Paieška per žaliąją prizmę

Sunkmetis per žaliąją prizmę

Ramunė MIKITIEJEVA, Povilas VITKAUSKAS

Kauno marių regioninio parko vyr. specialistai

 

Moderniame naujausių technologijų lepinamos vartotojiškos visuomenės pasaulyje senovės tradicijos ir istorinė atmintis vis dažniau nustumiami į antrą planą – tarsi kliūtis tobulėjimui. Įvairiais laikotarpiais lietuviams grėsė nutautėjimas – sulenkinimas, rusifikacija. Šiandien susiduriame su kitomis kultūrinėmis grėsmėmis – globalizacija ir su ja susijusia homogenizacija, į mūsų sąmonę veržiasi blizgančių akropolių ir makdonaldų kultūra.

Atsispyrę ir įveikę negandas, toliau žengiame pažangos link, bet neretai gėdijamės prisipažinti, kad ne visada buvome tokie pažangūs ir novatoriški. O gėdytis praeities tikrai nėra dėl ko. Priešingai, iš jos reikėtų pasimokyti. Ir pamokas pradėti nuo mūsų buities tradicijų, kurios baigia išblėsti ne tik praktiškai, bet ir teoriškai. Bent kartais iškeiskime „hamburgerius“, picas ir kebabus į maistą, kurį nuo seno vartojo mūsų protėviai, turėję mažiau bėdų dėl viršsvorio ir įvairiausių mitybinių sutrikimų sukeltų ligų.

 

Gyvoji pažintis

 

Žinių apie mūsų protėvių naudojamą maistą Lietuvoje kol kas mažai. Ankstyviausi šaltiniai – archeologiniai tyrinėjimai, kurių metu aptinkama suanglėjusių senųjų lietuvių naudotų maistinių kultūrų, tuo tarpu vėlesnės žinios gaunamos tik iš baltarusiškų, rusiškų ir lenkiškų šaltinių. Pasinaudodami turimomis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis, 2009 metų liepos 11 d. Kauno marių regioninio parko direkcijos specialistai organizavo seminarą „Vaistinių ir maistinių augalų pažinimas gamtoje“.

Į praktinį seminarą susirinko daugiau kaip 50 natūralios medicinos ir „žaliosios virtuvės“ entuziastų, kuriuos su vaistiniais ir maistiniais gamtos produktais supažindino Kauno marių regioninio parko vyr. biologas Giedrius Vaivilavičius, tikras šios srities guru, ir jam talkininkavęs vyr. ekologas Povilas Vitkauskas.

Vaikščiodami po Girionių parką dalyviai susipažino su čia augančiais augalais ir jų savybėmis. Ne visi žinojo, kad senovėje žemaičiai maistui naudojo klevo lapus, o pelkinės notros šaknys ir jauni švendrų žiedynai gali pakeisti duoną.

Dalyviai kaip tikri gurmanai nesibodėdami ragavo gardžių varpotosios glaudenės šakniastiebių ir rinko vaistažoles: raudonėlius, dirvuoles, vingiorykštes, čiobrelius, barkūnus, vandenines mėtas, šventagaršves, jonažoles... Tokia gausi vaistinių ir maistinių augalų įvairovė aptinkama tik saugomose teritorijose, kuriose dar pavyksta išvengti neigiamos žmogaus veiklos ir išsaugoti natūralią aplinką.

 

Netradicinė degustacija

 

Apie vaistines žolių savybes žino beveik kiekvienas – juk persišaldžius iškart užsiplikome čiobrelių arbatos, o sutrikus žarnyno veiklai ieškome kmynų. Tačiau augalai ne tik gydo, bet ir maitina. Tuo įsitikinti galėjo ir seminaro dalyviai.

Vakarop, Kauno marių regioninio parko direkcijoje, dienos įspūdžius ‚suvirškinti“ padėjo žolelių arbata, o iš surinktų miškinio skudučio ir sibirinio barščio lapkočių bei jaunų stiebelių buvo verdama sriuba, kurios malonaus skonio liko nustebinti net didžiausi skeptikai.

Ne vienas dalyvis juokavo, jog pažįstant žolinius augalus ir žinant jų panaudojimo galimybes nebaisus joks sunkmetis. Belieka tik pridurti, tik visiškai be humoro, kad jie teisūs ir palinkėti kiekvienam XXI amžiaus kolumbui iš naujo atrasti ir išmokti naudoti gamtos turtus. Skamba ironiškai, bet tai vienintelė teigiama ekonominės krizės pusė.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"