsiteršė, bet be cheminio valymo buvo netinkamas gerti. Labiau išsivystę šalys pirko kvotas orui teršti iš tų, kurios buvo atsilikę ir nenaudojo taip smarkiai teršiančių technologijų. Ir toliau nuodijo sau aplinką. Nors bendru Rusijos ir Amerikos susitarimu karai tolimuosiuose Rytuose, Azijoje ir Afrikoje  buvo sustabdyti, o Korėja ir Kinija pasirašė susitarimą nebegaminti atominio ginklo, tačiau ištaisyti to, kas buvo padaryta, buvo nebeįmanoma.

Žmogus užsimanė naudoti atomą, gamindamas pigią elektros energiją. Tačiau per didelis pasitikėjimas savo jėgomis privedė pasaulį prie katastrofos. Prasidėjo atominių elektrinių sprogimai. Radioaktyvios medžiagos užteršė visą planetą. Vis dažniau, paveikti radiacijos, gimdavo išsigimėliai, Siamo dvyniai arba negyvybingi individai.

Ir čia visų nelaimei dar ėmė ir praskydo ozono skylė. Ji vis plėtėsi, plėtėsi, didėjo, didėjo. Tirpo ledynai, dažnėjo potvyniai, uraganai, štormai ir cunamiai vandenynuose nušluodavo ištisas pakrantes kartu su gyvenamais namais, įmonėmis ir žmonėmis.

Bet baisiausia, kad Saulės spinduliai tapo pavojingi. O paskui ir pražūtingi.  Ėmė žūti paukščiai, šunys, o paskui ir žmonės.

Tik musės skraidė ir veisėsi kaip pašėlę.

Ir tada buvo paskelbta: tas mokslininkas, kuris išras racionalų būdą Žemei išgelbėti, gaus Nobelio premiją, o jo šeima – išlaikymą per tris kartas. Daug mokslininkų triūsė savo laboratorijose ir bibliotekose, praleisdami bemieges naktis prie kompiuterių ir sukdami galvas, kaip apsukti istorijos ratą atgal ar bent jau sustabdyti šį pašėlusį lėkimą į nebūtį.

Ir štai Pasaulis netikėtai išgirdo senovišką vardą - Jokymas. Kažkoks keistuolis iš Lietuvos atrado seniai žinomą medžiagą chitiną bei sugebėjo parodyti pasauliui jos neprilygstamą naudą. O atradimas įvyko visai nepoetiškai, tačiau neatsitiktinai. Sėdėdamas po specialiu ozono gaubtu naujasis „Paganelis“' mokslininkas Jokymas gamino terpes savo visaėdančiai musei. Stebėdamas blizgančius musių chitininius kailiukus ir bespalves skaidrias lervų išnaras, Jokymas įsivaizdavo save jų kailyje ir staiga...

„Eureka!..“ -  sušuko jis.

Tą pačią dieną jis jau sėdėjo vyriausios Ekologijos instituto chemikės Barboros kabinete ir dėstė jai savo neprilygstamą idėją.

„Suprantate ponia, - sakė jis, – muses aš auginu daug, daug metų. Jų mitybai aš naudoju visas organines atliekas, kokios tik gali būti. Pati musė, kaip žinia, turi tik laižomąjį-čiulpiamąjį aparatą, jai reikia saldumynų. Tačiau lerva nėra tokia išranki ir jai tinka viskas –  maisto, medienos, popieriaus atliekos, kiaulių ar paukščių mėšlas, įvairios atliekos iš gamyklų – ir tų, kurios gamina mėsos ar žuvies gaminius bei konservus, ir tų, kurios gamina aliejų, majonezą, pieno produktus, perdirba daržoves ir vaisius ar gamina kilniuosius gėrimus. Net kanalizacinis dumblas, šiek tiek jį apdorojus, tinka musės lervų mitybai.“

Neveltui mokslininkai nustatė, kad musė yra vienas iš seniausių mūsų Žemės gyventojų. Ji pergyveno visus Žemės etapus ir nežuvo nei padidėjus radiacijai, nei sumažėjus vidutinei žemės temperatūrai. Paprastoji sinantropinė (naminė) musė yra labai atspari ir labai prisitaikiusi. Kita vertus, ji - labai jautri ir greitai suserga. Tačiau viena musė per dieną gali sudėti iki kelių tūkstančių kiaušinėlių. O per savo trumpą gyvenimą – vieną sezoną – ji sudeda milijonus kiaušinėlių. Dalis iš jų, keičiantis gyvenimo sąlygoms, žūva, tačiau tie, kurie išgyvena, palaipsniui įgyja vis didesnį atsparumą ir genetinį prisitaikymą. Musės lervos augdamos kelis kartus neriasi. Terpė, kurioje jos veisiasi, pamažu tiesiog prisifarširuoja lervų išnarų.

Taigi, tiesdamas Barborai indelį su išsinėrusių lervų liekanomis, Jokymas su išdidžiu patosu pareiškė:

„Štai, žiūrėkite, čia - tai, kas išgelbės žmoniją, o būtent – chitinas.“

Suraukusi savo smailą nosytę vyriausioji chemikė Barbora nepatikliai pažvelgė į rudą smulkių rudų išnarų masę – nuo jų net per dangtelį smarkiai trenkė šlapimu. Tačiau nepaisant savo griežto charakterio, ji buvo gana protinga ir pastabi moteris, todėl pastūmusi Petri lėkštelę į šoną ir nutaisiusi naivią išraišką, tarė:

„N-na, ką gi mes šį kartą atradome, ponas Jokymai?“

Jokymas ėmė entuziastingai kalbėti, ir jo beklausančios Barboros veidas vis apvalėjo, o nosis iš smalsumo atrodo net užsirietė. Naivi šypsena dingo iš jos veido, o burna plačiai atsidarė ir nebeužsičiaupė. Pagaliau, baigus kalbėti, Barbora ištiesė jam raką ir pasakė:

„Man taip norisi Jumis tikėti, kad aš prašau jūsų atlikti pakartotinius tyrimus ir skiriu atsakingą komisiją jiems sekti.“

Jokymas buvo kaip ant sparnų: jis niekada nerodydavo savo išradimų, nepatikrinęs rezultatų po kelis kartus ir įvairiomis sąlygomis, tad žinojo, –  pergalė arti.

Nepraėjo nė metai, kai Ekologijos instituto darbuotojai, vadovaujami Jokymo, užpatentavo dešimtis racionalizacijų ir pasiūlymų chitinui gaminti bei naudoti, o dar po penkių metų Žemė pagaliau pradėjo taikyti visus jo pasiūlymus praktiškai ir po truputį ėmė valytis nuo ją užteršusių purvų, cheminių medžiagų.

Prafiltruotas pro molį ir žvyrą, vanduo galingais požeminiais siurbliais buvo siurbiamas į grunto paviršių ir dar kartą filtruojamas sudėtingoje chitininių filtrų sistemoje. Augalai augo organiniais teršalais užterštame dirvožemyje ir visai netiko maistui. Todėl jie keliaudavo į maisto perdirbimo fabriką: čia viskas būdavo sumalama ir vėl filtruojama chitozano filtrais, įjungus stiprų vakuumą. Po to į šitą maltą košelę būdavo farširuojami imunitetą didinantys faktoriai, prieskoniai, vitaminai ir viskas vėl išfasuojama vienodo dydžio normuotose dėželėse po 50, 100, 200 ar 500 gramų, priklausomai nuo paskirties kur bus panaudojama: ar tai bus vienkartinė valgio porcija ar kelioninis davinys. Vėliau kiekvienai maisto rūšiai buvo gražinamas jos pirmykštis vardas ir ant dėželės atsirasdavo žodžiai ir piešiniai: dešra, kopūstai, ledai ir t.t.  Su pastaba: ,,Tinkama naudoti išhermetizavus 3 valandas. Nelaikyti saulės šviesoje. Ekologiškai švarus maistas, pakuotė chitininė, apsaugo nuo ultravioletinių ir radiacinių spindulių įtakos“.

Iš chitino buvo gaminami ir viršutiniai drabužiai. Lankstūs ir šiek tiek blizgantys, nesiglamžantys ir beveik amžini. Siūlų, išaustų iš chitozano, neveikdavo net 600 laipsnių temperatūra. Jie tiko kelionėms už Žemės ribų. Jie tiko narams, nes buvo visai nepralaidūs orui ir vandeniui. Jie apsaugodavo žmones nuo netikėtų gaisrų ir ultravioletinių spindulių, beveik suvis saugodavo ir nuo spindulinės radiacijos. Tai, kas žmonijos priešaušryje buvo naudojama tik kosmonautų skafandrams gaminti, dabar įgijo platesnį mąstą ir buvo gaminama žymiai pigiau.

Žemės planeta, sukūrusi žmogų ir kartu su juo įgijusi prastą šiukšlintojos vardą, dabar vėl išpopuliarėjo –  jau keli dešimtmečiai kitų planetų gyventojus domino tik pagrindinis prekybos objektas – chitinas, iš kurio buvo galima pagaminti praktiškai viską: maistą, drabužius, patalynę, transporto priemones, knygas, žaislus ir t. t. Visa tai buvo nauja, ekologiškai švaru ir… neišpasakytai pigu.

Chitozanas gaunamas iš chitino. Dar devintame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje tai buvo deficitas ir brangus dalykas – nes ši medžiaga buvo gaminama iš krabų, krevečių bei kitų vėžiagyvių, kurių kiaukutai praktiškai sudaryti vien iš chitino. Žinia, šiuos vėžiagyvius gaudome jūroje. Nelaisvėje jie veisiasi gana sunkiai. Žymiai pigiau pasirodė besą gaminti chitiną iš organinių atliekų, kurių žmonija prikaupė tiek, kad dvidešimto amžiaus pabaigoje nebeturėjo kur dėti.

TAIGI, KAIP NEBŪTŲ KEISTA, ATLIEKOS IR MUSĖ IŠGELBĖJO PASAULĮ.

Ach, tie lietuviai...

Vytautas išplėtė Lietuvos ribas net iki Krymo ir sugebėjo susidraugauti su karaimais ir totoriais.

Šiaudinis atrado sifilio bacilą, Ciolkovskis – raketinę judėjimo formą.

Dzeržinskis vos nesunaikino lietuvių tautos.

Vinkus pradėjo pirmąsias rankų prisiuvimo operacijas.

Jokymas išgelbėjo planetą Žemę nuo pražūties.

 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"