Paieška Ką nutyli Mėnulis?

Nori – tikėk, nori – ne...

Ką nutyli Mėnulis?

 

Prieš 50 metų rusų mokslininkai pirmieji pasaulyje nufotografavo atvirkštinę Mėnulio pusę. O dar po dešimtmečio amerikietis Nilas Armstrongas pirmasis pasaulyje nusileido ant šio Žemės palydovo paviršiaus. Dabar milijonai žmonių įsitikinę: kai astronautai išsilaipino Mėnulyje, „ten įvyko kažkas paslaptinga“.

 

Spaudoje ir per televiziją visą laiką minimi įvairūs paslaptingi reiškiniai aplink Žemės orbitą ir netgi kitose planetose. Šie reiškiniai kelia nuostabą, susidomėjimą, o kartais – ir nerimą.

„Tarptautinė kosminė stotis vos nesusidūrė su kosminių kūnų nuolaužomis“, - prie  panašių žinių Žemės gyventojai jau pripratę.

„Pavasaris Marse yra lydimas anglies dvideginio išsiveržimų: jis čiurkšlėmis kyla iš po sauso ledo luitų, įkaitusių Saulėje“.

„Visatoje rasta naujos galaktikos užuomazga“...

Ir taip toliau, ta pačia dvasia...

Bet, ko gero, labiausiai intriguojantys pranešimai yra susieti su Mėnuliu, mūsų artimiausiu kaimynu.

Jie nesusiję su moksliniais bei techniniais kosmoso užkariavimo pramonės laimėjimais. Tai – keistos naujienos, periodiškai pasirodančios masinės informacijos priemonėse, ir net skeptikus verčiančios patikėti, jog mes, ko gero, Visatoje ne vieni.

 

„Apolonų“ paslaptys

 

Vienas iš labiausiai įsimintinų įvykių šia tema – buvusių NASA darbuotojų Keno Džonstono ir Ričardo Hoglando interviu, duotas Vašingtono žiniasklaidai. Jų teiginiai byloja štai ką: amerikiečių „Apolono“ misijų astronautai Mėnulyje aptikę kažkokios senos civilizacijos pėdsakus ir net juos nufotografavę. Žurnalistams pateiktose nuotraukose matyti keistos kolonos, kažkokie didžiuliai sferiniai objektai, taip pat bokštų ir pilių pavidalo statiniai.

„NASA ir JAV vyriausybė nuslėpė nuo žmonijos didžiausią paslaptį: Mėnulyje esama miestų liekanų. Tai neįprasti, pusiau sugriuvę statiniai. Jie tarsi pakibę ore – iškilę virš Mėnulio paviršiaus“, - pasakojo Džonstonas ir Hoglandas.

Sukrečiančių pareiškimų autoriai tvirtino, jog amerikiečių astronautai ne tik matę statinius, bet ir Mėnulyje įvaldę antigravitacijos technologijas. Visus šiuos duomenis, pasak jų, NASA nutylėjo sąmoningai. Džonstonui, kažkada buvusiam atsakingu už „mėnulinių misijų“ fotoinformaciją, buvo įsakyta visas „netinkamas“ nuotraukas sunaikinti, bet vienąsyk jam pasisekė kai ką išsaugoti. Dabar, praėjus nemažai metų, Kenas Džonstonas spaudai pareiškė, jog NASA dirbęs specialus būrys, užsiiminėjęs tuo, kad „trynė nuo Mėnulio paviršiaus nuotraukų viską, kas galėjo sutrikdyti nepasirengusį žmogų“. Susipažinęs su agentūros ekskonsultantu Ričardu Hoglandu, beje, knygos „Tamsioji misija: slaptos NASA istorijos“ autoriumi, Džonstonas nusprendė, jog atėjo laikas paskelbti sensacingą informaciją. Tačiau Džonstono–Hoglando spaudos konferencija amerikiečių spaudoje buvo nušviečiama vangiai. Tai, suprantama, sukėlė nemaža svarstymų, o pati NASA leido suprasti, jog reaguoti į panašius dalykus neverta, taigi savo buvusių darbuotojų minčių netgi nekomentavo. Išskyrus nebent astronautą Edą Mitčelą, kuris visas žinias pavadino svaičiojimais. Tačiau būtent Mitčelas paskelbė spaudai, jog „Žemę tikrai lankančios kitaplanetinės civilizacijos, gyvenimas kitose planetose esąs, ir visa informacija, visuomet buvusi įslaptinta, dabar patyliukais išlendanti į viršų“.

 

Tikėti negalima netikėti

 

O ką apie „Mėnulio miestus“ ir kitas anomalijas galvoja rusų specialistai? Rusijos spaudoje neseniai pasirodė pokalbis su Kosminių skrydžių valdymo tarnybos viršininko pavaduotoju, MA nariu–korespondentu Nikolajumi Ivanovu. Sensacingų pareiškimų iš jo žurnalistai nesulaukė, tačiau šis žmogus atsargiai leido suprasti, jog net kosmoso srities specialistai dažnai negali rasti racionalaus kai kurių faktų paaiškinimo.

Pateikiame sutrumpintas šio pokalbio mintis.

- Pasakykite, tai vis dėlto lankėsi JAV astronautai Mėnulyje ar ne?

- Ekspertų rate, t.y. oficialiame lygyje, šiuo faktu neabejoja niekas. Kitas reikalas, kad tas istorinis skrydis ir išsilaipinimas išties yra gaubiami paslapčių. JAV nuslepia daugybę išsilaipinimo Mėnulyje duomenų. Nemaža klausimų kyla dėl to, kad per JAV Nacionalinio spaudos klubo posėdį patys amerikiečiai (koks paradoksas!) spėliojo, ar būta faktinio „Apolono–11“ nusileidimo į Mėnulį 1969 metų liepą. Astronautų išsilaipinimu kažkodėl suabejota, bet kodėl gi Amerikai prireikė viešai suabejoti savo pačios laimėjimu? Šiuo klausimu esama keleto hipotezių. Svarbiausia iš jų tokia: reikėjo atitraukti „pašalinius“ nuo kažkokių sensacingų duomenų, susijusių su Mėnuliu ir žinomų NASA. Beje, ryšium su tuo prisimenu jūsų jau minėto Ričardo Hoglando knygą. Joje jis, buvęs NASA darbuotojas, pasakoja, jog kosminio laivo su astronautais leidimo momentu buvo surengta kažkas panašaus į „realybės šou“. Tai – tikras faktas. Į salę su specialiu ekranu buvo pakviesta masė žmonių – nuo mokslininkų iki žurnalistų. Visi rengėsi tapti istorinės Žemės gyventojų misijos liudininkais. Ir staiga toje pat salėje atsirado kažkoks keistas žmogus su krūva lapelių, kuriuos ėmė dalinti į kairę ir į dešinę. Lapeliuose buvo kalbama apie tai, kad viskas, kas dabar bus parodyta iš ekrano, yra mistifikacija, tiksliau – kinas, dabar filmuojamas kažkokiame paviljone, ar tai Nevadoje, ar tai Kalifornijoje. Apie ką tai byloja? Ogi apie tai, kad jau tada, „Apolono“ išsiuntimo dieną, būta žmonių, netikėjusių, jog amerikiečių astronautai išties pasieks Mėnulį. Dar daugiau – šie žmonės buvo įsitikinę, jog tai ne kas kita, kaip gražus kinas su specialiaisiais efektais.

Kaip ten bebūtų, pakartosiu: oficialiai mokslininkai neturi pagrindo manyti, jog JAV apgavo visą pasaulį.

- Neseniai per vieną telekanalą jau kelintą sykį buvo rodyta laida, kurioje pasakota apie Mėnulio anomalijas. Keista kai kurių jo paviršiaus sričių geometrija yra tarsi primenanti įvairiausius statinius, netgi ištisinius miestus – savotiškas kitaplanetines bazes. Beje, šiuos pranešimus jau komentavo gana žinomi mokslo srities žmonės. Kas tai – profanacija? Eilinė antis? Tiesa? Kaip Rusijos skrydžių valdymo centre žvelgiama į panašius pranešimus?

- Žinote, spekuliacijų šia tema neišvengsi. Žmogui išties būdinga domėtis tuo, ką jis dar nėra pakankamai ištyrinėjęs. Aš ir pats esu skaitęs nemaža publikacijų ir knygų, skirtų NSO ir kitiems nepaaiškinamiems reiškiniams, ir, prisipažįstu, esu truputį pasimetęs. Pasakysiu atvirai: Mėnulis išties gana keistas objektas. Žmonės domisi, ar esama gyvybės tolimajame Marse, o kas pas juos dedasi po nosimi, nežino. Taip, kalbama ir rašoma, jog Mėnulyje yra ir kabančių tiltų, ir kažkokių nesuprantamų statinių, ir apskritai daugybė keistų dalykų. Su tokia informacija esu susipažinęs ir aš. Bet kaip, sakykite, man asmeniškai visa tai patikrinti – patvirtinti ar atmesti? Padaryti aš šito negaliu. Iš esmės esu toks pat stebėtojas, kaip ir visi, tiesiog dirbu Skrydžių valdymo centre. Bet, suprantama, jaučiu, jog ne tokioje jau tolimoje ateityje Žemės palydovas gali pateikti žmonijai nemaža siurprizų. Ir aš visai neatmetu galimybės, kad šie siurprizai bus tiesiog šokiruojantys. Mokslininkams, pavyzdžiui, žinoma, jog kasmet Mėnulis artėja prie Žemės. Legendinis Nilas Armstrongas, kada išsilaipino Mėnulyje, pasakė keistą frazę: „O mūsų čia jau laukia“, ir NASA archyvuose saugomos jų astronautų fotografijos Mėnulyje, kuriose aiškiai įžvelgiami kažkokie keisti skaidrūs objektai, pakibę virš Žemės palydovo paviršiaus. Vargu ar ši informacija gali būti kažkieno iš piršto laužta. Įdomu, jog prieš metus tas pats Armstrongas pareiškė, jog į Mėnulį „žmonių vis vien neįleis“.

- Taigi susumuokime išvadas: jūs manote, jog NSO ir kitaplanečiai vis dėlto egzistuoja?

- Visuomenei seniai ne paslaptis, jog tiesiog kiekvieną kosminio laivo skrydį lydi nesuprantami objektai, kažkokie įsiplieskimai. Daugelis astronomų–mėgėjų specialiai seka kosminių laivų paleidimus iš Žemės ir vėliau pateikia savo „ekstraordinarių“ fotografijų internetui. Tarp mano artimų pažįstamų esama žmonių, kurie savo akimis yra regėję tai, ką mes vadiname „lėkštėmis“. Nors pats nieko panašaus nesu matęs, netikėti savo gerbiamų draugų žodžiais nesu linkęs. Žinote, žmogui nė sykio nėra tekę regėti ir „juodosios skylės“, bet jų egzistavimu jis nei kiek neabejoja, nes tą „įrodė fizika“. O štai kitaplanečių egzistavimas atmetamas, nepaisant tų, kurie vis dėlto regėjo jų kosminius laivus. Esu dėkingas Dievui už tai, kad mano likimas susiklostė taip, jog atsidūriau įtrauktas į įvykius, kuriuos galima vadinti žmonijos kosminės eros pradžia. Taip, esame dar tik šio nepaprasto ir paslaptingo kelio pradžioje. Ir savo darbe stengiuosi prisiminti V.Šekspyro žodžius: „Daug ko esama pasaulyje, draugas Horacijau, kas net mūsų išminčiams nesisapnavo“...

 

Parengė Jonas VANAGAS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"