Paieška Tarp Šiaurės pašvaistės ir mirties

Tarp Šiaurės pašvaistės ir mirties

 

Maždaug prieš dvidešimtį metų pasirodė nemaža publikacijų apie mūsų tremtinius. 1991 m. išėjo ir kukli Romualdo Staugaičio knygelė „Lietuviai Šiaurėje“ (leidykla UAB „Raštija“). Pagal tremtinio atsiminimus knygelę spaudai parengė Rasa Andrašiūnaitė. Įžangoje ji rašo: „ Ši knyga iš tremtinių prisiminimų serijos galbūt šiek tiek skirsis etnografiškumu. Joje pasakojama apie lietuvių tremtinių, atsidūrusių prie Laptevų jūros, žvejybą, medžioklę, važnyčiojimą šunimis, apie rūsčią, bet dosnią Šiaurės gamtą“.

1941 metų birželio 15 dieną R. Staugaitis kartu su motina ir dviem jaunesniais broliais buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, jo Šiaurę. Dabar tais keliais traukia mūsų ekspedicijos, norėdamos pagerbti, įamžinti tremtinių gyvenimo ir žūties vietas, tik, matyt, retam įmanoma įsivaizduoti, kaip žmonės jautėsi tada, dabar atrodo – senovėje, prieš šešiasdešimt-septyniasdešimt metų.

Gal šių prisiminimų ištraukos padės suvokti tų laikų rūstybę.

 

Redakcija

 

...Rytas buvo tiesiog nuostabus. Mus lydėjo tokios Šiaurės pašvaistės, kad tik stebėtis galėjom. Per visą dangų bėgančios raudonos, oranžinės, violetinės, žalsvos šviesos tai susiliedavo kaip laumės juosta, tai staigiai krisdavo lūžtančiais spinduliais žemyn. Kas nematė šiaurės pašvaisčių, tam sunku visa tai įsivaizduoti. Šiaurė rūsti, tačiau ir nuostabiai graži. (...)

Žvejyba sekėsi gerai, tačiau sausio pradžioje prasidėjo pūgos. Mūsų pirmininkas Stankevičius ir skyriaus vedėjas Smelcovas pūgos metu vos nežuvo. Sausio pradžioje jie išvažiavo šunimis į Trofimovską. Smelcovas pats gerai mokėjo valdyti šunų nartą, tad kito žmogaus nesamdė. Trofimovską jie laimingai pasiekė, bet grįžtant užklupo pūga, ir jie pasiklydo. Ta pūga siautėjo iki sausio 28 dienos. Keturiolika parų jie išbuvo po sniegu. Į Trofimovską jie vežė žuvį, o atgal grįžo tuščiomis. Šunims maistas paprastai būdavo paliktas Barontolio saloje medžiotojų namelyje.

Užklupus pūgai, jie pasielgė teisingai. Pamatę, kad šunys neberanda kelio ir pasiklydo, apvertė roges ant šono, o jose visada būdavo didžiulis brezentas, kuriuo suvyniojamas vežamas krovinys. Brezentu užtiesė roges ir pastatė jas skersai vėjo. Po brezentu būna gana šilta, nes neperpučia vėjas, o sniegas užkloja lyg patalu.

Pradžioje tikėjosi, kad pūga užtruks ne ilgiau kaip 3–6 paras. Turėjo dėžę džiovintų slyvų ir jų nenormavo. Valgė kiek norėjo. Tačiau pūga nerimo, slyvos baigėsi. Praėjus savaitei, jie pradėjo normuoti – 2 slyvos per dieną. Po kurio laiko ir tos slyvos baigėsi. Šunys sugulę taip pat badavo, laižė plaukus iš „dochros“ (kailinio apdangalo).

Nusižiūrėję riebesnį šunį, jį papjovė ir gėrė kraują, o mėsą atidavė kitiems šunims. Tuo krauju laikėsi keletą dienų, paskui papjovė ir antrą, ir trečią.

Po brezentu temperatūra tebūna 2–3 laipsniai šalčio. Kartais netgi pliusinė, nes ir žmonės, ir šunys prikvėpuoja, o sniegas saugoja nuo šalčio. Tačiau atsiranda drėgmė, pradeda drėkti drabužiai.

Pirmininkas Stankevičius pasakojo, kad jie vežėsi  30 000 rublių, dokumentus, nes reikėjo atsiskaityti. Vežėsi dar šiek tiek popieriaus, cheminių pieštukų. Jie tą popierių degindami šildėsi rankas, rašė savo žmonoms atsisveikinimo laiškus. Nežinojo, kad buvo visiškai netoli medžiotojų paspęstų spąstų. Norėjo parašyti, kad jau miršta, bet rankos sunkiai klausė. Paskutiniais degtukais ėmė deginti pinigus ir baigė laišką.

Aprimo pūga. Kai pūga aprimsta, mirtis artėja žaibiškai, nes pradeda šalti ir viskas stingsta. Šaltis žmogų sukausto. Visa laimė, kad jie buvo apsirengę elnio odos drabužiais plaukais į viršų. Tokie rūbai nelūžinėja nuo šalčio. Jei būtų apsirengę vatinukais ar vilnoniais apsiaustais, 40–50 laipsnių šaltyje drabužiai būtų kaipmat sutrūkinėję.

Šunys prišalo prie ledo, kaukė iš skausmo, tačiau jie buvo bejėgiai šunis atplėšti.

Išėję pamatė saulės kraštelį. Tai buvo sausio 28 diena. Tolumoje pasirodė juodas judantis taškelis. Jie pradėjo šaukti, mojuoti, bėgti, bet iš pradžių pamanė, kad taškelis tolsta. Apsipylė ašaromis, sukniubo, nes nebeturėjo jėgų. Ten važiavo evenkas su šunimis tikrinti spąstų, nes po pūgos visada spąstai tikrinami. Nepatikrinus ilgiau, pakliuvusią šiaurinę lapę gali suėsti kita.

Galbūt šunys pajuto, užuodė žmonių kvapą, tačiau tas medžiotojas evenkas juos paėmė. Pasirodė, jie buvo už 5–6 km nuo Sasylacho gyvenvietės, kur daugiausia gyveno suomiai.

Atvežė juos į gyvenvietę, felčerė ištrynė spiritu. Šiaurėje parduotuvėse visada būdavo spirito. Jį vertino ne kaip alkoholį, o kaip vaistą nuo apšalimo. Kada juos atvežė, kojos jau buvo pradėjusios ledėti, nebegalėjo numauti „kamzų“ (jakutiško elninio apavo), reikėjo perpjauti ir nuimti kartu su oda. Spiritas pagelbėjo, ir jie galų gale grįžo į Bobrovską. Daugiau nei mėnesį Stankevičius negalėjo ramiai pastovėti, vis trepsėdavo. Tačiau vėliau pasveiko.

Per tą pačią pūgą ir aš nukentėjau. Mūsų jurtoje buvau vienintelis vyras. Pradėjom šalti, o malkų pristigo. Paprastai turėdavom šalia jurtos savaitei atsargų, bet niekas nesitikėjo, kad pūga įsisiaustų beveik mėnesį. Aš prisiminiau, kad netoli mūsų jurtos guli rąstas. Pasiėmiau rogutes ir keturpėsčiomis išslinkau į pūgą. Vėjo kryptį žinojau, turėjau įgudimo, tad nebijojau nuklysti. Susiradau tą rąstą, nors pūgoje matomumas tik 2–3 m. Atsikasiau jį iš sniego, laimei, nebuvo prišalęs. Uždėjau vieną galą ant rogučių. Rąstas buvo maumedinis, todėl labai sunkus. Antrą galą bekeliant ant rogučių, mane taip nudiegė, kad neturėjau kur dingti. Vos vos keturpėsčias prislinkau prie jurtos, ir moterys įtraukė mane į vidų. Joms papasakojau, kad rąstas netoli, už 25–30 m, ir moterys jį parvežė.

Visą savaitę pragulėjau, negalėdamas net pajudėti. Nepajėgiau nei ant kito šono pasiversti. Jaunas organizmas nugalėjo. Tik vėliau supratau, kiek tai įtakos turėjo mano gyvenimui. Grįžus į Lietuvą, reikėjo daryti stuburkaulio operaciją, nes, bekeliant tuomet sunkų svorį, trūko stuburo diskas. Visam amžiui likau invalidas, jau tikras darbininkas nebegalėjau būti. Šiaurėje sunkiai padirbėjus, ypač traukiant tinklus, dažnai jausdavau skausmus.

1945 metų audringas, pūguotas sausis padarė daug žalos mums, žvejams, nes daugiau kaip tris savaites negalėjome prieiti prie tinklų. Jie įšalo. Sausio mėnesį ledo storis pasiekdavo 1,5 m, tad prakirsti ledą ir patikrinti 20 tinklų buvo labai sunku. Eketėse ledas siekė iki 1 m storio. Kai patikrinom tinklus, dalį žuvies teko išmesti, nes buvo jau negyva. Tinklai tuo metu būdavo daugiausia lininiai, ir juose ypač kaupdavosi nešvarumai, o kaproninių išvis negamino. Visa laimė, jei pakliūdavo vienas kitas medvilninis tinklas. Su jais pagaudavom beveik dvigubai daugiau žuvies negu su lininiais, nes buvo plonesni, lengvesni.

Baigiantis žiemai baigėsi ir mūsų žvejyba. Suvežėme žuvį į Bobrovsko ledaunę ir pradėjome ruoštis kelionei atgal į Trofimovską. Kaip kokie čigonai turėjome kilnotis iš vienos vietos į kitą. Kelias jau buvo gerai pažįstamas, gerai žinoma ir sustojimo vieta – Barontolio sala. Ši sala buvo taip pavadinta todėl, kad joje žuvo švedų keliautojo barono Tolio vadovaujama ekspedicija. Kiek Šiaurė pasiglemžė gyvybių, o keliautojus vis traukė jos egzotika, įdomi, nors ir atšiauri gamta. Netoliese dar buvo vienos ekspedicijos žuvimo vieta, vadinama Amerikonų kalnu. Ten palaidoti De Longo ekspedicijos narių palaikai.

1945 m. pavasarį atkeliavome į Trofimovską ir pradėjome ruoštis vasaros žvejybai. Jau buvome patyrę, kad didieji 250 m ilgio tinklai nėra patogūs, kaip ir didelės brigados. Labai gerbiamas visų žmogus, buvęs Lietuvos savanoris Ulevičius pirmas pradėjo žvejoti vien su savo penkių asmenų šeima. Dabar pavadintume juos „šeimynine ranga“. Tą pavasarį ir aš sudariau savo brigadą. Pasiruošėm žvejybai. Nutarėm plaukti į Tumatą. Prisikrovėme valtis. Pakėlėme bures ir išplaukėm. Oras buvo labai gražus. Nuplaukus gal 50 metrų nuo kranto, iškėlėme trispalvę vėliavą. Ir pagalvojau: gerai, kad tada likusieji ant kranto viršininkai nieko nesuprato, o kas suprato, neįskundė. Už lietuviškos vėliavos iškėlimą aš, kaip brigadininkas, būčiau atsisveikinęs su laisve. Jau ne žvejyba man būtų rūpėjusi, o kur nors lageryje vargus vargęs. Viskas baigėsi laimingai, ir mes pasiekėme Tumatą. Vėl užgriuvo kasdieniniai rūpesčiai – pasistatyti palapines, pasiruošti žvejybai.

Mūsų brigadoje buvo 5 žmonės – 3 vyrai ir 2 mergaitės. Taip prasidėjo vėl tos pačios šaltos maudyklės Laptevų jūroje, įtemptas 12 val. per parą darbas. Tada dar neturėjome guminių batų. Net pavalgyti trūkdavo laiko, nes iš Tumato turėdavom 10–12 km valtimis irtis jūros link. Stengdavomės anksčiau atsikelti, kad mūsų nepralenktų vietiniai evenkai. Kuo arčiau jūros randi neužimtą smėlynėlį, tuo daugiau pagauni žuvies.

Rytais palikdavom sargybinį ant kranto stebėti evenkus. Vos tik jie pradėdavo krauti tinklus (jų tinklai buvo dideli – 250–300 m, mūsų – 150 m ilgio), sargybinis duodavo ženklą.

Su savo mažaisiais tinklais ir pakėlę bures, jei pūsdavo palankus vėjas, mes kažin kur palikdavome evenkus ir visada būdavom pirmieji.

Žvejyboje mus lydėjo didesnė sėkmė negu evenkus, nors pastarieji gerai žinojo visas žuvingas vietas. Mes išmokome išnaudoti dar vieną labai svarbų dalyką – potvynių ir atoslūgių kaitą. Pastebėjome, kad geriausia mesti tinklą vadinamo „mirties taško“ metu arba jam artinantis, kada pasibaigia potvynis ir vanduo pradeda slinkti į jūrą. Žuvis tuo metu kažkaip susikaupdavo vienoje vietoje, ir žūklė visada būdavo labai sėkminga. Atoslūgio metu didelė srovė nešdavo tinklą į jūrą ir tuo pačiu nešdavo žuvis. Kai tik prasidėdavo atoslūgis, mes nutraukdavom žvejybą, be reikalo nesimaudydavome šaltame vandenyje. Susikurdavome tuo metu laužą, nes malkų Lena prinešdavo užtektinai, ir laukdavome kito „mirties taško.“ Bet reikėdavo labai žiūrėti ir nepražiopsoti to momento. Jei bent kiek pavėluoji, tinklą su didele jėga srovė neša į jūrą, ir labai sunku jį išlaikyti.

Iš vietinių evenkų išmokome virve traukti tinklą. Anksčiau sušlapdavom nuo galvos iki kojų. Paskui pamatėme, kad evenkai turi pasidarę iš maumedžio tokius kablius, kuriais užkabina virvę ir eina ją traukdami. Pabandėme ir mes. Buvome laimingi, kad taip šlapti jau nebereikėjo.

Negaliu pamiršti dar vieno nuostabaus reginio, matyto Tumate. Tai baltieji delfinai. Tie delfinai eidavo aplink Tumatą – viena prataka atplaukdavo, kita grįždavo į jūrą. Delfinų pasirodymas tarsi pranešdavo, kad žuvies gaudymo sezonas Tumate jau baigiasi. Jie jausdavo, kada jūros pakrantėse sumažėdavo žuvies, todėl ir patraukdavo į pratakas. Aš mačiau vieną ištrauktą delfiną, įsipainiojusį evenkų tinkle. Mėgino juos gaudyti specialiais tinklais, tačiau nieko iš to neišėjo.

Kai plaukdavo delfinai, visa upė tapdavo balta. Jie plaukdavo vienas šalia kito, iš vandens iki pusės išnirdami ir vėl krisdami. Atrodė, kad plaukia visas būrys plaukikų „peteliške“. Neišpasakytas grožis. Tas trukdavo 4–5 valandas. Evenkai ir mes sueidavome ir žiūrėdavome. Tokiu metu tinklo jokiu būdu negalima mesti, nes delfinai jį sudraskytų ir nuneštų.

Prieš pasirodant delfinams, sugaudavome daugiausia žuvies. Atsimenu, kartą net 2,5 t esame sugavę. Tačiau po delfinų galėdavom vyniotis tinklus ir ruoštis atgal į Trofimovską.

*  *  *

Žvejyba Tumate sekėsi palyginus neblogai. Mano brigada buvo nedidelė, darni. Už pagautą žuvį apmokėdavo ne tik pinigais, bet ir talonais maisto produktams. Žuvų įkainiai buvo skirtingi. Brangiausiai mokėdavo už eršketą, nelmą, šlakį. Tumate uždirbdavom tiek, kad galėdavom nusipirkti po kelis maišus miltų. Kartais visų talonų net neišpirkdavom ir atiduodavom saviesiems, kurie dirbdami valdiškose tarnybose jų negaudavo. 1945 m. dar egzistavo normavimo sistema, ir beveik visos prekės būdavo parduodamos už talonus. Tad mūsų uždirbtieji talonai buvo didelė paspirtis tiems, kurie nežvejojo.

Tuo metu parduotuvėse pradėjo atsirasti ne tik maisto, bet ir pramoninių prekių. Jas atveždavo daugiausia iš Amerikos. Prekes gabendavo Lenos upe iš Tiksio, kuris buvo svarbus prekybos centras. Į Tiksį iš Lenos aukštupio atveždavo statybines medžiagas, plytas.

Nors karas baigėsi, Rusija badavo. Žemės ūkis buvo visiškai nuniokotas, todėl amerikiečiai gausiai šelpė. (...)

Noriu papasakoti, kaip atrodo tundra pavasarį, kai atskrenda pirmosios žąsys. 1945–aisiais atvežė amerikietiškų šautuvų ir mes sudarėme sutartis. Pažadėję valdžiai nušauti tam tikrą kiekį žąsų, gavome nusipirkti šautuvus. Aš įsigijau 7 šūvių vinčesterį.

Medžioklė buvo labai įdomi. Pirmosios žąsys atskrisdavo tada, kai dar aplink visur baltuodavo sniegas, išsiskirdavo tik saulės nukaitinti smėlynėliai. Žąsys daugiausia spiesdavosi ant tų smėlynėlių, tad ten ir medžiodavom. Pasidarydavom iš sniego slėptuvę, užsimesdavom baltus chalatus. Pastatę žąsų profilius, laukdavom jų atskrendant. Tada šaudydavom. Kai nušaudavom nors vieną žąsį, ją tupdydavom ant sniego, dvišakiu pagaliuku parėmę galvą, kad atrodytų, kaip gyva. Tokia patupdyta žąsis labiau viliodavo kitas, negu faneriniai profiliai. Labai svarbu mokėti šaudyti žąsis, kuo ypatingai pasižymėjo evenkai. Jeigu jie pamatydavo skrendančią vienišą žąsį, tai sugebėdavo ją taip prisivilioti, kad ta žąsis jiems beveik ant vamzdžio nutūpdavo. Po kurio laiko ir mes to išmokome. Pirmiausia iš metalinių patronų pasidarėme švilpukus. Vėliau išmokome švilpti sudėję delnus, panašiai kaip piemenys. Taip viliodavom žąsis.

Kai visiškai nuleisdavo sniegą, baigdavosi ir žąsų medžioklė. Žąsys persimesdavo į tundrą, kur kraudavo lizdus, dėdavo po 4–5 kiaušinius. Tundroje pamatę vienišą žąsį, mokėjome ir mes ją prisivilioti, panašiai kaip evenkai.

Pavasarį tundra atgimdavo. Atskrisdavo tiek daug ančių, kad mes jų nelabai ir šaudydavom, gailėdavom šovinių. Stengdavomės medžioti tik žąsis. Ten nebuvo jokios gamtos apsaugos. Viską paeiliui naikino. Evenkai nežinojo, kas tai yra gamtos apsauga. Jie rinkdavo kiaušinius, nežiūrėdami, ar tai gulbės, žuvėdros, ar žąsies lizdas. Iš jų išmokome to ir mes. Ypatingai daug kiaušinių prisirinkdavome pajūrio zonoje, kai pasibaigdavo žiemos žvejyba ir grįždavom pajūriu į Trofimovską. Kartais prisirinkdavom net iki 1000.

Iš juodųjų žąsų - gagų lizdų paimdavome ne tik kiaušinius, bet ir pūkus. Nelengva būdavo rasti gagos lizdą su kiaušiniais, nes jos mokėdavo juos paslėpti. Gagos kiaušinius dėdavo kolonijomis, slėpdamos juos pūkuose. Jei randi vieną lizdą, ieškodavai ir kitų. Iš tų pūkų moterys verpdavo siūlus ir megzdavo šalikus, kepures. Nušovus gulbę ir visas plunksnas išpešus, likdavo pūkas. Iš to pūko darydavo pūkines kepures, kuriomis labai didžiuodavosi jų savininkės. Kepurės būdavo šiltos, lengvos ir puošnios.

Aš irgi nemažai gulbių esu nušovęs, o ypač daug – žąsų. Pavasarį, medžioklės sezono metu, nušaudavau apie du tris šimtus žąsų. Dalį pasidėdavau lediniame sandėlyje. Kartais žąsis išlaikydavom ilgai paprasčiausiu būdu – išdarinėji, išimi vidurius, atplėši samanas, paguldai žąsį ant žemės ir vėl užkloji samanomis. Laikydavosi kaip šaldytuve net kelias savaites.

Dalį žąsų pagal sutartis parduodavom valstybei. Vienai žąsiai nušauti duodavo 3 šovinius, 100 g šratų ir 6 g parako. Visi mūsų vyrai, kurie turėjo bent kiek taiklesnę akį, pavasarį žąsiena aprūpindavo savo šeimas užtektinai. Žąsieną valgėm pilna burna.

*  *  *

Norėčiau daugiau papasakoti apie tundrą. Sunku įsivaizduoti, kokia nyki ir bekraštė tundra žiemą. Nepamatysi jokio medelio, tik sniegas ir sniegas, kiek akys aprėpia. Jei saulė pažeria spindulius, tai tundra atrodo lyg blizgantis, žaižaruojantis veidrodis. Veidrodinė šviesa yra labai pavojinga akims. To nežinodamas žmogus, šviečiant saulei atsidūręs tundroje, gali apakti. Efektas panašus į suvirinimo elektra aparato šviesą – gali susirgti akių uždegimu. Jei neturėdavome akinių, ieškodavome tamsaus tinklelio ir rišdavomės ant akių. Jei ir to neturėdavom, vienintelis išsigelbėjimas – nuleisti plaukus ant akių. Tundroje prasidėjus akių uždegimui, gali sulaukti pražūties.

Vasario pabaigoje ir kovo pradžioje saulėtomis dienomis pasirodo miražai. Atrodo, salos, kalnai – vienoje pusėje, o iš tikrųjų – visai kitoje. Eitum, važiuotum ir niekad neprivažiuotum. Kaip ir dykumoje, taip žiemą tundroje miražai gali klaidinti žmogų. Iš Trofimovsko gerai matėsi Stolbų kalnas. Bet miražo metu jis matydavosi visai kitoje vietoje. Miražai dažniausiai pasirodydavo saulei tekant arba pavakary. Statūs salų krantai, išraižyti pratakomis, žiemos metu būdavo nupustyti ir juoduodavo ištisais dryžiais. Tačiau dėl miražų tos salos matydavosi kitose vietose, negu buvo iš tikrųjų.

Savotiška tundra ir pavasarį bei vasarą. Kai pradėdavo tirpti sniegas, vietomis pasirodydavo taisyklingais rombais ežerėliai, o tarp jų – lyg lysvės. Kažkada vanduo ten atplukdė ledo lytis. Kur buvo didelės ledo įdaubos, susidarė ežeriukai, pakilesnėse vietose – auga samanos. Ežeriukų vanduo nepaprastai švarus – 3 m gylyje puikiausiai matosi dugnas. Jei juose yra žuvies, matai plaukiojant. Bet dažniausiai tuose ežeriukuose žuvies nebūdavo, nes žiemos metu peršaldavo iki dugno. Tuos ežeriukus pagyvindavo atskridę įdomūs paukšteliai – lyg miniatiūrinės antytės.

Pavasarį į tundrą atskrenda ir gaideliai iš tilvikų šeimos. Vestuvinių puotų metu gaideliai pasipūtę pešasi, rėžia sparnais. Labai gražios ir vištytės.

Eini per tundrą pavasarį, kai ištisą parą šviesu, ir atrodo, kad ji gyva gyvutėlė. Kiekviename žingsnyje nuo kupsto tai vienoks, tai kitoks purpteli paukštelis. Juos visus čia sutraukia gimtinė, nes tie paukšteliai tundroje suka lizdus ir peri. Kai baigiasi paukščių tuoktuvės, prasideda lizdų sukimas. Tada tundra aprimsta, nutyla. Prie tupinčios lizde žąsies gali prieiti dviejų trijų metrų atstumu, tik tada ji pakyla. Žąsis taip prisitaikiusi prie tundros, kad beveik negalima jos pastebėti, atskirti nuo žemės. Pavojaus metu ji padeda galvą ant žemės ir sustingsta – taip saugo savo lizdą. Patinas, kuris būna šalimais, nuskrenda, o patelė lieka lizde. Kai patelė peri, patinas iškilmingai saugo ir, patelei užsimanius palesti, ją pakeičia, kad neatvėstų kiaušiniai.

Pradėjus paukščiams perėti, kalasi ir tundros žolė, 10–20 cm aukščio. Smėlynėliuose, įlankų užliejamose pievose vasarą galima truputį pašienauti, tačiau šienas būna šiurkštus ir viksvėtas.

Tundra nepaprastai graži, kai sužydi gėlės. Jų neapsakoma daugybė. Tada tundra panaši į gėlėtą kilimą. Tuo kilimu eini ir taip tave nuramina. Pamiršti viską – savo sunkų likimą, kad esi Šiaurėje. Rodos, tuoj tuoj prieisi savo Tėvynę. Ir pagalvoji: gražios, mielos Lietuvos pievos, o čia tas grožis savotiškas, egzotiškas, neįprastas. Jei būtų galimybė, norėčiau žydinčią tundrą dar kartą pamatyti. (...)

*  *  *

Gerai prisimenu ir elnių medžiokles. Elniai apie Trofimovską, Bobrovską pasirodydavo tik pavasarėjant. Per pačias pūgas, šalčius jie negalėdavo išsilaikyti ir patraukdavo toliau į pietus. Sniegas būdavo sumušamas taip, kad net mašina galėjai važiuoti, o ką kalbėti apie žmogų. Žmogus sniegu eidamas net pėdsakų nepalikdavo. Elniai per sumuštą sniegą negalėdavo prisikasti prie samanų.

Elnių medžioti važiuodavom su šunų narta. Pavasarį, kol dar visur sniegas, elniai laikosi kaimenėmis. Jei pamatai kaimenę, reikia žiūrėti, kur ji bėga. Niekada šunų nevarai tiesiai ant elnių, o taip, lyg norėdamas elniams užbėgti už akių. Tada elniai pradeda bėgti ratu. Stengiesi susilyginti su jais per 50–100 m atstumą. Elnių niekada nemedžioji vienas, visada - dviese. Kai narta priartėja prie elnių kaimenės pakankamai arti, vienas šoka iš jos ir šauna. Jei nušauna nors vieną elnią, gali iš nartų šokti ir antrasis medžiotojas, nes šunys bėgs prie nušautojo elnio. Šunys įsikimba į jį ir laiko.

Kartą atsitiko nepaprastas nuotykis. Išvažiavome elnių medžioti dviese su prityrusiu evenku. Užtikom nemažą elnių kaimenę. Gana arti pasisekė prieiti prie jų. Evenkas šovė, vienas elnias krito. Aš taip pat išlipau iš rogių. Staiga tas pašautas elnias pakilo ir pasileido bėgti. Pasirodo, jį tik lengvai sužeidė. Šunys šoko elnio vytis, mes likom ir be nartų, ir be šunų dviese tundroje. O tie elniai ėjo ir nuėjo.

Pusę dienos sekėme šunų pėdsakais. Visa laimė, kad už kokių 20 km radome tupinčius mūsų šunis. Jie lėkė nuo stataus kranto, narta apvirto. Šunys dar tempė ją apie puskilometrį, paskui pavargo ir sustojo. Laukė mūsų, kol ateisim. (...)

Vasarą elniai medžiojami dviem būdais. Vienas jų – prislinkimas. Mus to išmokė evenkai. Geriausia prie elnio prislinkti tada, kai jis ganosi atsiskyręs nuo kaimenės. Slinkti būtina prieš vėją ir tol, kol elnias ėda. Elniai turi labai gerą uoslę, ir pavėjui niekada prie jo nepriartėsi. Kai elnias pakelia galvą ir apsidairo, turi prisiploti prie žemės ir gulėti nejudėdamas. Kai ėda, vėl slenki ta kryptimi. Prislinkus per šūvio atstumą, galima šauti. Visaip pasitaikydavo – ir nušauti, ir prašauti. Kartais atrodydavo, kad esi visiškai arti tikslo, tačiau elnias netikėtai pakelia galvą, tu nespėji prisiploti prie žemės, ir jis tave pastebi. Tada tiek tą elnią ir tematysi.

Antras būdas – elnių medžiojimas vandenyje. Taip evenkai elnius dažniausiai medžiodavo. Prie kiekvienos salos elniai turi pasirinkę savo pratakas, kur daugiausia ir ganosi. Evenkai nužiūrėdavo tuos takus, kuriais elniai besiganydami pereidavo į kitą salą. Medžioklei jie turėjo pasigaminę tokias lengvas valteles, panašias į mūsų baidares, tik jas išskaptuodavo iš vieno medžio. Jos būdavo labai lengvutės, panašios į indėnų pirogas. Tos valtelės skaptuojamos daugiausia iš gluosnio, jų sienelės plonutės, faneros storio. Vienas žmogus gali lengvai ją pernešti. Tokios baidarės naudojamos ne tik plaukti. Audros metu po jomis gelbėjasi nuo lietaus. Ir aš buvau pasidaręs panašią baidarę iš amerikietiško brezento.

Medžiojant elnius reikia žiūrėti, kada jie artėja prie savo pamėgtos pratakos. Tada skubiai perplauki į kitą upės pusę ir prisileidi elnius per 50 m nuo kranto. Puoli į baidarę, plauki ir patenki į jų būrį. Evenkai turėdavo specialias ietis medžioti elniams, o mes šaudydavom, taikydami į galvą. Elniai yra labai geri plaukikai.

Pasitaikė nušauti ne vieną elnią. Nebuvau pernelyg aistringas jų medžiotojas, tačiau elnienos valgiau nemažai.

Nušovus elnią čia pat, vietoje, apdoroji mėsą. Nulupi odą, išleidi vidurius, nes jei jie ilgiau pabus, prasideda puvimas. Mėsa gali įgauti specifinį kvapą.

Išdarinėjus elnią, jei yra galimybė, susikrauni mėsą į valtelę ir parsiveži namo. Bet evenkai paprastai nušaudavo po 5–6 elnius ir jų negalėdavo parsivežti. Kad mėsa nesugestų, apdorodavo ir palikdavo saloje. Tam tikslui pastatydavo „labozą“ (evenkų kalba) arba didelę lentyną – 2–3 m aukštyje su kryžiokais. Per tuos kryžiokus permesdavo kartį. Išdarinėtą ir supjaustytą gabalais elnieną sukabindavo ant karties. Ten gamta ypatinga tuo, kad visai nėra puvimo bakterijų, nėra ir musių. Pakabinta elniena po valandos nuo vėjo apsitraukdavo plėvele, ir mėsa savotiškai užsikonservuodavo. Tokia mėsa gali išbūti ore keletą mėnesių iki žiemos. Jei sumedžiodavo elnią tolimesnėj saloj, tai paprastai evenkai jo mėsos neveždavo iki rogių kelio. Žiemai prasidėjus surinkdavo visą mėsą ir parsiveždavo namo.

Elnieną evenkai valgo pusžalę. Šiek tiek apverda, kad nuvirtų buljonas, kurį jie geria, o dar kraujuojančią mėsą valgo labai įdomiai. Pasiima didelį gabalą mėsos, įsikanda ir jakutišku peiliu brūkšt brūkšt prie pat lūpų. Kiekvieną kąsnį taip atsipjaustinėja. Ir pagalvoji, gerai, kad evenkų trumpos nosys, visai priplotos prie veido, lūpos į priekį išsikišusios, tai jie nelabai rizikuoja. Mes su savo ilgomis lietuviškomis nosimis taip pamėginę pamojuoti peiliu galėtume ir dalį nosies palydėti.

Nemažai valgiau elnienos, visą vasarą išbuvusios lauke, kadangi daug bendraudavau su evenkais. Jos skonis šiek tiek pasikeisdavo, tačiau jokio gedimo nesijausdavo. Mėsa būdavo panaši į pasūdytos ir pastovėjusios ar parūkytos mėsos skonį. Tokią mėsą evenkai valgydavo visiškai žalią. Tai būdavo labai naudinga, nes jokių daržovių, jokių vitaminų ten nėra. Vienintelis vitaminų šaltinis – žalia mėsa. Tad ir valgydavau tiek žalią elnieną, tiek žalią žuvį.

Pasūdžius žuvį po 2–3 valandų jau galėjai ją valgyti. Tokios žuvies mėsoje būna labai daug vitaminų C, A, D ir kitų. Žuvies taukai, kaip žinome, taip pat turi daug vitaminų, o ten jų netrūko. (...)

*  *  *

Laptevų jūros pakraštyje gyveno ne tik evenkai, bet ir atvežti iš Jakutijos jakutai. Jie susibūrė į kolchozą „Poliarnaja zvezda“. Stalino tautų kraustymo mechanizmas palietė tiek lietuvius, estus, ukrainiečius, Krymo totorius, Karelijos suomius, tiek ir Šiaurės tautas. Ši pragaro mašina dirbo visur.

Jakutai taip pat pakliuvo į vergų stovyklas, kur jie irgi buvo naikinami, kaip ir mes. Pirmą žiemą jakutų labai daug išmirė, tačiau palyginus greitai jie atsigavo, nes vis tik Jakutija buvo netoli, ir klimato skirtumas neveikė jų taip, kaip mus.

Mes, lietuviai, tvirčiau atsistoję ant kojų, pradėjome geriau tvarkytis už jakutus. Matyt, mūsų protas buvo šviesesnis, buvome daugiau išsilavinę, visiškai kitaip žiūrėjome į gyvenimą. Vėliau jakutai labai vargo. Jei pirmaisiais metais jakutai už omulį ar muskūną (tokios žuvys – red. pastaba) paimdavo iš mūsų paskutinius geresnius drabužius, kuriuos buvome atsivežę iš gimtinės, tai paskui vaizdas pasikeitė. Ne mes, o jie eidavo pas mus prašyti, kad kuo nors jiems pagelbėtume. Buvo skaudu žiūrėti, kaip ši maža tautelė visiškai nusigyveno. (...)

Evenkai buvo daugiau sukalbami, tačiau ir jakutai lietuvius brangino. Jie nekentė rusų. Sakydavo: rusas – „niuča“. Tai reiškė – „svetimšalis“, „svetimtautis“. O mus, lietuvius, svetimtaučiais nevadino. Sakydavo tiesiog – „litous“. Ir dar pridurdavo: „O, lietuvis – geras žmogus, su juo visur galima eiti“. Jie visą laiką mums siūlydavo savo mergaites, tik mes, deja, jomis nesusigundėme.

Taip 1945 m. rudenį, artėjant žiemos šalčiams, nutarėme kaltis žemyn, prie pat Laptevų jūros. Mūsų brigadėlė labai gerai sugyveno. Su puikiu ir ryžtingu vyru Mykolu Kupriu aptardavom visus reikalus, geros buvo ir mūsų mergaitės – seserys Tamulevičiūtės bei Zabukaitė. Mūsų brigadoje dirbo ir Bronius Sirutis. Visi turėjome palikę šeimas, tad rūpėjo užsidirbti ne tik sau, bet ir jiems. Iš mūsų šeimos tik aš vienas dirbau kolchoze, o motina su broliuku gyveno Trofimovske, o kitas dirbo valstybinėje žvejyboje. Tuo metu dar buvo problema gauti maisto produktų. Žvejams buvo šiek tiek lengviau, nes jie gaudavo talonus už pristatytą žuvį. Tad nutarėme plaukti į salas kiek galima arčiau jūros, nes paprastai žiemą ten būdavo daugiausia žuvies.

Tuo metu aš jau turėjau įsigijęs guminius batus iki kelių. Prie tų batų iš puikaus amerikietiško brezento prisitaisiau su sterlės klijais ilgus aulus. Sterlės klijus branginome, nes jų negalima lyginti su jokiais sintetiniais klijais. Mes juos išmokome gaminti iš evenkų. Sterlės, dugno žuvies, oro pūslė yra klijinga. Ją išdžiovinus ir išvirus, gaudavom puikiausius klijus, kuriuos itin vertino ir staliai.

Įsikūrėme ant kalnelio, netoli smėlynėlio. Pasistatėm jurtą. Galvojome, kad žvejyba seksis ir neblogai uždirbsime, tačiau atsitiko vienas nenumatytas įvykis.

Rugsėjo pabaigoje užklupo audra. Šiaurėje audros šėlsta ne dieną, o žymiai ilgiau. Toji audra siautėjo net dvi savaites. Mūsų tinklai buvo sukrauti valtyje. Iš praktikos žinojome, kad jokia audra valties nenuskandins. Kartais valtį ištraukdavome nakčiai ant smėlyno, o tą kartą ji buvo palikta vandenyje. Kai nurimo audra, pamatėme, kad nebėra mūsų valties ir tinklo. Pūtė pietvakarių vėjas ir viską nešė į atvirą jūrą. Mes likome vieni saloje, be valties, be tinklo.

Aš žinojau, kad kai kurios pratakos nėra gilios, nes, plaukiant į salą, tikrinau irklais jų gylį. Ryžausi kaip nors pasiekti Anošinsko salą. Reikėjo įveikti dvi maždaug 400–500 m pločio pratakas.

Vanduo rugsėjo pabaigoje jau buvo ledinis, traukė ir kaustė visus raumenis, tačiau kitos išeities nemačiau. Pats sunkiausias etapas buvo tarp Anošinsko ir Bobrovsko, nes juos skyrė 3–4 metrų gylio prataka. Aš nusivilkau marškinius, pradėjau mojuoti, šaukti. Mano laimei ir džiaugsmui, vienas evenkas pastebėjo ir atplaukė su valtimi. Aš jam sakiau: „Viskas nuplaukė – ir valtis, ir tinklas. Likome vieni saloje“. Evenkas mane nuvežė į Bobrovską. Gerai, kad pasitaikė neblogas skyriaus vedėjas Smelcovas, pirmininko Stankevičiaus didelis draugas. Mums paskyrė naują tinklą, įsigijome ir naują valtį.

Vėliau žūklė sekėsi gerai. Mes pradėjome galvoti, kad reikėtų ir mums šunų nartą įsigyti. Evenkai važinėja su šunimis, tai kodėl mes visur savo mantą tundroje turime nešioti po 120 km ant pečių? Nutarėm, kad reikia išmokti gyventi taip, kaip gyvena Šiaurėje vietiniai gyventojai.

Nusipirkau 7 šunelius. Jų pakako, kad galėtume pavežti narta savo mantą, tačiau patiems važiuoti šunelių dar buvo per maža. Iš evenkų išmokome ir nartas pasidaryti. Lena neša į tundrą viską – maumedį, eglę, beržą, gluosnį. Evenkai labiausiai brangino du dalykus – storus gluosnius ir jaunus berželius. Suradus jauną gražų berželį, reikėjo mokėti jį perskelti, aptašyti ir padaryti iš jo pavažas rogėms. Tos pavažos skyrėsi nuo mūsų rogių, nes buvo plačios kaip slidės ir ilgos – 4–5 m ilgumo. Priekyje jos šiek tiek platėjo. Reikėjo labai žiūrėti, kad berželis nebūtų nė kiek patręšęs. Aptašytas pavažas merkdavo į vandenį ir laikydavo 2–3 mėnesius. Po to darydavo rogėms stipinus, gręždavo pavažose skylutes ir pritvirtindavo tuos stipinus. Visos detalės buvo suveržiamos odiniais dirželiais, kuriuos dažniausiai gaudavo iš jakutų. Jie medžiodavo taigoje briedžius, o briedžių oda geriausia tiko sutvirtinimui.

Aš buvau pirmas lietuvis, kuris įsigijo nartą su šunimis. Vėliau su šunimis važinėjo ir Antanas Jankauskas.

Noriu papasakoti apie savo kaip kajūro gyvenimą. Kajūras (evenkų kalba) – šunų nartos valdytojas. Kajūro gyvenimas buvo savotiškai įdomus ir egzotiškas. Labai svarbu turėti ne tik gerus šunis, bet ir gerą šunį-vedlį, kuris klausytų komandos, puikiai orientuotųsi ir išvestų pasiklydusį tundroje. Geras vedlys – labai didelis dalykas. Šiuo atžvilgiu man sekėsi, įsigijau puikų vedlį, gerus šunelius, kurie man buvo atsidavę ir ištikimi.

Šunų nartą išlaikyti nėra lengva, nes daug kainuoja. Galvojau, prisirinkau šunelių – ir jau bagotas. Bagotas, bet kartu ir kuprotas. Kiekvienam šuniui reikia ne mažiau kaip 1,5–2 kg žuvies parai. Vasarą bepigu šunis laikyti, nes visada gyvendavom šalia žuvų priėmimo punkto. Skrosdavo žuvis, išmesdavo liekanas, ir šunys puikiausiai prasimaitindavo. Tačiau žiemą reikėdavo gerai pasukti galvą, kad galėtum verstis. Žuvį gaudydavai valstybei, gaudydavai sau ir savo šeimai, gaudydavai ir šunims. Lengva apskaičiuoti, kiek reikėdavo žuvies turint dešimt šunų. Tačiau turėti nartą ir šunis tuo metu buvo tas pats, kas dabar lengvąjį automobilį. Kur nori, ten važiuoji. Kas turėjo mylimąją mergelę, tas ją lankė su narta. Jeigu šunelių gauja guli prie kokios nors jurtos, žinai, kad bernelis kajūras svečiuojasi pas savo mylimąją. O ištikimesnio draugo kaip šuo niekur nerasi.

Ten nebūdavo jokių kelių. Jei reikia pasiekti kokį nors punktą, nusistatai vėjo kryptį pagal suneštą sniegą ir leidies į kelionę. Gerai, jei keliauji pavasariop ir šviečia saulė. Gali pagal ją orientuotis. Tačiau lapkričio, gruodžio mėnesiais, sausio pirmoje pusėje saulė visai nepasirodydavo. Kaip jaustis išvažiavus tada?

Mano šeima gyveno Trofimovske, o aš buvau vienišas atsiskyrėlis. Norėdamas žiemos metu aprūpinti savo šeimą žuvimi, turėdavau suvažinėti po 120 km į vieną pusę. Motina dirbo valdiškame darbe, jų normos maistui buvo nedidelės. Savo uždarbiu aš padėjau šeimai, kad ji visada būtų soti. Motina išleisdama mane į kelionę perspėdavo: „Romai, būk atsargus. Šiaurės gamta negaili nieko“. Aš atsakydavau: „Negalvok nieko blogo, juk aš šią gamtą gerai pažįstu“.

Iš tiesų, kelionėse aš gerai susigaudydavau, geriau orientuodavausi už vietinius evenkus. Gal todėl, kad buvau šiek tiek mokslo ragavęs. Aš plaukdavau per tą beribę tundrą lyg atsidūręs jūroje vienišas laivelis, lydimas tik savo ištikimų šunelių. Ir tie šuneliai būdavo tokie paklusnūs. Nespėji nulipti nuo nartos, jie inkšdavo ir vizgindavo uodegas, apspisdavo iš visų pusių ir kaip mergaitės siekdavo bučiuotis – laižydavo veidą. Tai buvo irgi savotiškas džiaugsmas toje beribėje platybėje.

Linksma ir gera važiuoti tundra, skrieti rogėmis, kada matai žvaigždes. Aš buvau baigęs tris gimnazijos klases ir šiek tiek nusimaniau astronomijoje. Žinojau, kur yra Šiaurinė žvaigždė, Didieji Grįžulo ratai, Avino žvaigždynas, Šienpjoviai ir kiti. Visa tai šiaurėje buvo labai reikalinga, nes neturėjome nei laikrodžio, nei kompaso. Pagal žvaigždes, jų išsidėstymą, pagal Grįžulo ratų nukrypimą galėjai nuspėti pusės valandos tikslumu laiką. Šiaurėje sunku orientuotis pagal Šiaurės žvaigždę, nes ji visą laiką šviečia beveik tiesiai virš galvos. Taip astronominės žinios padėdavo kajūrui atvažiuoti į reikiamą punktą. Kartais apsirikdavai tik puse kilometro. Stengdavausi šiek tiek krypti į vakarinę pusę, kadangi vėjai daugiausia pūsdavo iš vakarų.

Pūgos dažnai užklupdavo netikėtai. Vengdavau su šunimis važiuoti prieš vėją. Be to, šunys ne mašina, ne traktorius. Jei pasitaikydavo pakeliui grynas ledas, ypač pajūryje, šunys neišsilaikydavo. Tekdavo pasiimti ledo kirtiklį ir su jo pagalba keturpėsčiom ropoti bei tempti šunis su visom rogėm. Ir taip žingsnis po žingsnio reikėdavo įveikti ledinę juostą, kol prieidavai vėl sniegą. Tada guldavai ant sniego pailsėti, nes būdavai visas šlapias nuo prakaito. Apipuldavo šunys, pradėdavo laižyti, lyg reikšdami padėką, kad jiems padėjai.

Geras vedlys buvo itin branginamas, nes nuo jo daug kas priklausė. Už jį mokėdavo 400–600 rublių. Vedlys turėdavo žinoti visą komandą. Komandos būdavo keturių rūšių. Pagrindinė komanda – „Čia!“. Evenkų kalba tai reiškia „pirmyn“. Tai sakant reikėdavo kajūrui išlipti ir pajudinti roges, nes paprastai jos būna prišalusios prie sniego. Paskui staigiai šokti ant rogių ir važiuoti. (...)

Su šunimis aš išmaišiau visą Lenos deltą, važinėjau ir Tiksio mieste. Nė vieno karto taip nebuvo, kad vedlys neklausytų komandos. Daugiau nemalonumų pasitaikė tundroje, nes ne visi šunys buvo grynakraujai transportiniai. Pasitaikė ir mišrūnų su Sibiro laika, su kitais šunimis, kurių savybės skirtingos. Važiuojant vėlų rudenį ar pavasarėjant kuris nors iš šunų užuosdavo laukinį žvėrį, paukštį ir netikėtai mesdavosi ton pusėn. Kajūrui nebūdavo kada snausti. Turėdavai tuoj pat sustabdyti nartą, kad neišmuštų iš vėžių, nes šunys verždavosi su baisia jėga, ir būdavo sunku juos sulaikyti. Todėl tekdavo vartoti stabdį.

Paklysti tundroje – vieni juokai, nes kelio išvis nėra. Kur pažvelgsi – visur kelias. Prieš važiuodamas turi gerai apmąstyti, prisiminti, iš kurios pusės vėjas pūtė paskutinėm dienom, kaip suneštos pusnys, kokiu kampu jas kirsti ir kaip važiuoti per vadinamus „vargonus“. Tai nedideli sniego kauburėliai, panašūs į arimą, kuriuos supusto vėjas. Kai važiuoji tų kauburėlių viršūnėmis, nejauti trankymo, nes rogės gana ilgos.

Jei esi geras kajūras, visada stengiesi važiuoti upės arba salos viduriu, nes pakraščiuose sniegas būna sumuštas su smėliu. Tas smėlis tarsi švitrinis popierius nubrūžina nartų pavažų ledą ir žymiai sunkiau jos slysta. Upės sniegas visada klastingas, tačiau kartais negalėdavai jo išvengti.

Jei pūga kajūrą užklumpa staiga ir toliau važiuoti nebeįmanoma, glaudiesi prie salos. Jei gerai pažįsti salą, keturpėsčias pereini per upės ledą tempdamas šunis bei nartą, ir įsitaisai pakraštyje. Guldai roges ant šono, vedlys padaro lanką, kad nesusipainiotų pakinktai, tempi brezentą ir šunis guldai šalia savęs. Taip ir pratūnai su šuneliais tol, kol praeina pūga.

Išvažinėjau Trofimovsko, Bykovo, Tumato, Bobrovsko, Dunajaus salas, pačias atšiauriausias Ledjūrio pakrantes. Tačiau man sekėsi – nė vieno karto nepaklydau, nors po sniegu teko ištūnoti ir tris paras. Man tos dienos, praleistos su šuneliais, buvo malonios, nes jas skaidrino šunelių meilė bei prisirišimas. Ne paslaptis, kad kai kuriems kajūrams tundra, mylimi šuneliai daugiau reiškė nei mergaitės dėmesys ir meilė. (...)

Už daug ką buvau dėkingas vietiniams evenkams. Jie mane išmokė pažinti vėją iš paskiausiai pūtusio vėjo suneštų sąnašų. Tai buvo labai svarbu orientuojantis kelionėje pavasariop, kai prasidėdavo rūkai. Kam ne kam, o kajūrui rūkas – pats baisiausias dalykas. Pūga nėra taip pavojinga kaip rūkas, nes jos metu jauti vėjo kryptį. Rūke pasijunti kaip maiše.

Vėliau ne vienas manęs klausė – kaip tu galėjai būti kajūru? Aš nė pats negaliu atsakyti – kaip. Tiesiog gyvenimas privertė. Dirbau brigadininku ir jaučiau atsakomybę už savo žmones. Nenorėjau, kad mes kiekvieną kartą temptume mantą ant pečių, kulniuodami pėsčiomis šimtus kilometrų tundra. (...)

Šiaurėje gamta ne tik atšiauri, bet ir dosni. Tačiau visi ėmė iš jos tiek, kiek tik pajėgė. Gamtos nesaugojo jokie įstatymai. Vienintelis įstatymas buvo toks: ką sugebi, tą ir imk, plėšk, valgyk, kad tik būtum sotus. Ir mes taip gyvenome, ir mes viskuo naudojomės. Atplėšti nuo Tėvynės, atsidūrę ant ledo lyties taip pat nieko nežiūrėjom, nieko nesaugojom. Bet mes niokojome gamtą ne dėl savo malonumo, o dėl to, kad išgyventume. Rodos, šaudėm šventus paukščius – gulbes. O ką daryti, jei nieko daugiau neturi, jei tavo puodas tuščias. Kiek teko girdėti, Leningrade blokados metu dar žiauresnių dalykų buvo – žmogus žmogų valgė. Jeigu mes laukinį paukštį ar žvėrį galabijom ir tuo savo skrandį bandydavom užkimšti, gyvybę išsaugoti, tai kažin ar gali mus kas nors smerkti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"