Paieška Švėkšna, kaipo žydinti Žemaitijos gėlė

Švėkšna, kaipo žydinti Žemaitijos gėlė

Provincija – erdvė grožiui

Augustas UKTVERIS

 

Neseniai girdėjome, jog garsųjį Švėkšnos dvarą, jo parką niokojo piktadariai. Prieš tai, kaip sykis, lankiausi minėtame Laimės Emilijos Pliaterienės dvaro parke, gerėjausi nuoširdžia vietos moksleivių ir seniūnijos veikla tvarkant aplinką. Tada kone 2500 gyventojų turinčio miestelio (visoje seniūnijoje – per 4000) seniūnas Alfonsas Šeputis kalbėjo, jog bėdų visada išvengiama. Nes esama gražių pagalbininkų. Tačiau niokotojai nakčia vis dėlto pasirodo...

Savo viešnagės šiame miestelyje metu kalbėjausi ir su Dalia Dirgėlienė, Švėkšnos „Saulės“ vidurinės mokyklos direktore, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Žemaitijoje garbinto vietos Klojimo teatro vadove. Čia gimusia, čia augusia. Tikinti, jog dabar Lietuvoje ir Vilnius galintis būti provincija, jei tik žmonės būsią provincialūs... Neklausiau, ar ji esanti miestelio patriotė, nes veikla apie tai ar nebus bylojanti. Na, jei jau apie tą veiklą ir neklausinėsi, tai vis tiek, paėjėjęs Švėkšnos gatvelėmis, susivoksi, jog čia gyvena tvarkingi žmonės. Kuriuos aplanko ir gaisrai, aplanko ir niekdariai. Dėl kurių taip žemaitiškai padūsauja (vaikystės dieneles leidęs gretimame Šilalės rajone, Pajūrio miestelyje) ir Alfonsas Šeputis, Švėkšnos seniūnu dirbantis kaip ir nuo 1986 metų. Visus pažįstantis, visi jį pažįstantys.

Matyt ne seniūnui, ne mokyklos direktorei kokį rūstį demonstravo piktadariai, nakčia niokoję garsųjį Švėkšnos parką. Tas rūstis, panieka atsigręžia ir prieš visą miestelį.

Nes švėkšniškiai gali pasigirti grafienės Laimės Felicijos Pliaterienės parku. Nes jį prižiūri vietos moksleiviai. Jie iš esmės valo šį parką dukart per metus – rudenį ir pavasarį. Klasės turi savo atskiruosius plotus, kuriuose kiekvienas moksleivis pasidairo kone kasdien. Seniūnas Alfonsas Šeputis visada dalyvauja įvairiausiuose mokyklos renginiuose – ir Advento vakaruose, ir išleistuvėse, ir kituose renginiuose. Išleistuvėse abiturientai gauna iš seniūno ir dovanų, kurios primintų gimtąją Švėkšną. Kai tvarkomas, tarkime, parkas, seniūnas surengia jaunimui nemokamus šokius.

Su Alfonsu Šepučiu kiek ilgiau prakalbome ir apie kitokius aplinkosaugos dalykus.

Veikia miestelyje bendrovės „Ekoservisas“ įdiegta konteinerinė atliekų surinkimo sistema. Netoliese buvęs apie vieno hektaro vietinis sąvartynas nūnai uždarytas, rekultivuotas. Problemų esama su didesnių gabaritų atliekomis, nes už jas jau reikia papildomai mokėti.

Alfonsui Šepučiui kur kas maloniau buvo kalbėti apie Švėkšnoje esamus kitus kultūros paveldo objektus. Štai Liepų aikštė – urbanistikos paminklas. Kiekvieną ketvirtadienį toji aikštė virsta prekyviete. Tarpukariu aikštė taipogi atliko tam tikrą ir žmonių sueigos, pasibuvimo, bendravimo funkciją – vykdavo garsieji Švėkšnos jomarkai.  

Švėkšnos pasididžiavimas – neogotikinio stiliaus bažnyčia (statytojas - prelatas Julius Maciejauskas), kurios statybai plytos naudotos iš vietinio molio, vietinės plytinės. (Beveik tuo pačiu metu atsirado, ne be Juliaus Maciejausko rūpesčio, ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos pastatas.) Tądien įsitikinau, jog dabartinis Švėkšnos bažnyčios prelatas Petras Stukas labai daug yra padaręs išsaugant unikalią vietos bažnyčią, jos aplinką. Gražiai prelatui talkina ir kunigai Antanas Gylys, Rolandas Mikuckis.

Dr. Zigmas Urbonas, buvęs Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius, švėkšniškis, pasakojo, jog tarpukariu tame krašte buvo bent 7 vandens malūnai, dvi vilnų karšyklos.

„Prisimenu senąją „Saulės“ gimnazijos salę, kur laikiau brandos egzaminus. Malonu čia grįžti, malonūs prisiminimai. Čia – manosios Švėkšnos, mano giminės žemė, kapai... Čia man viskas sava: ir ši mokykla, ir greta jos esanti bažnyčia, ir Švėkšnos parko medžiai, ir kaimai aplinkui. O ir archeologiniai tyrinėjimai parodo, jog praeityje žmonės Švėkšnoje buvo dvasingi – ne tik žemę arė, o ir papuošalus iš gintaro darė. Prisiminkime: iš 20 Lietuvos signatarų yra du tuometinės Švėkšnos parapijos atstovai. Daug ir kitų šviesuolių yra kilusių iš Švėkšnos“, - pasakojo nūnai Vilniuje gyvenantis Zigmas Urbonas, nuolat besirūpinantis, kad ir vilniškė gamtinė aplinka, kurioje gyvena, būtų prižiūrima, tausojama.

... Švėkšna buvo pasienio su Vokietija miestelis. Tad čia nusidriekė knygnešių keliai.

Švėkšna garsi ir savo dvarais – Gedminaičių, Stemplių, Vilkėnų, Švėkšnos. Visi dvarai priklausė grafams Pliateriams. Todėl tas kraštas yra turtingas ir iškiliais žmonėmis. Daug apie šį kraštą galėtų papasakoti ir buvęs vietos mokyklos matematikos, astronomijos mokytojas, žinomas pasaulyje esperantininkas Petras Čeliauskas (į esperanto kalbą išvertęs ir „Anykščių šilelį“, ir kitus žinomus lietuvių kūrinius, tačiau tądien apie tai nekalbėjęs, o tik paakinęs geodezininkus žemėlapiuose netiražuoti aiškiausių klaidų).

Akademikas Jonas Kubilius, buvęs Vilniaus universiteto ilgametis rektorius, švėkšniškiams dovanojo savo parašytas knygas, sakydamas: „Raseinių gimnazija, kurią aš baigiau prieš 68 metus, taipogi įsteigta 1919 metais, kaip ir švėkšniškė, tad noriu padovanoti švėkšniškiams pačios aukščiausios rūšies poezijos, kuri vadinama matematika.“

... Dalia Dirgėlienė tarsi atitoksta nuo literatūros, poezijos ar matematikos, vėl atgręžia šiandienos miestelio veido pusėn: „Jei lyginsime su aplinkiniais kaimais, Švėkšnos miestelis yra gana švarus. Čia – ir mūsų nuopelnas. Žinoma, esama čia ir tokių, kurie šiukšlę nusviedžia, tačiau daugiau yra tų, kurie pakelia.“

Su Dalia Dirgėliene kalbėjomės mokytojos Nijolės Kairienės klasėje. Ši pedagogė dėsto jaunesniems moksleiviams, pradinėse klasėse. Globoja jaunuosius gamtininkus, jaunuosius miško bičiulius. Kartu su jais prie mokyklos sodino medelius, kurie yra, sakyčiau, gražus konkrečios veiklos įrodymas. Nijolės Kairienės globojami gamtininkai taipogi miestelyje renka ir šiukšles, gražina visų gyventojų gyvenimą.

Beje, iš ankstesniųjų metų gamtininkų, aplinkosaugininkų veiklos yra atmintin įsirėžusi švėkšniškės pedagogės Danguolės Šaulienės veikla. Gražiai dirbo bendrijai „Švėkšnalė“ priklausantys moksleiviai, kuriems vadovavo biologijos mokytoja Danguolė Šaulienė. Tyrinėjo aplinkinius vandenis, jų būklę, gyvūnus. Tačiau sunkmetyje nebeliko lėšų menkiausioms gamtininkų reikmėms. Tiesa, mokyklos direktorė Dalia Dirgėlienė mane tuoj nuramino: vėl pavyko nusipirkti reikalingos įrangos, tad veikla bus pratęsiama.

Turi švėkšniškiai gamtai neabejingųjų skautų dvi grupes, per 40 moksleivių. Jiems vadovauja mokytojos Vilma Adomavičienė ir Violeta Stonienė.

... Kalbintieji miestelio žmonės taipogi atitarė: tai, jog Švėkšna vis gražėja, yra seniūno iniciatyva. Seniūnas Alfonsas Šeputis sakė, jog kartu su mokykla ir bažnyčia organizuoja rimtosios muzikos koncertus. Ir grafienės Pliaterienes vilos salėje, ir gražiojoje bažnyčioje, ir mokykloje. Seniūnas teigė, jog sieks, kad Švėkšna taptų tarsi trauka rimtosios muzikos atlikėjams bei klausytojams, nors miestelis nebeturi nei kultūros centro, nei kultūros darbuotojo... Mokykla, kuri siekia atgauti buvusios tarpukaryje garbingosios „Saulės“ gimnazijos vardą, visa tai tarsi atsveria. Ir gražus parkas, graži aplinka tam tik patalkina.

Na ir kas, jei nakčia kur baldosi niekdarys... Viliuosi: švėkšniškio gėrio statinė deguto link juk niekada nėra paėjėjusi...

Gal neatsitiktinai žinomas politikos mohikanas, didžiųjų žmogaus dvasinių vertybių propaguotojas Aloyzas Sakalas buvusioje Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos salėje prabilo lyg ir alegoriškai: mane mokytojai mokė ieškoti grožio visur - gamtoje, mene, moksle, žmonėse...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"