Paieška Anūkams elektra - nemokamai!

Anūkams elektra - nemokamai!

Jonas DAGILIS

Biržai

 

Turtų neužgyvenome. Bet išeinant iš šio ašarų, prieštaravimų perpildyto pasaulio norėtųsi saviems palikti ką tai svaraus ne tik finansine prasme. Vienas iš originalių būdų būtų aprūpinti anūkus visam gyvenimui nemokama elektra. Kad tai ne fantazija, samprotauju  remdamasis vaikystės prisiminimais.

Rašau šiuos prisiminimus apie vėjo galybės panaudojimą 2009-jų vasarą. Laikmetis išskirtinis tuo, kad siaučia pasaulinė ekonominė krizė. Tai ypač jaučiama Lietuvoje. Artimiausioje ateityje būsią dar blogiau. Metų pabaigoje, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, energetinė situacija (o ir visas gyvenimas) dar pablogėsiąs. Taip prognozuojama, tuo pasiremiant konkrečiais skaičiais esame gąsdinami. Todėl ir mano svajonės apie nemokamą elektrą daug kam atrodo tik nesveiko žmogaus svaičiojimai. Bet turėkite kantrybės tai perskaityti, o supeikite skaičiais, faktais.

Deja, to negalėsite. O aš samprotauju remdamasis senolių darbštumu, jų išmintimi.

Iki Antrojo pasaulinio karo, kai frontai pragarmėjo per mūsų kraštą, kraštovaizdį gražiai puošė vėjo malūnai. Įvairiu metu įvairiais būdais statyti. Jie vienodai pagyvindavo monotoniškas Aukštaitijos lygumas, kėlė romantinį įspūdį. Tokių Biržų apskrityje (dabar Biržų, Pasvalio rajonai) 1931 m. įregistruota net 67. Jie davė naudą jų savininkams, darbą ir uždarbį ten dirbusiems ir tuo pačiu talkino visiems apskrities gyventojams kasdieninėje buityje. Malūnus statė savamoksliai meistrai, perimdami patirtį iš vyresniųjų. Vietas, kur statyti, sumaniai parinko, atsižvelgdami į vyraujantį šiaurės vėją. Atokiau nuo pastatų, aukštų medžių.

Mūšių metu dauguma malūnų buvo sugriauti, sudeginti. Likę neteko ūkinės reikšmės pilnai elektrifikavus kraštą, apleisti sunyko kadaise buvę didingi pastatai. Ne gana to, kolchozmetis ir jo dvynė melioracija išnaikino šimtus vienkiemių, ištisus kaimus, kraštovaizdį paįvairinusius ir vėjus sulaikiusius miškelius.

Po sovietinės pertvarkos atsivėrę erdvės dabar vienur gražiai naudojamos žemdirbystei, kitur dirvonuoja, užgožiamos karklais, kitais menkaverčiais krūmais. O vėjai visur vienodai siautėja. Tai skaudi rykštė žemdirbiams. Reta vasara praeina be nuostolių. Priplaka gražiausius javus prie žemės, kad tobuliausiais kombainais derliaus nebenuimsi.

Visa tai matant sunku suprasti, kodėl Lietuvoje taip priešiškai nusistatyta prieš vėjo jėgaines. Statybų iniciatoriai sulaukia ne paramos, pritarimo, bet protestų, įvairiausio lygio trikdžių.

O kodėl nepasielgus priešingai? Remkime prasmingų darbų iniciatorius ne tik žodžiais, bet konkrečiais veiksmais. Vieni tam galime užleisti žemės plotus vėjo jėgainių statybai, kiti - padaryti keliolikos tūkstančių piniginius įnašus įrengimui. Tikintis, kad už tai pradėjus veikti jėgainėms bus atlyginta ne kokiais tai dividendais, o nemokama elektra; su visuomenės parama galima padaryti daug. Dažna nenuskurdusi Lietuvos gyventojų šeima prie to prisidėtume. Kiek? Čia jau energetikai, ekonomistai privalėtų padaryti skaičiavimus, visuomenei pateikti konkrečius skaičius, iš kurių ir matytumėme, kiek seneliams privalu pasispausti, kad anūkai galėtų lepintis nemokama elektra.

Ginčuose -  reikia Lietuvai statyti naują atominę elektrinę ar ne - pasigendama viešos černobyliečių nuomonės. Vyrai, buvę pragaro prieangyje, turėtų išsakyti savo nuomonę. O valdininkija, visuomenė dalykiškai į tai reaguoti.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"