Paieška Regina ABUKAUSKIENĖ

Miniatiūros

 

Regina ABUKAUSKIENĖ

Utenos r. Kaniūkų k.

 

Vėjas žaidė

 

Pusiaužiemis. Laukai balti balti. O kiškelių pilveliai tušti, tušti. Vėjelis atnešė tokį malonų obelyčių kvapą. Dar ankstyvą rudenį sodininkas aprišo visas obelis. Dideles ir mažas. Nuo to laiko daug kartų vėjas žaidė jų šakose. Buvo ir stiprių gūsių. O gal... Jau ne sykį apžiūrėjo visas obelis iš eilės. Paskutinį sykį dar patikrins. Ir rado. Graužė iki paryčių. Mažųjų šakelių nepaliko net trupinių. Storesnės švietė nuogumu. Bet ir patręšė „sagutėmis“ darbo vietą.

 

Dora

Balta laika. Dar jauna. Kiekvienu džiaugiasi. Dar nėra priešų. Nori palakstyti. Savo ilgomis kojomis ir dideliais šuoliais aplenkia visus kaimo šunis.

Šeimininkai susiruošė išvažiuoti ir pririšo prie būdos. Nuobodu. Niekas nebedžiugina. Suėmė miegas. Nelindo būdon. Kur tupėjo, ten susiraitė ir užmigo. Atėjo varna, žvilgtelėjo į dubenėlį ir vėl nuėjo. Atsėlino katinas. Dora jam leido pauostyti dubenėlį. Tada šoko. Sugriebė už gerklės ir smarkiai pakratė. Vargšeliui atsileido visi raumenys. Numetė kaip nereikalingą. Taip ir žuvo per smalsumą.

 

Varna ir kačiukai

 

Šeimininkė pašėrė kačiukus. Ėda, skuba, praalkę buvo. Skrido varna, pamatė, nusileido ant tvoros:

- Palikit ir man.

Apsidairė kačiukai ir toliau ėda.     

- Rado kuo pašerti kates – kaulais. Čia ne jų maistas. Kur matyta.

Neiškentus varna nusileido ant žemės. Po truputi ėmė artintis prie kačiukų. Šie, nusitvėrę po gabaliuką, šmurkšt į pašarinę.

- Ką žinai kokie jos planai...

- Am, am, am! -  Sargis iš už kampo.

Dabar kaulai - tik Sargio.

 

Vėjas ir obelis

 

- Oho! Kaip braški, jau sena esi.

- Ne jaunutė.

- Seniai bemačiau tave žydinčią.

- Vis sausra ir sausra.

- Nulaušiu. Žmonės jauną pasodins.

- Neprisiruoš.

- Vis tavęs gailėjo.

- Ir tu pagailėk.

- Negailėsiu. Žydinčiose šakose žaisti maloniau.

Ir nusilenkė obelis vėjui, apkabino žemę šakomis... 

 

Lietus

 

Lyja. Gruodžio lietus. Jis beldžia ir beldžia man į palangę. Ką jis ten sako?

- Aš turėčiau būti sniegas. Snaigės leistųsi tyliai, švelniai. Ar lauki sniego?

- Nelaukiu. Prisnigtų. Kelius užverstų.

- Atėjo šilta banga. Kol pasiekiau žemę ir ištirpau.

- Gerai, kad ištirpai. Šilta. Malkų mažiau sukūrensim. Žieminių batų mažiau sunešiosim.

- Ar purvas neatsibosta?

- Po laukus nebeklampojam. Namuos sėdim. Visi keliai takeliai asfaltuoti.

- Saulės nematot.

- Čia tai blogai. O tu būk draugiškas, sustok ir leisk saulei į mus pažiūrėti. Prieš ją deimantu suspindėsi.

- Kam man tie deimantai. Labiau vilioja čiurlenančių upelių balsas.

- Saulės šviesoj tavo upeliai aukso gijom tviskėtų.

- Tviskėtų ir vėl padangėn iškeliautų.

- O tu sugrįžtum. Ar tai nelaimė? - Gal ir laimė..

 

Kurmiarausis

 

Laikėsi šiltas lapkritis. Lynojo. Kartais ir saulė pasirodydavo. Laukai ištuštėjo, nurimo. Gyvuliai tvartuose šieną kramsnoja, ganyklose liko kurmiai. Kur jie galėjo išeiti? Na, ir dirba. Kurmiarausis prie kurmiarausio. Vienas ypač įspūdingas. Gal net metro aukščio. Ką čia kurmiai sumanė? Į rekordų knygą patekti nori?

 

Pelytė

 

Vėjas atidarė duris. Bėga pelytė paname. Jaučia šilumą sklindant ir šmurkštelėjo į vidų. Kiek čia visokių kvapų: pažįstamų ir naujų. O vietos, jau vietos... Net sušilo, kol visus kambarius apžiūrėjo.

- Kur čia įsitaisius?

Patraukė į virtuvę. Kruopų ant grindų priberta. Vieną perkando, kitą. Ir sūrio gabaliukas. Padžiūvęs. Gal seniai guli.

Katinas nuo krosnies strykt. Ir vėl liko sūris gulėt.   

 

Atšals

 

- Varnele, varnele, tu medžio viršūnėj, o dūmai kyla aukštyn.

- Tai džiaukitės. Šaltis ateis, paskui jį - ir žiema.

- Nenorim žiemos.

- Tai ko jūs norit? Ankščiau sakydavot – ilgas ruduo, šilta žiema, o dabar rėkiat – klimato atšilimas. Privers sniego. Paspaus šaltis. Baigsis klimato atšilimas.

 

Priešai

 

Darže turiu daug priešų. Didžiausi - balandos. Jos mane pasitinka išdidžiai pakeltomis galvomis. Kai suimu, įsikabina žemės. Pradedu rauti – bando mano rankų stiprumą. Pasiduoda. Nulenkia galvas ir gula į tarpežį su mintimi, kad gal dar nors viena šaknele įsikabins į žemę. Šildosi saulėje. Brandina sėklas. Laukia lietaus. Aš taip pat laukiu lietaus, kad būtų žemė minkštesnė, kad būtų lengviau ravėt.

 

Garstukas

 

Pražydo garstukas. Geltoną žiedelį iškėlė. Pakvipo aplink. Prieinu.

- Rausiu. Tu mano priešas.

- Nerauk. Leisk sulaukti nors vienos bitelės.

- Aš tavęs nesėjau. Mano daržovėm trukdai.

- Kokios čia mano šaknys?

- Tik palik ir įsigalėsi.

- O medus? Laižot pirštus.

- Na, paliksiu. Iki pirmos bitelės.

- Gerai, iki pirmos bitelės...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"