Paieška Kiaunių medžioklė

Kiaunių medžioklė

Petras DABRIŠIUS

 

Šių rašinių autorius – dabar daug kam gerai pažįstamas Petras Dabrišius, garsiojo „Žvėrinčiaus“, įsikūrusio po Telšių miškų urėdijos sparnu, sumanytojas ir pagrindinis darbininkas iki šių dienų.

P. Dabrišius – dar vienas iš gausybės pavyzdžių, kai tikras gamtininkas savo lizdą pasiekia tik ilgokai paklaidžiojęs medžioklės takais. Paimkime pasaulinę literatūrą – beveik visų vertingiausių knygų apie gyvąją gamtą, jos apsaugą autoriai – buvę profesionalūs medžiotojai ar šiaip žmonės, aistringai mėgę medžioklę.

Šie P. Dabrišiaus pasakojimai nepretenduoja į pasaulinę šlovę, bet skaitytojams gal bus įdomūs, nes į gamtą juose žiūrima labai pastabiomis medžiotojo akimis.

*  *  *

Apie kiaunių medžioklę daug ką žinau iš savo patirties, kai ką girdėjau iš senų medžiotojų lūpų ar skaičiau knygose. Literatūros apie kiaunes nėra daug – tikriausiai todėl, kad kiaunės kailis visuomet turėjo didelę vertę, šių žvėrelių medžioklė daug kam buvo pragyvenimo šaltinis, o medžiotojai slėpė savas kiaunių medžioklės paslaptis.

Šiandien situacija yra kitokia. Kiaunių daroma žala neapskaičiuojama jokiais skaitliukais, o mes klausiame savęs ir stebimės, kodėl ėmė nykti viena ar kita paukščių rūšis. Nenoriu suversti visą kaltę kiaunėms, bet galiu drąsiai teigti, jog ir jos prie to prisidėjo.

Kiekvienas medžiotojas ar šiaip žmogus, mokantis skaityti žvėrelių pėdsakus, sutiks, kad nereikia daug vaikščioti po mišką, norint pamatyti kiaunių pėdsakus. Esama daug vietų, kur net kiaunių takai išminti.

Praėjusio amžiaus pabaiga pakeitė medžioklės būdus, kartu keitėsi ir daugelio žvėrių elgesys. Kai kurie žvėrys tapo bejėgiai prieš šiuolaikinį žmogų. Dabartinis medžiotojas, naudodamasis galingais šautuvais, kuriais galima nušauti žvėrį iš kelių šimtų metrų, nepalieka šansų žvėriui išlikti gyvam.

Bet kiaunių medžioklės taip apibūdinti negalima, nes šioji nepasikeitė kaip ir pati kiaunė, kurios elgesys išliko toks pat, kaip ir prieš šimtą metų. Tik mes, medžiotojai, daug kuo pasikeitėm. „Technika“ mus smarkiai išlepino. Ne kiekvienas iš mūsų norėtų pėsčiomis nukulniuoti ne vieną dešimtį kilometrų, ieškodamas žvėries, o mūsų keturkojai pagalbininkai taip pat yra užmiršę tikras medžiokles. Nemedžiodami jie karta iš kartos prarado gerąsias medžioklines savybes.

Daugelis medžiotojų, medžioję visą gyvenimą, nėra nušovę nė vienos kiaunės, nes sutikti šį naktinį žvėrelį nėra jau taip paprasta. Norint tapti kiaunių medžiotoju ir suprasti visas šios medžioklės paslaptis, reikia daug kilometrų nubristi per sniegą. Skaitytojai tegul negalvoja, kad kiaunę, lyginant ją su kitu žvėrim, pavyzdžiui, su elniu ar šernu, sumedžioti yra vieni juokai. Ne, ne juokai. Kiaunę surasti ir susekti yra labai sudėtinga, nes ji bėga ir žeme, ir neblogai skuodžia medžiais; svarbiausia, jais skuosdama nepalieka pėdsakų. Ką bekalbėti apie šunis – jie privalo turėti ypatingai gerą uoslę, klausą ir puikiai orientuotis visose situacijose, kai kiaunė pasislepia nuo jų. Nepalyginsi ir kvapo, skleidžiamo stambaus žvėries (jį gali užuosti net žmogus), su kvapu, skleidžiamu kiaunės. Kaip sako seni medžiotojai - tai vėjo kvapas.

*  *  *

Lietuvoje gyvena dviejų rūšių kiaunės – miškinės ir akmeninės.

Pagal dydį jos yra vienodos. Patinėlio kūno ilgis – 40–58 cm, uodegos ilgis – 20–26 cm. Patelės paprastai šiek tiek mažesnės už patinėlius. Pagal spalvą vieną rūšį nuo kitos nesunku atskirti. Miškinė kiaunė yra šviesiau arba tamsiau šokoladinės spalvos, kartais rusvo atspalvio. Pakaklė nuo apatinės lūpos iki priekinių kojų – geltona. Akmeninės kiaunės kailis nėra toks švelnus, jis kiek šiurkštesnis ir poplaukis šviesesnis. Kaklo dėmė balta, primenanti V raidės formą.

Miškinė ir akmeninė kiaunės genetine prigimtimi yra labai panašios, todėl faktas, kad miškinė kiaunė su akmenine gali poruotis ir turėti palikuonių, abejonių nekelia.

Nors kiaunės medžiojamos ne vienas šimtas metų, tačiau daug kas jų gyvenime dar lieka neišaiškinta.

Literatūroje teko skaityti, kad nelaisvėje laikomas kiaunes rujos metu buvo bandyta sukergti: rujojančiai akmeninės kiaunės patelei į narvą, kur ji buvo laikoma, buvo įleistas miškinės kiaunės patinas. Patelė, net nedavusi „svečiui“ gerai apsidairyti, piktai urgzdama puolė jį pjauti – miškinės kiaunės patiną teko gelbėti, o į jo vietą buvo įleistas akmeninės kiaunės patinas, kuris tuoj pat sukėlė patelės susidomėjimą ir su kuriuo ji parujojo. Tikriausiai tam tikros aplinkybės lemia šių skirtingų rūšių kiaunių poravimąsi.

Man pačiam pasitaikė - sumedžiojęs kiaunę, ne iš karto galėjau pasakyti, kuriai rūšiai ji priklauso. Taip buvo Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miške. Tris kiaunes (dvi iš jų spąstais ir vieną su šunimi) sugavau dideliame miško masyve, prie jį kertančio mažo upelio. Spalva visos kiaunės buvo labai panašios į akmenines, tik jų plaukas, skirtingai nei akmeninių, buvo trumpesnis ir daug švelnesnis (pagal plauką šias kiaunių rūšis nesunku atskirti). Miškinės kiaunės kailis visada būna švelnesnis ir trumpesnis ir neturi tokio ilgo akuoto kaip akmeninės. Akmeninių kiaunių kailis yra šiurkštesnis ir ilgesnis, turi ilgą akuotą. Mano sugautų kiaunių pakaklė buvo balta. Geriau įsižiūrėjus į kūno sudėjimą galima buvo pastebėti, kad jos panašios į miškines, nes buvo lengvesnio sudėjimo. Viena iš sugautųjų kiaunių medžiojama bėgiojo medžiais taip, kaip miškinė; akmeninės kiaunės medžiais praktiškai nevaikščioja. Įlipus pas ją į medį, ji elgiasi beveik kaip katė, tik šnypščia ir urzgia. Net esant didelei galimybei pereiti į šalia augantį medį ji dažnai to nedaro, tik lipa į pačią medžio viršūnę ir ten bando išsilaikyti. Pradėjus viršūnę purtyti, kad kiaunė iškristų, ji nušoka ant žemės ir, jei nėra arti šuns, visada stengiasi ne lipti į medį, o įlįsti į tokią vietą, iš kurios ją sunku iškrapštyti. Taigi ir iš elgesio, medžiojant su šunimis, nesunku atskirti, kokia tai kiaunė.

Tokio neaiškaus tipo kiaunių (jas galima pavadinti mišrūnėmis) teko sumedžioti nedaug. Jų aptikau Plungės rajone ir Prienų šile.

Ar tokie mišrūnai gali turėti vaikų? Sunku pasakyti. Yra žinoma, kad sabalai, sukryžminti su kiaunėmis, taip pat gali turėti jauniklių, tačiau tie jaunikliai (mišrūnai) palikuonių turėti jau nebegali.

Kartais man pasitaikydavo sumedžioti miškinių kiaunių, kurių kailių spalva buvo labai panaši į akmeninių kiaunių, turėjo šviesesnį, beveik pelenų atspalvį. Ar tokia jų spalva buvo todėl, kad turėjo akmeninių kiaunių kraujo, ar spalva priklauso nuo vietovės, kuriose tos kiaunės gyveno? Teko pastebėti, kad visų žvėrių, ne tik kiaunių, kailių spalva labai priklauso nuo miško, kuriame jie gyvena. Pavyzdžiui, tamsesnes miškines kiaunes dažniausiai sumedžiodavau eglynuose, šviesesnio kailio – pušynuose, šiluose.

Dabar kiaunių gana daug, todėl kad jos kryžmintųsi tarpusavyje – maža tikimybė. Mišrūnai atsiranda tik tais atvejais, kai vienos ar kitos rūšies gyvūnų labai sumažėja ir jiems gresia išnykimas. Tuomet jie rujoja su sau giminingų rūšių atstovais.

Teko girdėti, kad vietose, kur buvo beveik išnaikinti vilkai, jie rujojo su vietiniais šunimis (šunų tose vietose nepjaudavo). Šuns ir vilko mišrūnai būdavo labai protingi, sumedžioti juos būdavo sunku, nes jie žmogų jautė ir suprato geriau, nei jis juos.

Pastebėjau, kad Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių bei Prienų rajonuose iš dešimties sugautų kiaunių vidutiniškai šešios yra akmeninės ir keturios miškinės. Jų gyvenamoji vieta labai aiški. Paupiuose, paežerėse ir nedideliuose miškeliuose bei krūmuose dažniausiai sutiksi akmeninę kiaunę. Miško masyvo pakraščiuose laikosi ir miškinės, ir akmeninės kiaunės, o pačiame miške – dažniausiai miškinės kiaunės; man niekada neteko sumedžioti akmeninės kiaunės viduryje didelio miško masyvo, kur nebūtų buvę sodybos, upės, ežero.

Žemaitijoje padėtis kitokia. Man dažniausiai teko medžioti Plungės ir Telšių rajonuose. Iš dešimties sugautų kiaunių septynios būdavo miškinės ir trys akmeninės. Miškinę kiaunę galima sutikti visur, net toli nuo miškų masyvų: krūmuose, paupiuose, prie žmonių sodybų, kur šiaip jau turėtų gyventi akmeninės kiaunės.

Ar gali viena rūšis išstumti kitą, ar jos yra konkurentės, kovojančios dėl teritorijos ir maisto, kuri rūšis yra stipresnė, sunku pasakyti.

Bemedžiodamas susidariau tokį įspūdį: kiaunės, ar jos būtų miškinės, ar akmeninės, laikosi savo teritorijos. Niekada vienu metu tame pačiame plote neteko sugauti dviejų kiaunių (medžiojant su šunimis). Tik po tam tikro laiko anksčiau sumedžiotos kiaunės vietoje pagaudavau kitą. Šito, tam tikrų teritorijų laikymosi, nėra vietose, kur gausu maisto (pvz., fermos, sandėliai ar pan.). Ten gali gyventi net keletas kiaunių. Tokioje „bendroje“ vietoje vieną vakarą su šunimis pasitaikė sugauti dvi kiaunes, kurios viena nuo kitos buvo vos per kelis šimtus metrų.

Teko pastebėti, kad kiaunių elgesys yra labai skirtingas. Į paspęstus spąstus prie pirties, stovinčios miško pakraštyje, trejus metus kas žiemą pakliūdavo po vieną akmeninę kiaunę, nors jų tose vietovėse sutikti buvo sunku, nes čia daugiausia gyveno miškinės kiaunės. Spąstai buvo paspęsti prie angos urvo, iškasto po pirtimi. Nors aplinkui matėsi nemažai miškinių kiaunių pėdsakų, tačiau jos kažkodėl į tą vietą neidavo. Keletą jų sugavau giliau miške, prie masalo.

*  *  *

Kiaunių ruja prasideda antroje liepos pusėje. Nėštumo trukmė – 230–237 dienos. Gemalas iki kovo mėnesio nesivysto, o vaikai vedami balandžio pabaigoje, gegužės pradžioje. Vadoje būna 4–5, o kartais iki 8 jauniklių. Jaunikliai visiškai subręsta po 15 mėnesių. Dėl maisto stokos dalis žvėrelių antraisiais gyvenimo metais nerujoja.

Rudenį, prasidėjus medžioklės sezonui, jaunikliai jau būna užaugę ir mažai kuo skiriasi nuo tėvų. Tuomet jie apleidžia tėvų gyvenamą teritoriją ir įsikuria neužimtose šios rūšies žvėrelių vietose. Todėl tuo metu galima sutikti kiaunių ten, kur anksčiau jų nesimatė.

Kiaunė dažniausiai būna aktyvi tamsiuoju paros periodu, bet kai kada ją galima pamatyti ir dieną, pavyzdžiui, rujos metu ar kai yra auginami jaunikliai, kuriems reikia daug maisto ir kurio kiaunė tamsiuoju paros metu, kai naktys trumpos, nespėja primedžioti.

Kiekviena subrendusi kiaunė turi savo teritoriją – nuo 3 iki 5, o kartais net iki 10 kvadratinių kilometrų. Tai priklauso nuo maisto gausumo. Medžiojanti kiaunė, ieškodama maisto sau ir jaunikliams, gali nueiti nuo 3 iki 10 km. Maisto trūkstant, atstumas gali siekti iki 25 km.

Pirmoje žiemos pusėje dienos miegui kiaunės pasirenka medžių dreves, voverių bei paukščių lizdus, o antroje žiemos pusėje, kai iškrenta sniegas, kiaunės dažniausiai slepiasi po sniegu apklotais išvirtusiais medžiais, šakų krūvomis. Tai būdinga tik miškinei kiaunei. Akmeninė kiaunė poilsio vietą dažniausiai randa šalia žmonių būstų – šieno ar šiaudų kūgiuose, pastatuose, apleistose, negyvenamose sodybose.

Miškinė kiaunė atsiveda dažniausiai medžių drevėse arba kitose, žeme vaikštantiems plėšrūnams nepasiekiamose vietose. Pats didžiausias kiaunės priešas – lapė. Maisto atžvilgiu lapė, kaip ir kiti peliniais graužikais mintantys gyvūnai, yra kiaunės konkurentė. Pastebėta, kad ten, kur yra daug lapių, kiaunės nesuėstą savo laimikio dalį suneša į medžius, o neslepia ant žemės – žino, kad grįžusi nieko neberas. Ir masalą, prie kurio dažnai lankosi lapės, kiaunės lanko nenoriai.

Miškinės kiaunės minta įvairiu maistu. Daugiausia tai yra pelės, paukščiai, jų kiaušiniai bei jaunikliai, taip pat voverės, driežai, varlės, vabzdžiai ir jų lervos. Noriai kiaunės ėda uogas, vaisius, o labiausiai joms patinka medus. Stambūs patinai gali sudoroti net kiškį, kurtinį ar teterviną. Voveres kiaunės dažniausiai sugauna nakties metu, kai šios miega savo lizduose, užsidariusios įėjimą. Praardžiusi lizdą bet kurioje vietoje, kiaunė griebia voverę ir abi krenta žemyn, kartais su visu lizdu. Dienos metu pagauti sveiką voverę kiaunei yra sunku, nes voverė, būdama lengvesnė ir šokinėdama iš medžio į medį, išsilaiko tam tikrame aukštyje, o kiaunė, būdama sunkesnė, krenta žemiau ir jai dažnai reikia lipti aukštyn, kad galėtų peršokti iš medžio į medį.

Šalia sodybos augo eglynas, kurio pakraštyje vienoje eglėje pavasarį voverė susikrovė lizdą ir atsivedė vaikų. Pro namo langą aš žiūronais ją stebėdavau. Visada, išeidama iš lizdo, - dėl saugumo ar kad nesušaltų jos mažyliai, - voverė angą užkimšdavo samanom. Vieną rytą pastebėjau, kad lizdą įžūliai ėmė pulti dvi varnos, o voverė, kiek galėdama, vijo užpuolikes šalin. Vieną varną man pasisekė nušauti, o antra paspruko ir daugiau nebesirodė – taip voverė ramiai sau gyveno ir augino vaikus. Jie jau buvo nemažai ūgtelėję, kartais iškišdavo iš lizdo galvas, kai po vienos nakties medyje liko tik pusė lizdo – antroji gulėjo ant žemės. Kas galėjo naktį susidoroti su vovere ir jos vaikais? Mano supratimu, tai įmanoma buvo tik kiaunei.

Tuo metu, kai voverės veda vaikus, kiaunės joms yra vienas iš didžiausių priešų. Jos išdrasko voverių lizdus, suėsdamos jauniklius – jau ir ūgtelėjusius, bet jaunus ir kvailus, medžiais blogai bėgiojančius voveriukus.

Kartą begrybaudamas miške aptikau bežaidžiančius kiaunės jauniklius. Jų buvo keturi. Ūgio jie jau buvo ne ką mažesni už suaugusią kiaunę. Pastebėję mane jie nepuolė lipti į medžius, kurie augo netoliese, o nubėgo prie medžio, kuriame buvo drevė, ir joje pasislėpė. Drevė buvo truputį pasvirusiame alksnyje, dviejų metrų aukštyje. Visas medis iki drevės skylės buvo stipriai nutrintas, o aplink medį matėsi išminti takai. Tai liudijo, kad jaunikliai čia seniai gyvena. Padaužęs į medį, drevės viduje išgirdau urzgimą. Po kelių dienų aplankęs tą vietą kiauniukų neberadau: matyt, pajutusi mano kvapą, kiaunė vaikus išsivedė į saugesnę vietą. Kad kiaunė mažus vaikus išsineštų iš lizdo, neteko girdėti, tik vienas medžiotojas pasakojo, kaip ji juos gina. Aptikęs drevę žmogus norėjo ją apžiūrėti. Jį, lipantį į medį, užpuolė kiaunė. Teko skubiai leistis žemyn ir palikti drevę ramybėje.

Kad žvėrys pultų žmogų, gindami savo vaikus, - dažnas atvejis. Man vaikystėje teko bėgti nuo šeškės, kuri vedėsi savo vaikus, o aš pasipainiojau jiems ant tako. Visa laimė, kad buvo plačios kelnės – jos išgelbėjo mano kojas. O bėgti, vejamam šeškės, teko gana toli...

Vieną mano pažįstamą gana stipriai apkandžiojo kiaunių giminės atstovas barsukas, mat tas mano pažįstamas norėjo pasigauti vieną iš barsuko vaikų. Gerai, kad tas žmogus buvo kalvis ir turėjo stiprias rankas, - kitaip nežinia, kuo visa būtų pasibaigę. Tas barsukas kalvį ne tik dantimis kandžiojo, bet, pargriovęs ant žemės, ir nagais draskė. Be to, dar ir apšlapino...

Akmeninės kiaunės savo jauniklius veda ten, kur ir gyvena, - netoli žmonių būstų arba net pačiuose būstuose, pasirinkdamos sunkiai pasiekiamas vietas. Pastebėti akmeninės kiaunės lizdą yra labai sunku, nes ji moka jį gerai paslėpti. Tik gerokai ūgtelėjus jaunikliams, kuomet jie ruošiasi apleisti lizdą, juos galima pamatyti sodyboje ir suprasti, kad jie čia užaugo.

Akmeninės kiaunės savo gyvenimo bei veisimosi vietas mielai pasirenka paupiuose, paežerėse, pamiškėse, nevengia net didelių miestų, tačiau nemėgsta stambių miško masyvų. Ši kiaunių rūšis dažniausiai minta graužikais, todėl jos žmonėms yra naudingos, nors kartais ir pridaro nuostolių, papjaudamos kokį naminį paukštį. Akmeninės kiaunės neatsisako ir lašinių, pakabintų ant aukšto. Ypač jas vilioja medus, todėl visais būdais stengiasi patekti į avilį, kur dažnokai būna pagautos bitininkų. Neatsitiktinai visais laikais bitininkų galvas puošė kiaunių kailio kepurės. Šiaip jau akmeninių kiaunių maistas niekuo nesiskiria nuo miškinių kiaunių maisto.

Kiaunė pasižymi gera atmintimi, uosle ir klausa. Jei būna ką nors pasislėpusi, tai visada, net po ilgo laiko, atsimena ir susiranda. Tai liudija toks atvejis: kai vasarą ji išdraskė jerubės lizdą ir išslapstė kiaušinius, vieną suėdė tik žiemos pradžioje, kai jau buvo sniego... Kiaunė nuolat lankosi tose vietose, kur kažkada ką nors sėkmingai sumedžiojo ir paslėpė likutį.

Kiaunių maistas priklauso nuo gyvenamosios vietos ir metų laiko. Pavasarį, kai peri paukščiai ir lizduose pilna kiaušinių bei jauniklių, kuriuos kiaunei lengva surasti ir sugauti, šie dažniausiai ir tampa jos grobiu. Tuo metu, esant dideliam kiaunių tankumui, paukščiams daroma žala labai ryški. Rezervatuose, kur saugomi reti paukščiai, didelis kiaunių tankumas ypač nepageidautinas. Prisirpus uogoms ir paukščiams išvedus savo jauniklius, kiaunės dažniausiai pereina prie vegetariško maisto. Atėjus rudeniui, kai prasideda lietūs ir pelės daugiau laikosi paviršiuje, kiaunės minta jomis. Žiemą, kai būna daug sniego ir jis būna purus, kiaunėms dažnai tenka badauti, nes grimzdamos į sniegą jos negali toli nueiti.

Ne kartą teko girdėti kaimo žmones pasakojant, kad jie savo sodybose gana paprastai užmušdavo arba sugaudavo keistoko elgesio kiaunes, kurios, praradusios atsargumą, dienos metu bėgiodavusios po kiemą. Žmonės manydavo, kad tos kiaunės serga pasiutlige arba kokia kita liga. Paklausti, ar jie nenuodydavę graužikų, beveik visada prisipažindavo – taip. Vadinasi, apsinuodijo ir kiaunės.

Pasiligojusių, su žymiais ligos požymiais kiaunių man neteko sumedžioti.

Marijampolės rajone, Šunskagiryje, tiriant kiaunes, kiek jos užsikrėtusios trichinelioze, paaiškėjo, kad serga vos ne kas trečias gyvūnas. Tokiu atveju, nulupus kailį, mėsą reikėtų sunaikinti, geriausia – sudeginti.

*  *  *

Sekdami žvėrių pėdsakais medžiodavo mūsų senoliai, o ir dabar dar seni medžiotojai prisimena, kai iškritus sniegui patraukdavo į miškus ieškoti kiaunės pėdsakų, kurių tais laikais buvo ne taip jau gausu – kiaunės kailis tada turėjo didelę vertę. Surasti kiaunę, sekant ją pėdsakais, nėra jau taip sunku, ypač jei sniegas iškrenta antroje nakties pusėje – laimikis tuomet beveik garantuotas, nes kiaunė per pusę nakties toli nenueina.

Į medžioklę reikia išvykti kuo anksčiau, kad brėkštant jau būtume medžioklės vietoje. Žiemos dienos labai trumpos ir, jeigu teks sekti alkaną kiaunę, gali tekti nuklampoti netrumpą kelio galą. Kiaunės pėdsakus atskirti nuo kitų žvėrių pėdsakų nėra sunku, o akmeninės ir miškinės kiaunės pėdsakus atskirti galima tik geriau įsižiūrėjus.

Sekti miškinę kiaunę yra daug sunkiau negu akmeninę. Ji, ieškodama grobio, dažnai lipa į medžius ir eina jų šakomis, todėl reikia įdėmiai žiūrėti į kiaunės nukrėstą sniegą, nutrupintus medžių žievės gabalėlius, nubirusius spyglius ir skujas. Bet šie ženklai nerodys kiaunės kelio pučiant stipriam vėjui, nes skujų bei sniego bus pribirę visur. Jei pametei pėdsakus – eini ratu. Neaptikai – suki kitą ratą, tik dar didesnį. Jei padarai keletą vienas už kitą didesnių ratų ir vis tiek kiaunės pėdsakų neaptinki, patikrini visas vietas, kuriose žvėrelis galėtų rasti sau slėptuvę dienos miegui: dreves, voverių ar paukščių lizdus, išvartas, vietas po šakų bei malkų krūvomis.

Ieškodama maisto kiaunė visuomet eina vingiuodama ir apžiūrinėdama kiekvieną vietą, kurioje slėptuvę galėtų rasti paukštis ar graužikas. Sekant kiaunę pėdsakais kartais galima surasti vietą, kur po sėkmingos nakties medžioklės kiaunė paslepia dalį grobio, o pati netoliese susiranda slėptuvę ir gyvena ten tol, kol nesuėda paslėptojo maisto (kartą prie nušauto briedžio išverstų vidurių apsigyveno ir savo slėptuves netoli nuo jų įsitaisė dvi kiaunės). Sekant kiaunę reikia žinoti, kad sotus žvėrelis toli nenueina, o radęs tinkamą vietą joje atsigula. Į savo slėptuvę kiaunė eina tiesia linija. Kai medžius dengia sniegas, kiaunė jais eina nenoriai, nes sniegas byra jai į kailį, yra nepatogu ir sunku laipioti. Į medį kiaunė lipa tik tada, kai jame yra grobis arba ji nori patekti į savo slėptuvę.

Kartą, sekdamas kiaunę pėdsakais, aptikau vietą, kur naktį ji buvo puotavusi, bet iš kažkur atsiradusi lapė ją, matyt, norėjo sugauti. Kiaunė šoko į arčiausiai stovintį medį ir, nuėjusi kelis šimtus metrų, nusileido ant žemės. Nedaug pabėgėjusi, ji vėl įšoko į medį ir, nebenusileisdama žemėn, nuėjo tolyn. Kiaunė nuo priešų išsigelbėja tik lipdama į medį. Tai būdinga miškinėms kiaunėms. Akmeninės kiaunės nuo priešų gelbstisi taip pat lipdamos į medžius, bet jais neina, o nejudėdamos stebi savo priešą iš viršaus.

Kartą, besekdamas akmeninę kiaunę pėdsakais, kurie vedė paupiu, kiek toliau, priešakyje išgirdau triukšmą, kurį kėlė šarkos ir varnos. Palikęs pėdsakus, nuskubėjau į tą vietą, kur šaukė paukščiai. Priėjęs kiek arčiau pamačiau tokį vaizdą: būrys sparnuočių buvo aptūpęs krūmą, kuriame pūpsojo senas šarkos lizdas. Jį viena po kitos puldavo varnos. Kai priėjau dar arčiau, paukščiai nuskrido, o iš lizdo, iškišusi galvą, į mane žiūrėjo kiaunė. Tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo ta pati kiaunė, kurią aš sekiau pėdsakais. Kiaunės pasirodymas dieną būna jai nenaudingas. Ją tol persekioja paukščiai, kol šioji kur nors nepasislepia, matyt, neapykantą užsitraukusi beplėšikaudama naktimis.

Seni medžiotojai pasakojo, kad, užtikę kiaunę, tupinčią medyje, šalia kabindavo švarką ar kitą drabužį, o patys eidavo namo atsinešti šautuvo. Kiaunė tupėdavusi medyje iki jiems sugrįžtant – tikriausiai jai drabužis rodydavosi žmogumi. Ir aš taip dariau, tačiau, grįžęs su šautuvu, rasdavau tik drabužį – kiaunės (o kartą ir švarko) jau nebebuvo.

Kiaunes nuo seno medžiota ir spąstais. Į juos žvėrelius atviliodavo jaukas. Jis gali būti įvairus, atsižvelgiant į tai, kiek tais metais būna maisto. Jei metai blogi, kiaunės eina prie bet kokio masalo, o jei metai ne iš prastųjų, joms tinka tik toks masalas, kuris jas sudomintų. Jaukas, turintis specifinį kvapą, kiaunes tikrai vilioja. Tai liudija ir toks atvejis: prie seno erelio lizdo, kur mėtėsi daugybė įvairių paukščių ir žvėrelių liekanų, buvo rasta net dešimt kiaunės kaukolių. Kiaunes, matyt, buvo užkapojęs erelis. Kaip šias kiaunes, naktinius žvėrelius, galėjo pagauti erelis? Jos pačios pas jį atėjo, nes jas viliojo stiprus pūvančios mėsos kvapas, o erelis, gelbėdamas savo jauniklius, kiaunes užkapojo.

Masalui tinka bet kokia mėsa (apkepta ant laužo, įvairūs negyvi paukščiai), medus, uogienės, cukrus su valerijonais, įvairūs vaisiai. Kiaunės noriai lanko tas vietas, kur iš anksto, dar prieš medžioklės sezoną, jos buvo šertos.

Kai kurios kiaunės spąstų labai bauginasi. Kiaunių atsargumas priklauso ir nuo to, ar jos būna alkanos, ar ne. Svarbu ir amžius. Senos kiaunės būna daug atsargesnės, nes per 15–20 savo gyvenimo metų jos būna daug ko išmokusios.

Kartą bemedžiodamas aptikau drevę, aplink kurią sniegas buvo išmintas kiaunių ir visur matėsi bičių bei korių liekanos. Anga į drevę buvo 4 m aukštyje nuo žemės. Ten pastačiau spąstus. Kitą dieną į juos jau buvo pakliuvusi kiaunė. Tą žiemą prie tos bičių drevės pagavau dar tris kiaunes. Net ir kitais metais toje vietoje įkliuvo dar viena kiaunė, nors bitės ten jau seniai nebegyveno. Iš to matyti, kad tinkamas masalas ir tinkama vieta dažniausiai garantuoja laimikį.

Jeigu jūsų sodyboje apsigyveno kiaunė, nereikia skubėti ją gaudyti – ji atneš daug naudos medžiodama graužikus. Jei ji nuolat gyvens pas jus, ji ne tik kad nelies jūsų naminių paukščių, bet dar apsaugos juos nuo atėjūnių kiaunių (o jos dažniausiai ir būna kaltininkės), stos su jomis į kovą ir išvys svetimąją iš savo teritorijos, tai yra iš jūsų sodybos.

*  *  *

Įdomiausia ir efektyviausia kiaunių medžioklė yra su šunimis. Deja, mūsų laikais dauguma medžiotojų šią medžioklės rūšį yra primiršę, nors mūsų krašte su šunimis medžioti kiaunes yra itin geros sąlygos, sniego dangos storis visą žiemą netrukdo šuns darbui.

Medžiojant su šunimi sėkmė daugiausia priklauso nuo jūsų keturkojo draugo, nors ir pats daug ką turite žinoti, kad galėtumėte padėti šuniui. Padėti, nes priešingu atveju jūs galite tik sutrukdyti net ir labai gerai medžiojančiam šuniui.

Kiaunės – naktiniai žvėreliai, todėl jas geriausia medžioti anksti ryte, dar prieš švintant būti medžioklės vietoje, arba vakare.

Medžioti galima pėsčiomis, raitomis ar važiuojant rogėmis (žiemą) bei ratais (kitu metų laiku). Kokį medžiojimo būdą pasirinkti, priklauso nuo šuns. Jei šuo žvėrelio ieško dviejų ir daugiau kilometrų atstumu nuo šeimininko, kitaip tariant, jo paieška plati, o žvėrių tankumas didelis, patartina eiti pėsčiomis, nes eiti toli nereikės. Arkliu joti į medžioklę patartina tada, kai žvėrių tankumas mažas, o šuns paieška neplati, vos keletas metrų nuo šeimininko, ir žvėries šuo ieško tiktai sekdamas šviežiais pėdsakais. Taigi tokiais atvejais, norėdamas surasti žvėrį, turi įveikti didelį atstumą, o tai geriausiai gali padėti arklys.

Į medžioklę geriau vykti dviese, nes šuns surastą žvėrį pamatyti ir išvyti be pagalbininko kartais būna sunku.

Šuniui suradus žvėrį, vienas kiek galima greičiau turi skubėti į šuns lojimo vietą, o antrasis, nešdamas medžioklės reikmenis, eina lėčiau. Suradus šunį, lojantį į viršų, į medį, pirmiausia tą medį reikia iš visų pusių apžiūrėti. Jei būtų naktis - iš visų pusių apšviesti prožektoriumi, ieškant blizgančių kiaunės akių. Medyje nieko nepastebėjus, reikia apžiūrėti aplinkinius medžius. Jei ir juose nieko nesimato, o šuo tebeloja po tuo pačiu medžiu ir jūs žinote, kad jūsų keturkojis draugas retai apsirinka, palaukite, kol ateis draugas su amunicija. Tada išsikirskite ilgą kartį: vienas ja daužykite išilgai medžio kamieno, o antrasis, pasirinkęs kuo geresnę matymo vietą, atidžiai stebėkite medį – gal sujudės šakos ar žybtelės kiaunės akys.

Jei šuo rado žvėrelį ne medyje, o kokioje nors kitoje slėptuvėje, pavyzdžiui medžių ar šakų krūvoje (o taip dažnai būna medžiojant akmenines kiaunes), tuomet, jei turite, aptverkite tą vietą tinklu ir padėkite šuniui išvyti žvėrelį. Jei tinklo neturite ir esate dviese, vienas padedate šuniui išbaidyti kiaunę, o antrasis visa stebite, pasiruošęs šauti į pasirodžiusį žvėrelį.

Medžiojant kiaunes su šunimis reikia žinoti, koks oras medžioklei tinkamiausias. Rudenį, kol dar nėra sniego, kiaunės yra ypač aktyvios ūkanotą dieną, dulksnojant lietui, pučiant nestipriam vėjui. Visiškai nepatartina medžioti kiaunių su geru šunimi, kai pučia stiprūs vėjai, šuns lojimas girdimas blogai ir šuniui suuosti bei sekti žvėrelį, bėgantį medžiais, yra neįmanoma – tokiu atveju tik gadinamas šuo ir rizikuojama jį prarasti: ilgai lojantį ir nesulaukiantį šeimininko, gali pasiimti svetimas žmogus, jei šuo jį prisileis, arba jūsų keturkojis pagalbininkas gali patekti į kokias žabangas, o jūs negalėsite atskubėti jam į pagalbą, nes negirdėsite jo lojimo.

Kiaunei nuo šuns pasprukti labai sunku ramiais tyliais vakarais arba rytais, kai girdimas net menkiausias garsas. Tuomet šuo kiaunę ne tik užuodžia, bet ir girdi, nors tokiais atvejais kiaunė šunį pajunta anksčiau nei jis ją.

*  *  *

Kiaunių medžioklei geriausiai tinka laikos, nors galima medžioti ir su kitų veislių medžiokliniais šunimis. Kai kurie medžiotojai, nusižengdami medžioklės taisyklėms, medžioja net su kiemsargiais arba mišrūnais – šunimis, kurių tėvas arba motina yra grynaveislis medžioklinis šuo. Mišrūnai dažnai tinka medžioklei, tačiau jų palikuonys tam darbui betinka mažiausiai. Klysta medžiotojai, medžioklei pasirinkdami negrynaveislį šunį: darbas, mokant keturkojį medžioklio savybių, miršta kartu su šunimi. Jei jūs turėsite grynaveislį, gerai medžiojantį šunį ir surasite jam antrąją pusę, taip pat pasižyminčią geromis medžioklinėmis savybėmis, turėsite didelę tikimybę, kad jų palikuonys jūsų neapvils.

Pasirenkant medžioklei keturkojį draugą pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kokius žvėris ir kaip medžiojo jo tėvai, nes medžiokliniai polinkiai beveik visada persiduoda vaikams. Jeigu šuns tėvai medžiojo kanopinius žvėris, tai iš jo padaryti gerą kailinių žvėrelių medžiotoją bus sunku. Kiaunių medžioklei universalūs šunys nelabai tinka, nes medžiojant su jais gaištama daug laiko kanopinių ar kitų žvėrių nereikalingam vaikymui ir blaškymui. Tai ypač aktualu ten, kur kanopinių žvėrių tankumas didelis.

Kiaunėms medžioti dažniausiai naudojamos europinės laikos, nors pasitaiko Vakarų Sibiro, Rytų Sibiro ir karelų – suomių laikos.

Pasirenkant šuns veislę reikia atsižvelgti į vietą, kurioje gyvenate, ir medžioklės būdą. Pasirenkant šuniuko lytį reikia žinoti ir tai, kad kalaitės sudaro daug problemų, rujodamos ir vesdamos vaikus, nors šiaip jos pasižymi didesniu klusnumu, prieraišumu prie šeimininko ir yra lengviau dresuojamos.

Renkantis šuns veislę reikia žinoti ir tai, kad didesni šunys ilgiau auga ir vėliau subręsta, todėl rimtai medžioti pradeda tik trečiaisiais ketvirtaisiais gyvenimo metais. Mažesnių veislių šunys (karelų – suomių ir europinės laikos) subręsta anksčiau ir būdamos pusantrų metų kartais jau neblogai medžioja.

Jeigu tik sąlygos leidžia, auginamą šuniuką geriausia laikyti laisvą, o ne pririštą ar voljere. Taip augintas šuo bus stipresnis ir greičiau subręs medžioklei. Šunį kiek galint anksčiau reikia pradėti pratinti prie šūvių: iš pradžių, atsistojus toliau nuo jo, šaudyti tuo metu, kai šuo ėda arba kitokiu būdu atkreipti jo dėmesį ir tik tuomet šauti. Kartais suaugusį šunį pripratinti prie šūvio būna net neįmanoma. Esu turėjęs šunį, parvežtą iš Sibiro, kurio gyslomis tekėjo ketvirtadalis vilko kraujo. Tai buvo europinė laika, geros klausos ir uoslės. Kiaunę surasdavo be vargo, bet po šūvio medžioklę tęsti būdavo nebeįmanoma: vos tik pakėlus šautuvą, šuo sprukdavo į šalį ir niekaip nebebuvo galima jo prisišaukti. Visokiais būdais bandžiau šunį pripratinti prie šūvių, bet nesisekė: matyt, jaunystėje jis buvo sugadintas, išgąsdintas šūvio, o gal ir vilko kraujas darė savo darbą.

Kiek galima anksčiau šuniuką reikia pratinti surasti šeimininką, sekant jo pėdsakais. Tai daroma taip: šuniukui nubėgus toliau nuo jūsų, ateitais pėdsakais grįžkite kiek atgal, padarykite šuolį į šalį ir pasislėpę laukite, kol šuniukas jus atras. Kai šuo jau moka jus rasti pagal pėdsakus, švilpimu jį šaukti reikia tik tuomet, kai tikrai įsitikinate, jog šuo pasiklydo.

Šuns abejingumą naminiams gyvuliams taip pat reikia ugdyti nuo mažens, nes tada lengviausia. Augantis šuo dažnai mėgsta vaikyti vištas ir jas pjauti. Kad atprastų nuo to, reikia leisti jam susitikti su perekšle, kuri vedžioja viščiukus. Višta, pamačiusi šunį, puola pirmoji ir skaudžiai keturkojį kapoja. Jaunas šuo sutrinka ir ateityje vengia vištų. Jei perekšlės neturite, paimkite gyvą gaidį ar vištą ir vieno ar kito snapu suduokite šuniui į nosį taip, kad pajustų skausmą ir pradėtų inkšti.

Žalios mėsos skonis ir kvapas formuoja šuns medžioklinius polinkius, todėl nukirtus vištai ar kitam paukščiui galvą, negalima šuniui duoti kraujo ar žalios mėsos, nes, pajutęs jų skonį, kitą kartą šuo pats bandys susirasti sau grobį. Nepatartina šuniukui duoti ir žalios mėsos to žvėries, kurį jūs nenorėtumėt, kad jis medžiotų.

Dažnai šunys mėgsta gainioti bei draskyti avis ir ožkas. Nuo to atpratinti galima taip: surišus šuniui kojas, uždėjus antsnukį ir paguldžius, per jį vedžiojama avis ar ožka. Daugeliu atvejų tai padeda. Pageidautina, kad šuniukas nuo mažų dienų matytų naminius gyvulius bei paukščius ir bendrautų su jais.

Geriausia jauną šunį mokyti medžioti kiaunes yra į medžioklę vedantis seną, gerai medžiojantį šunį. Jaunasis, kartodamas senojo darbą, greitai jo išmoksta.

Medžioklėje jaunas šuo dažnai susidomi kanopiniais žvėrimis, pavyzdžiui, šernais, kurie skleidžia stiprų kvapą ir dėl to juos nesunku rasti. Kai šuo, radęs šerną, jį loja, jokiu būdu negalima eiti į tą vietą – tiktai švilpimu ir šauksmu stengtis šunį atvilioti pas save. Jei tai nepadeda, šuns reikia laukti tol, kol jis pats ateis pas jus – šitaip šuo mokomas suprasti, kad jums tas žvėris nerūpi.

Kitaip reikia elgtis, kai šuo suranda bebro urvą ar namą. Šuo lojimu jus dažniausiai pasikviečia prie bebro buveinės. Negalima šuns mušti ir vyti nuo tos vietos. Jį reikia nusivesti, pririšus pavadėliu. Paėję keletą šimtų metrų, jį paleiskite. Jeigu šuo vėl grįžta atgal prie bebro buveinės, tuomet, jį vėl pririšę, paveskite dar toliau. Taip didindami atstumą darykite tol, kol šuo nebegrįš į bebro buvojimo vietą. Po keleto šitokių pamokų šuns noras gaudyti bebrus dings. Tokiu pat būdu šuo atpratinamas gaudyti ir kitus jums nerūpimus žvėrelius. Kiaunes medžiojantis šuo tikrai geras bus tik tuomet, kai medžios vien kiaunes, o kitiems žvėrims liks abejingas. Tiesa, minimiems šuniukams dar galima leisti medžioti mangutus, nes jie šuniui netrukdo medžioti kiaunes.

Vienas iš svarbiausių dalykų, mokant medžioklinį šunį, - jo pirmasis sugautas žvėris. Jis ilgam užsifiksuoja šuns atmintyje ir lemia šuns potraukį tolimesnei medžioklei.       

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"