Paieška Jonas JANUŠEVIČIUS

Gulbės ašara

Jonas JANUŠEVIČIUS

Vilnius

 

Dainuoja žemė, dainuoja dangus. Su skambia nata žaidžia saulės zuikučiais pasipuošęs vanduo. Aplinkui pilna atsinaujinimo ir gyvybės ženklų. Net koją einant per pievą arba paežerės krantu statyti baugu, kad nesumindytum nektaru besimėgaujančio drugelio, meilės šokyje užsimiršusio vabalėlio, kelis kartus už save didesnį šapą velkančios skruzdės. Žemė ir gyvastys ant jos priklauso ne man vienam. Aš tai žinau ir tas žinojimas, kartais, išmuša iš vėžių. Mano postringavimai aplinkiniams sukelia juoką. Jie galvoja, kad apie rimtus dalykus aš nerimtai kalbu. Bet gyvastis visose formose yra gyvastis. Tik žmogaus požiūriai labai smarkiai skyrėsi dėl jos, priklausomai kokį gyvenimo būdą gyvena žmogus ir kokia verslo šaka užsiima šeima.

Žmogus turi galių ir priemonių visai gyvatai sunaikinti. Jis žino būdus, kaip nuo žemės paviršiaus nušluoti visą žmoniją, bet turi protą, kuris sako, kad taip elgtis nevalia. Tik ar ne visada, susikirtus žmogaus ir gamtos interesams, laimi žmogus ir pralaimi gamta? Kame tada žmogaus didybė? Juk Dievas mokė saugoti ir mylėti silpnesniuosius. Gal kerštaudama už jai padarytas skriaudas gamta žmogui atkeršija nesuvaldomų stichijų šėlsmu?

Skamba oras. Vėjo pirštai švelniai liečia nematomas stebuklingos arfos stygas. Subtilūs garsai jaudina sielą. Skambėjimas glosto širdį, tarsi nuogą kūną aistringos moters ranka. Debesėliai lengvi, lyg iš vaikystės, iš švarių sąsiuvinio lapų išlankstyti laivai. Jie atsargiai liečia sužaliavusias medžių viršūnes. Su kiekviena viršūne jie kalbasi skirtinga kalba. Ne visas tas kalbas aš suprantu. Tegul lieka šiek tiek paslapties, juk su mažomis paslaptimis gyventi įdomiau.

Tvenkiniuose turškiasi vaikelius išperėjusios vandens paukščių kuopos. Nendrynėliuose sukiojasi juodais smokingais pasipuošę išdidūs laukiai. Pilkasis garnys, tupėdamas ant iš vandens išlindusios juodos, tarsi nelabojo ranka medžio šakos, įdėmiai stebi raibuliuojantį vandens paviršių. Užsižiopsojusi prieš saulės šviesą žuvis čia pat atsiranda didžiojo žuvininko snape. Sumosuos pilkasermėgis į vėduokles panašiais sparnais, ir atsidurs ta žuvis pušies viršūnėje suneštame lizde, aptūptame gausios šeimynos vaikų. Žuvį sulesa paukštis, paukštį nušauna medžiotojas arba pagauna vikri kiaunė. Amžinas atsinaujinimo ratas rieda žeme.

Iš užu nupiepusiais berželiais apaugusios salelės pilkapūkius gulbiukus išsivilioja gulbė. Grakšti, lanku išriestu kaklu ir poniškai pakeltais sparnais paukštė išdidžiai plaukia kranto link. Gulbiukai jau dicki: gulbelės ir gulbinai. Jie drąsūs. Jie savarankiški. Ne visada klausantys gulbės mamos. Kiek atsilikęs plaukia gulbinas. Juodas, stiprus snapas pasiruošęs kirsti bet ką, kas su negerais ketinimais prisiartins prie jo iškylauti susiruošusios šeimynos.

Aš pasislėpęs nendryne. Smagiai nusiteikęs fotografuoju karališkus paukščius. Apšvietimas nuostabus. Linksmai dunksi širdis. Ištirpstu erdvėje ir laike. Rūpesčiai, slegią pečius, paskęsta šio tvenkinio vandenyje. Kvepia ajerų lapai, baltųjų lelijų žiedai. Tekšteli uodega sidabrašonis karosas. Visai netoli manęs, virš vandens iškišę slidžias kupras, praneria karpių pulkas. Legendos byloja, kad gulbės poruojasi visam gyvenimui. Žuvus vienai, kita nebeieško naujos poros. Dar bylojama, kad pasilikęs vienas gulbinas pakyla aukštai į debesis ir suglaudęs sparnus neria žemyn.

Išfotografuoju juostą. Atsarginės, kaip negaila, neturiu. Kelios nuotraukos tikrai bus ypač geros. Laimės sūpuoklėmis supasi seniai poilsio pasiilgę jausmai. Jeigu tokią nuotaiką turėčiau visą laiką, gyventi būtų nuostabu. Viską jaučiu ir suprantu, tarsi būčiau prisijungęs prie pačio tobuliausio pasaulyje kompiuterio. Regis, jog girdžiu, kaip danguje kalbasi angelai. Dieve Tėve, kokie tobuli ir galingi esame mes, tavo išmintyje sutverti, kai palieti mus lengva savo ranka.

Savo pievoje šienauja žmogus. Po dalgio žalčio ašmenimis linksta sodri žolė. Pustomo dalgio garsas girdisi tolyje. Nors suprantu, kad taip turi būti, bet du prieštaringi jausmai susitinka ant siauro, per skaidrų upelį permesto tiltelio. Tai - tarsi gyvybės ir mirties kova. Aišku, kad aš sutirštinu spalvas. Kvepia žeme, atsiduodančia žmogaus gerovei. Gal net žemės krauju.

“Padėk Dieve, Zigmuntai”, - sakau šienpjoviui ir, paspaudęs ištiestą ranką, atsisėdu ant tik ką nupjauto pradalgio kupros.

Vaikystės draugas pavaišina pavasarį nutekinta, dabar jau gerai išrūgusia sula. Ji šiltai pakutena širdį. Atriša liežuvius. Kalbamės apie orą, gyvulėlius ir biteles. Kalbos tikrai daug. Žodžiai, tarsi šaltinio vanduo, liejasi per kraštus.

Dienai pasukus vakarop, saulės spinduliai pamažu blanksta ore. Ji tuoj tuoj nusileis. Tvenkinyje lyg patrakę šokinėja žuvys. Antys kviečia į būrį susirinkti per dieną pasimetusius ančiukus. Dar kartą sukleketuoja gandras senolės liepos viršūnėje. Ten sukrautame lizde murzinus vaikus prižiūri jo pati. Pasigirsta keli pasiutpolkės akordai, kuriuos sugriežia į miegonių karalystę susiruošę žiogai. Iš jazmino krūmo jiems pritaria svirplys. Trūksta tik pelėdos atodūsio prie senosios pirties. Tada šitoje žemės vietoje įsiviešpataus darna. Tikiu, kad pelėda atsidus.

Kvepia apvytusiais čiobreliais ir nuo tvenkinio atslenkančiu dumblo kvapu.

“Žinai, skani yra gulbės mėsa”, - sako ant pradalgio gulintis ir cigaretę rūkantis Zigmuntas.

“Jeigu vakar būtai atvažiavęs, galėjai papulti ant šviežienos”.

Aš sutrikęs klausausi šių nuo vaikystės pažįstamo draugo žodžių ir nieko nesuprantu.

“Užvakar rytą vedžiau į ganyklą karves, o gulbė per mano pievą nuo bedugnio ežerioko į tvenkinį vėdėsi savo gulbiukus. Tai aš vieną pasigavau. Vikrūs bestijos. Bet ir iš vieno išėjo geras bliūdas mėsos”. 

Tokie Zigmunto žodžiai, tarsi sniegu pabarstė mano pečius. Karštos adatos susmigo į smilkinius. Mintyse sumodeliavau buvusią situaciją ir ant širdies pasidarė klaiku klaiku. Pamačiau persigandusią, sparnus pametusią gulbę ir į visas puses nuo jos pasklidusius gulbiukus. Ir pasitaikyk taip, kad šventą ankstrytį, tarsi lyg tyčia susikirstų bejausmio žmogaus ir dar skraidyti nemokančių gulbiukų takai.

Atsisveikinau su Zigmuntu ganėtinai šaltai, tačiau be jokio akmens ant širdies. Jo gyvenimas liko jo gyvenimu. Savo gyvenimą pasiėmiau su savimi. Palei tvenkinį parėjau išnuomotos sodybos link. Iš tolo švietė jos langai. Kvapnūs dūmai gyveno lauko virtuvėlės kamine. Prie po obelimis pastatyto stalo sėdėjo jau gerokai įkaušę manęs aplankyti atvažiavę draugai. Smagus alus sodriu raudoniu papuošė jų veidus. Man pasirodžius suskambo vienas kitas dainos posmas, pasigirdo keli (asmenį maniškį EGO) smagiai pašiepiantys juokai.

Iš tą dieną išfotografuotos foto juostos padariau kelias labai geras nuotraukas. Bet keistas reiškinys ėmė persekioti mane. Kada tik bežiūrėčiau į jas, tarp keturių gulbės vaikų man pritrūksta penktojo. Tokio fenomeno niekaip negaliu suprasti? Juk praktiškai aš to draugo Zigmunto sugauto ir suvalgyto gulbiuko savo gyvenime iš tikrųjų nemačiau. Tai kodėl, ilgiau bežiūrėdamas į šalia savo vaikų sustingusią gulbę, jos liūdnose akyse išvystu skaidrias ašaras, lyg perlais blizgančius šventraščio rasos lašelius, pasiklydusius ankstyvo priešaušrio žolėje?

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"