Paieška Akis į akį su pilkuoju gigantu - banginiu

Akis į akį su pilkuoju gigantu - banginiu

 

Pilkieji banginiai – santykinai lėti gyvūnai, todėl nesunkiai atakuojami pagrindinių savo priešų – orkų ir ryklių. Suprantama, susidūrimų su šiais grobuoniškais padarais banginiai stengiasi vengti, bet jei būna atsitiktinai užklumpami, bando atsiginti galingais savo uodegos smūgiais. Šie smūgiai būna stebėtinai taiklūs. „Žinau tą ne iš nuogirdų, mat vienas iš jų manęs vos nepasiuntė į aną pasaulį“, - sako Hovardas Holas, ekologinio – gamtosauginio amerikiečių žurnalo „International wildlife“ žurnalistas, kino operatorius – povandenininkas.

Kadangi iki 1990 metų pilkųjų banginių dar niekas nebuvo filmavęs, viena iš JAV kino kompanijų kreipėsi į jį su prašymu sukurti nedidelį filmuką apie šiuos egzotiškus gyvūnus. Hovardas Holas sutiko ir kartu su savo draugu Martinu Sneidermanu išvyko į vieną iš Žemutinės Kalifornijos rajonų, o tiksliau – į šv. Ignasijaus lagūną. Mat jos šiltuose ir sekliuose vandenyse sausio–vasario mėnesiais pilkųjų banginių patelės gimdo jauniklius, nesibaimindamos čionai niekada neatklystančių orkų.

Tačiau, atvykę į vietą, draugai suabejojo, ar sugebės čia filmuoti. Mat po vandeniu priartėti prie gigantiškų gyvūnų (pilkojo banginio patelės ilgis siekia 15 metrų) yra pakankamai sunku, be to, matomumas šios lagūnos vandenyse niekada neviršija 3,7 metro. O tai reiškia, kad operatorius turės priplaukti prie filmavimo objekto ne mažiau kaip per tris metrus. Kitaip atvaizdas juostoje bus nepakankamai ryškus.

Diena iš dienos draugai plaukiodavo maža pripučiamąja valtimi po lagūną, laukdami banginių pasirodymo. Dar prieš keletą metų pilkieji banginiai be baimės priplaukdavo prie nedidelių laivelių taip arti, kad keleiviai galėdavo prie jų ranka prisiliesti. Niekas negalėjo paaiškinti šių gyvūnų draugiškumo. Ko gero, jiems patiko garsai, kuriuos skleisdavo laivelių motorai. Tačiau sueiti į artimą kontaktą su jūrų milžinais ryždavosi ne kiekvienas. Juk sunku įsivaizduoti, kaip pasielgs 35 tonų svorio gigantas!

Laikas bėgo, ir žūtbūt reikėjo pradėti filmuoti. Vieną šiltą rytmetį Hovardas su Martinu pastebėjo tris banginių pateles su jaunikliais. Užsidėjęs akvalangą, Hovardas paniro į jūrą ir, laikydamasis už savosios valties borto, ėmė stebėti banginius, kurie, tarsi šokdami, lengvai vartėsi vandenyje. Retsykiais vienas iš milžinų priplaukdavo visai arti ir žvelgdavo į operatorių iš pradžių viena akimi, o paskui apsiversdavo ir, tarsi dėmesingai tyrinėdamas objektą, žiūrėdavo kita. Kiekvieno apsivertimo metu giganto krūtinės pelekas būdavo viso labo tik už kelių centimetrų nuo valtelės.

Tuo metu, kai suaugusieji banginiai šokinėjo aplink valtelę, jaunikliai greitai sukdavosi aplink save – per minutę jie atlikdavo kokius 60 apsisukimų, ir dažnai jų galvelės atsidurdavo prie pat valties borto. Kas gali būti geriau už tokius momentus filmuojant?

Prisimindami, jog būna dienų, kai banginiai prie valties visai nepriplaukia, kai tik trys gigantai vėl pradėjo savo „šokius“ už penkiasdešimties metrų nuo jų, Hovardas ir Martinas nusprendė priplaukti kuo arčiau. Banginiai judėjo lėtai, kartais energingai pliaukšėdami uodegomis. Atrodytų, jie turėjo pajusti žmonių buvimą ir pasitraukti. Bet šito neįvyko. Viskas klostėsi tarsi sėkmingai. Priplaukęs prie valtelės už 30 metrų, vienas iš gyvūnų pasirodė vandens paviršiuje, giliai įkvėpė oro ir vėl niurktelėjo į gilumą. Su kamera paniro ir Hovardas. Maždaug dešimties metrų gilumoje jis apmirė, laukdamas tinkamo filmavimui momento. Drumsto žalio vandens tamsuma slėgė žmogų. Teko pakilti šešis metrus arčiau vandens paviršiaus. Hovardo žvilgsnis teįstengė matyti daiktus tiktai dviejų metrų atstumu, be to, jis nieko negirdėjo. Ir staiga aplink jį pasirodė tamsūs šešėliai. Žurnalistas suprato: jūriniai gigantai atsidūrę po juo. Tačiau kol kas šešėliai nebuvo įgavę atitinkamų formų. Beviltiškai stebeilydamasis į tamsą, nežinodamas, kurlink plaukti ir ką daryti, operatorius vis dėlto įsijungė kamerą ir nukreipė jos objektyvą priešais save. Sekantį momentą vienas šešėlis netikėtai pavirto milžinišku pilku kūnu. Priešais žmogų vos už pusantro metro išdygo banginio galva. Kažkuriuo momentu judviejų žvilgsniai susitiko, ir Hovardas pajuto nugara prabėgant šaltuką. Bet ir giganto akyse jis išvydo baimę. Bent jau taip jam pasirodė. Masyvų gyvūno kūną krėtė lengvas drebulys. Banginis greit apsisuko ir dideliu greičiu nuplaukė tolyn. Operatorius vėl pasiliko vienas. Susisukęs į kamuoliuką, prispaudė prie krūtinės kamerą. Ir štai šiuo momentu pajuto smūgį. Priekyje iš kairės pusės Hovardas pamatė šviečiantį baltą lanką (vėliau jis suprato, jog tai buvo vandens sūkurys, susidaręs nuo giganto uodegos mosto) ir uodegos peleko kontūrus. Pasigirdo garsas, primenantis patrankos šūvį. O vėliau viskas nurimo.

Pusiau sąmoningas Hovardas vis dėlto išplaukė į paviršių, ir Martinas padėjo jam įsiropšti į valtelę. Operatorius buvo pametęs kaukę ir vieną pirštinę. Jam buvo sulaužyta ranka ir du šonkauliai. Laimei, pavyko išsaugoti kamerą, nes ji buvo diržu pritvirtinta prie riešo.

Hovardo nuomone, smūgis nebuvo atsitiktinis. Daugybę kartų jis buvo stebėjęs banginių veiksmus vandens paviršiuje, kai, atrodytų, draugiškai nusiteikę gyvūnai „žaisdavo“ su jų pripučiamąja valtimi. Iš pradžių banginis prisiartindavo prie valties atitinkamu kampu,  vėliau apsisukdavo ir greitai pliaukštelėdavo uodega prie pat borto. Kiekvienu atveju jis „nepataikydavo“ į bortą viso labo keliais centimetrais, demonstruodamas stebėtiną tikslumą. Dabar Hovardas suprato, jog nuomonė apie banginius, kaip apie itin draugiškus gyvūnus, smarkiai perdėta. Tiesa, būtent šios nuomonės laikydamasis, jis ir išdrįso iš arti nufilmuoti šiuos milžinus. Tačiau banginiai vis vien lieka potencialiai pavojingais žmogui, ypač patekę į sau ne itin kokias sąlygas.

Vėliau, jau išryškinus juostą, pasirodė, jog Hovardo Holo nufilmuoti kadrai buvo vieni iš pačių sėkmingiausių iš kada nors užfiksavusių banginius. Nors įdomiausi momentai ir buvo operatoriaus įamžinti pusiau nesąmoningoje būsenoje, po milžino uodegos smūgio.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"