Paieška „Nuo žilvičio dūdelės“

„Nuo žilvičio dūdelės“

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Žinomas kraštotyrininkas, keleto knygų apie Tauragės kraštą autorius, muzikantas, grojantis bene visais įmanomais instrumentais, bet ypač pamėgęs bandoniją, Albinas BATAVIČIUS yra aktyvus Vilniaus žemaičių kultūros draugijos narys. Jis – nenuilstantis įvairių etnografinių švenčių, kitų renginių dalyvis. Ir, žinoma, tikras gamtos bičiulis.

 

Pradėjo nuo piemeniškų švilpynių

 

Kilęs iš Tauragės krašto, Batakių valsčiaus, Devynakių kaimo, kuris buvo netoli Lomių bažnytkaimio. Tėvai turėjo apie 60 hektarų žemės, 1938 m. pasistatė didžiulius trobesius, bet 1941 m., prasidėjus karui, visi pastatai sudegė, liko tik klėtis. 1943 m. mirė tėvas ir prasidėjo Albino vargai.

„Aštuonerius metus piemenavau, dar vaikas būdamas į Karaliaučiaus kraštą važiuodavau dirbti. Piemenaudamas išmokau gaminti visokius liaudiškus muzikos instrumentus: švilpynes, birbynes. Krepšius pyniau. Net ir dabar nešiojuosi kišeninį peiliuką, kad prireikus galėčiau nusipjauti medžio šakelę, pasidaryti švilpuką ar dūdelę... Tėvas buvo labai geras muzikantas, vakaruškose grojo. Visi aplinkiniai muzikantai buvo jo mokiniai. Ir mama gerą muzikinę klausą turėjo. Tuoj po karo jau nueidavau į šokius ir stengiausi mokytis groti. Visi muzikantai mane labai mėgo. Juk mano tėvas juos visus mokė groti. Tad ir man jie leisdavo pagroti smuiku kokį nors valsą ar fokstrotą“, - prisimena kraštotyrininkas.

Kai baigė aštuonias mokyklos klases, toliau mokėsi vakarinėje mokykloje. Ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą. Nelengvai bėgo studijų metai, nes Albino niekas nerėmė, pačiam teko šiek tiek užsidirbti naktimis. Teko ir vagonus krauti, kitus sunkius darbus dirbti. O groti toliau mokėsi pats. Baigęs ekonomikos mokslų studijas, jau grojo visokiuose ansambliuose, orkestruose. Nemaža metų dalyvavo Universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Ne tik visokiomis birbynėmis, švilpynėmis grojo, bet jau gerai tampė ir bandoniją.

 

Pradėjo rinkti instrumentus

 

Baigęs universitetą, ėmė dirbti prekybos mokykloje dėstytoju, o 1970 metais buvo priimtas į Povilo Mataičio vadovaujamą klojimo teatrą, tad pradėjo važinėti po Lietuvą, rinkti tautosaką, dar labiau susidomėjo muzikos instrumentais, visais jais grojo.

Pamėgęs liaudies instrumentus, maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios, ėmė juos rinkti, kaupti. Dabar Albino namuose jau daugybė visokių instrumentų. Kleketas, klebedas, sekminių ragelis, dombrelis... Kokių tik nepamatysi, kai šeimininkas ima juos traukti iš dėžės! Atsiras ir visokiausių dūdelių, švilpynių, ir lūpinė armonikėlė, daug kitų instrumentų. Turi ir Lietuvoje paplitusias aukštaitiškas, suvalkietiškas, žemaitiškas kankles. O bandonijų – net septynetas. Keletas smuikų, armonikų ir akordeonų. Trumpai sakant, pilni namai visokiausių instrumentų.

Dabar dažnai dalyvauja mokyklų, vaikų darželių renginiuose, netgi turi specialiai vaikams parengtą muzikos programą „Nuo žilvičio dūdelės“.

„Vaikus mokau naudotis paprasčiausiais muzikos instrumentais, pamėgdžioju paukščių balsus. Juk visa muzika iš gamtos garsų atsirado. Išeini į lauką – girdi: paukščiai čiulba, kukuoja gegutė, mauroja galvijai. Pradėk pamėgdžioti tuos garsus. Žolę pasiimi, puti – vienoks garsas, beržo tošį – kitoks. Taip ir pradėjo groti pirmieji muzikantai, nes žmogus be papildomų priemonių ne visus garsus gali pamėgdžioti. Taigi reikėjo darytis paprasčiausius instrumentus. Ir aš tarsi netyčia visokių liaudiškų instrumentų prisigaminau, prisikaupiau. Tai išėjo savaime, specialiai nesistengiant juos rinkti... Prisimenu, karves ganydami darėme ir iš molio švilpukus, net juos išdegdavome. Dabar pats molinukų jau nedarau, o per Kaziuko mugę nusiperku. Ganydami sugalvodavom net labai įdomių švilpukų – su skylutėmis įvairiems tonams išgauti, žirnį į vidų įdėdavom, kad birbiantis garsas išeitų. Pavasarį iš gluosnio vytelių pasidarydavau net švilpuką su stumdomu kaiščiu, kad garso tonas keistųsi – trombono principu. O dabar yra jau ir nusipirkti tokių – jų ir kaištis neperdžiūva. Ne taip, kaip iš vytelės pasidarytos švilpynės, kuri buvo vienadienis instrumentas, nes pašvilpauji pusdienį – sudžiūsta ir tenka išmesti. Žąsies plunksnos dūdele ir dabar groju. Išsitraukiu iš skrybėlės ir padūduoju. Tik neseniai netyčia sulaužiau paskutinę. Gaila. Teks kitos plunksnos ieškotis. Turiu daug liaudiškų instrumentų, kuriuos rodau vaikams. Visa medinė dėžė prikrauta. Joje tik pažiūrėk, kokie instrumentai: ožragis, terkšlė, sekminių ragelis, klebeda, lumzdelis, švilpynės, dambrelis, kuris yra daugiau rytų tautų sakralinis instrumentas, bet rastas kasinėjant ir Lietuvoje. Juo pagroti nėra paprasta – turi visą krūtinę atpalaiduoti, mat krūtinė tada veikia kaip rezonatorius“, - aiškino A. Batavičius muzikavimo subtilybes.

 

Iš medžio, iš tošies

 

Pasak A. Batavičiaus, dūdos, ragai – vadinamieji trimitai, senovėje buvo signaliniai instrumentai. Jie įgijo ypatingą reikšmę prasidėjus kovoms su kryžiuočiais. Dūdų garsai buvo girdėti už 8–10 kilometrų. Vienas kaimas pranešdavo kitam apie kokią nors nelaimę, priešų puolimą. Tai buvo mediniai ragai, apvynioti beržo žieve. Ragus pūsdavo keturi–penki vyrai. Buvo daromi skirtingi ragai: vedamasis, kuris pradėdavo groti, o kiti išvinguriuodavo melodiją. Įvairaus pobūdžio pranešimams naudoti skirtingi sutartiniai ritmai ir melodijos. Iš tų melodijų išsirutuliojo sutartinių melodijos. Ragais kaip tik ir grojo sutartines. Paskui ėmė darytis skudučius, pirmiausia iš žolės – iš varnalėšos. Paskui darydavo iš medžio: pagaliuką perpjauna išilgai, išskaptuoja puseles, jas sudeda, apvynioja beržo žieve. Iš susuktos beržo žievės geras ragas išeina. Kad nesudžiūtų, tokį instrumentą reikia kasdien vandenyje pamirkyti.

Piemenaudamas Albinas pats dirbo visokias švilpynes, birbynes, o vyriausias piemuo, kerdžius turėjo ypatingą instrumentą – ožragį. Jį laikydavo užsikišęs už juostos. Tai buvo tarsi talismanas, kurį pametęs kerdžius, kaip tikėta, galėjo mirti. Kadangi gyvulius ganydavo po girias, tekdavo karves sušaukti specialiais garsais, kad šeimininkės jas pamelžtų.

Tam tikdavo terkšlė. Ja buvo galima ir varnas nubaidyti, kad viščiukų nenunešiotų, vilkus, šunis nuvyti. Beje, iš karvėms po kaklu kabinto medinio barškalo – dėžutės – kilo ir muzikos instrumentas – skrabalai. Albinas prisimena, kad dar kai pats ganė karves, jos turėjo po kaklais pakabintus tokius barškalus.  

...Dabar A. Batavičius groja etnografiniuose ansambliuose, dalyvauja įvairiose šventėse, jas pradeda pūsdamas senovinį ragą. Gebėjimu groti bet kokiu instrumentu, o dažnai ir daugeliu iš eilės tame pačiame renginyje ar per susitikimus su vaikais mokyklose, vaikų darželiuose, toliau stebina ir mažus, ir didelius.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"