Paieška „Vežkit mane greičiau į Tolminkiemį“...

„Vežkit mane greičiau į Tolminkiemį“...

„Tik neužmirškit manęs irgi mano namelių...“, - „Metuose“ prašė Kristijonas Donelaitis.

Boleslovas VENGRYS

 

Dvidešimt ketvirtoji talka

 

Kelionei į Mažąją Lietuvą pradėjome ruoštis tuoj po Naujųjų metų: reikėjo sukomplektuoti grupę keliauninkų, o ir vizų į Rusiją tvarkymo reikalai užtrunka. Vizą kaimynai išdavė vienai parai.

Autobuse Šiaulių universiteto dėstytojų, šiauliečių pedagogų bei studentų folklorinis ansamblis „Vaiguva“ ir didžiulis būrys entuziastų – talkininkų jau dvidešimt ketvirtą pavasarį iš eilės vyksta į Kristijono Donelaičio žemę. Teko prisiminti, kad Lietuvos sieną ne bet kur galima kirsti: iš Šiaulių važiuojame pro Kelmę, Jurbarką, Kybartus, Eitkūnus (dabartinį Černyševskoje)...

Eitkūnai suklestėjo XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai pro juos buvo nutiestas Kauno – Karaliaučiaus geležinkelis ir to paties pavadinimo plentas. Mieste iškilo geležinkelio stotis, muitinė, per kurią buvo gabenama gausybė lietuviškų, rusiškų, vokiškų prekių. Jų apyvartai sparčiai didėjant, kūrėsi bankai, ekspedijavimo kontoros, geležinkelio vagonų ir lokomotyvų taisymo dirbtuvės. Įkandin valdininkų į Eitkūnus plūstelėjo mokytojai, gydytojai ir liokajai, o paskui juos – darbininkai. Buvo pastatytos katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, žydų sinagoga, atsirado keli viešbučiai, užeigos namai, parduotuvės. 1923 metais mieste gyveno 10 500 gyventojų.

1929 metais iš Eitkūnų prasidėjo keliautojų Antano Poškos ir mato Šalčiaus kelionė motociklu per Europos šalis į Indiją. Knygose „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ bei „Svečiuose pas 40 tautų“ randame įspūdžių ir iš Karaliaučiaus krašto.

1940 metų birželio 16–osios vidurnaktį į Eitkūnus atvyko Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Perbridęs Lieponos upelį, jis su šeimos nariais ir palyda po kelių valandų išvažiavo Karaliaučiaus link.

Ritantis kruvinai Antrojo pasaulinio karo bangai miestelis daugeliui mūsų tautiečių, besitraukiančių į vakarus, tapo atsisveikinimo su Tėvyne slenksčiu, paskutine lietuviškos žemės pėda.

Praėję šeši dešimtmečiai pakeitė žemės veidą. Gamta užgožė žmogaus išminties takus, apaugino medžiais paliktus namus, pasiglemžė tūkstančius sodybų, šimtus kaimų, dvarų ir net kelis miestus. Pavyzdžiui, Širvinta, į kurios bažnyčios bokštą žvelgdavo auganti Salomėja Neris, sulyginta su žeme...

Rytprūsių (Mažosios Lietuvos, Karaliaučiaus) mitas traukia viso pasaulio atėjūnus. Itin įdomu lietuviams, juk, judėdami į Vakarus, atsiduriame Rytuose. Eitkūnai pasitinka rusiška šneka. Pasieniečiai ir muitininkai pabrėžtinai mandagūs ir skrupulingi. Nepilnos dvi valandos, ir įvažiavęs mūsų – šiauliečių – autobusas patikrintas... Anksčiau tam nepakakdavo keturių valandų.

 

„Fašistai“ iš Lietuvos

 

Stebime artimojo užsienio tolius...

„39–uoju numeriu pažymėtas Rusijos Federacijos regionas į XXI amžių įžengia apleistomis žemėmis, suirusiais miestais. Keista ir baugu, kad net 80 proc. žemės dabar dirvonuoja, o chaotiškai augantys miškai ir krūmynai siaubia miestus kaip svetima kariuomenė“, - rašo Arvydas Juozaitis knygoje „Karalių miestas be karalių“.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą šiose 15 000 kv. km. Rytprūsių žemėse gyveno 1,5 mln. žmonių. Gerai, tvarkingai gyveno: alkoholizmo, narkomanijos, chroniško nedarbo nebuvo nei kvapo. Didžiuma gyveno ant žemės, mažuose miesteliuose, kalvas ir lomas buvo nusėję vienkiemiai. Dabar viskas priešingai: žmonės ant žemės gyventi atpratę ir nebemoka, o kai iširo kolūkiai, visai nebeliko minimalios disciplinos šaltinio. „Kad mūsų žmogus pats gera valia savo ūkyje pakiltų su saulės tekėjimu ir dirbtų bent jau sau?! To nei su žiburiu nerasi – deja, nėra tokių įgūdžių!“ – kalbėjo vietos kraštotyrininkas.

Rytprūsiai visuomet buvo ypatingos rizikos vieta. Imigracijos žemė nėra pyragai. Po paskutinio karo čionai atvykęs žmogus pasijusdavo kaip maiše, dažnai net spąstuose. 1945–1950 metais traukė į lietuviškus ir vokiškus kaimus šeimos, važiavo valkatos, nusikaltėliai – visi ieškojo lengvo gyvenimo. O patekdavo į rizikos pinkles. Iki pat 1956 metų teritorija buvo uždara karinė zona, kurioje kariuomenės patruliai net atstodavo miestelių ir kaimų miliciją. Atėjūnai įsitikindavo, kad, atvykdami saulės laidos kryptimi, jie pasiekia žemės pakraštį. Be to, persikėlėliai prisimena ir liudija, kad, vykstant į Kaliningrado sritį, politiniai instruktoriai patardavo nestabčioti Lietuvos TSR teritorijoje, itin saugotis miškingų vietų, nes sunkvežimius ir net traukinius apšaudą „liaudies priešai“.

Gal todėl ir mūsų pirmas apsilankymas toje teritorijoje apie 1969–uosius baigėsi dokumentų atėmimu ir tų atvykusių „fašistų“ iš Lietuvos sulaikymu. Prisimenu, kaip po tokio susitikimo nedrįsome pasistatyti palapinės, ir nakvynei pasiprašėme erdvioje sodyboje, kurios dalis langų buvo užkalta skarda, lentomis ir dar kažkuo. Buvo gražus rudens vakaras. Kaip šiandien matau retų vaismedžių sodą, nematytų rūšių obuolius ir slyvas, ant šakų linkstančias prie žemės. Šnekios šeimininkės pasiteiravau, kokios tai rūšys, ar vaismedžiai buvo skiepyti. Atsakymas pribloškė: „Tai tie niekšai vokiečiai paliko“.

 

Kaip Tolminkiemis virto „Čistyje prudy“

 

Tikrai azartiškas buvo pokario metų gyvenimas... Per trumpą laiką buvo pakeisti miestų, miestelių, kaimų, net upių ir ežerų pavadinimai. Susirinkę vietos komisarai ir kolūkių tarybų nariai krapštė pakaušius ir traukė iš atminties savuosius didžiosios Rusios, Mordovijos, Oriolo, Saratovo vietovių vardus. Pervardinti juk teko net daugiau kaip du tūkstančius objektų! TSRS Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta pavadinimų keitimo data – 1948 metai. Šitaip srityje lyg iš dangaus nukrito aštuonios vietovės, pavadintos Sosnovkos ir Sadovoje vardais, septynios gavo Dalneje, Nekrasovo, Sovchoznoje, Lugovoje pavadinimus, atsirado šešios Malinovkos, Nagornoje, Lužki, penkios Kamenkos, Lesnoje, Stepnoje, Jagodnoje, Poddubnoje... Tolminkiemio vardas atsirado paklausus kareivio: „Kur esi gimęs?“ „Čistyje prudy“. „Gerai, taip ir pavadinsime“...

 

Ko nenusiaubė karas – nusiaubė žmonės

 

1898 metais Tolminkiemiui ypatingi. Klebonaujant Hugo Freibergui buvo iškilmingai atšvęstas Tolminkiemio parapijos 300 metų jubiliejus. Leipcigo universiteto profesorius dr. Francas Tetzneris, ieškodamas duomenų apie Kristijono Donelaičio asmenį, 1896 metais aplankė Tolminkiemį. Savo įspūdžius jis aprašė iki šiol daugeliui mūsų skaitytojų  nežinomame straipsnyje „Per Prūsų Lietuvą“:

„Įkalnėn Tolminkiemio link... Laukų ir pievų keleliais priėjau vieškelį, šalia kurio sumišai ir taikiai ganėsi arkliai, karvės, ožkos, avys ir kiaulės. Su besileidžiančia saule aš ėjau palei samanynų palivarką, beržais apsodinta gatve, nuo kurios atsišakojo liepų eilė, pro ąžuolų alėją, ir pamačiau savo kelionės tikslą – Tolminkiemį. Dešiniau ant kalvelės stovi graži bažnytėlė, jos kolonos pavidalo medinis bokštas, matomas iš toli, priešais ją – klebonija, o tarp jų abiejų, į Ramintos giros pusę – klebono našlių namas. Visi trys pastatai Donelaičio pastangomis buvo naujai pastatyti. Tolminkiemio istorija gali turėti išliekamosios vertės kultūros istorijai...“

Antrasis pasaulinis karas, vietomis nepalikdamas akmens ant akmens, neregėtai nusiaubė Karaliaučiaus kraštą. Bet Tolminkiemis išliko. Kalbos, kad Tolminkiemio bažnyčia buvo sugriauta per karą, nepagrįstos. Tai liudija ir poeto palikimo tyrinėtojo Bernardo Aleknavičiaus turima 1946 ar 1947 metų nuotrauka, kurioje matome tebestovintį bažnyčios bokštą.

Pokariu vietovėje įsikūrė karinis garnizonas, medinės bokšto dalys buvo naudojamos statyboms ir kurui. Įgriuvo stogas...

„Kai 1967 metais, lydimi įžymiojo geografo Česlovo Kudabos, „Alko“ žmonės atvažiavo į Tolminkiemį, K.Donelaičio bažnyčios griuvėsiuose žaliavo didesni už žmogų berželiai“, - prisimena leidinio „Donelaičio žemė“ redaktorius Steponas Lukoševičius.

 

O dėmesio kasdien – vis mažiau

 

Spalio mėnesį bus 30 metų, kai dar sovietmečio sąlygomis mažosios Lietuvos žemėje atstatyta Tolminkiemio bažnyčia, joje įrengtas Kristijono Donelaičio memorialinis muziejus. Prieš 20 metų, ruošiantis K. Donelaičio gimimo 275–osioms metinėms, restauruota klebonija, kurioje lietuvių grožinės literatūros pradininkas K.Donelaitis gyveno ir parašė įžymųjį kūrinį „Metai“.

Tolminkiemio memorialas šiandien Lietuvai toks pat svarbus, kaip vokiečiams Šilerio ir Getės muziejai Veimare, kaip rusams – Puškino muziejus Michailovskoje, Tolstojaus – Jasnaja Polianoje.

Kaliningrado srities administracija vis mažiau dėmesio skiria muziejui išlaikyti, jo pastatams prižiūrėti, neapmoka už sunaudotą elektros energiją.

„Dabar pas mus niekas neatvažiuoja ir iš Lietuvos. Kaliningrado centrinio muziejaus valdžia sutrumpino darbo valandas, mes neturime jokių pajamų“, - kalbėjo K. Donelaičio muziejaus vedėja Liudmila Silova. „Pagalbinės darbininkės alga tik 320 rublių (28 litai – red.), kaip gyventi?” – bėdojo vedėja. Todėl ir prašė mūsų įsigyti bent lankytojų bilietų ir parodė metalinę aukų dėžutę. Abu prašymus įvykdėme, tik ar išgelbės memorialą mūsų aukos? Kur išeitis? Juk netrukus, 2014–aisiais, minėsime poeto 300 metų jubiliejų.

Į talkas Tolminkiemyje anksčiau atvažiuodavo dešimtys autobusų, dabar jau kelinti metai - tik vienas, ir tas pats iš Šiaulių. Ir kas gali važiuoti, jei Rusijos viza kainuoja 190 litų, dar draudimas... Gal tik turtingieji – bet jiems labiau patrauklūs pasaulio kurortai. Bent mokytojams, studentams išduotų nemokamas vizas. Gerai, kad mūsų, šiauliečių talkininkų grupe, pasirūpino Karaliaučiaus krašto Lietuvių kalbos mokytojų asociacijos vadovas Aleksas Bartnikas, atsiųsdamas vardinius pakvietimus.

 

Širdį jaudinantys susitikimai

 

...Iš autobuso bagažinės traukiame ryšulius su dalgiais, grėbliais, kauptukais. Moterų krepšiuose – gyvos gėlės. Pasklindame neraginami – nebe pirmi metai, viskas pažįstama. Netrukus penkis hektarus užimanti memorialo teritorija nušvinta: po dalgiais sugula nupjauta žolė, žiedai papuošia senuosius kapelius... Atrodo, net gandrai ant stulpų – jų čia šeši lizdai – pritaria kleketuodami snapais.

Netrukus pastebime atskriejant keturis lengvuosius automobilius su diplomatiniais numeriais – atvyko Lietuvos ambasados konsulas Kaliningrade Vaclavas Stankievičius su palyda. O dar trys autobusai atriedėjo su dainininkais ir deklamuotojais iš Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos fakultatyvų bei su moksleivių ansambliais, vadovaujamais mokytojo Algirdo Karmilavičiaus. Meninę programą krašte gyvenantiems lietuvių ir mišrių šeimų vaikams paruošė lietuvių kalbos mokytoja Irena Kiudelienė.  

Tradiciškai meninę vizito dalį bažnyčioje pradėjo Šiaulių universiteto folklorinis ansamblis „Vaiguva“, vadovaujamas Dianos Martinaitienės. Ansambliečiai vėliau pamokė Karaliaučiaus krašto vaikus lietuviškų dainų ir šokių. Kilo gražus šurmulys – visiems buvo linksma. Kolektyvų vadovus apdovanojome lietuviškomis knygomis, vaikus – „Rūtos“ saldainiais. Išsiskirti buvo nelengva, vaikai vis prieidavo prie mūsų autobuso, čiauškėdavo, ir tik mokytojų raginami susiruošė pas savo gimdytojus.

O mes netrukus per Trakimus pasiekėme Lazdynėlius – K. Donelaičio gimtinę.

 

Ten, kur gimė didysis dainius

 

Laikas neatpažįstamai keičia aplinką – be pėdsakų sunyksta mediniai pastatai, sugriūva akmeninės ir mūrinės pilys. Antrojo pasaulinio karo metu prie Lazdynėlių vyko dideli mūšiai, pastatai buvo sunaikinti, parkas iškirstas. Dėl žmonių abejingumo ir jų griaunamosios veiklos ši vieta labai pasikeitė. Pokario žemėlapiuose jau nerasime Lazdynėlių vardo.

Tik 1989 metų pavasarį – prieš 30 metų – pagaliau buvo išaiškinti tikrieji Lazdynėliai, kur prieš 275-erius metus, 1714 metų sausio 1 dieną gimė didysis lietuvių tautos dainius. Remiantis 1912 ir 1939 metų vokiškais žemėlapiais nustatyta, kad Lazdynėlių dvaras yra už 5,7 km. nuo Gumbinės (dabartinio Gusevo). Rastas maždaug trijų hektarų nedirbamos žemės plotas, o jo viduriu einantis keliukas sutapo su pirmykščio dvarvietės keliuko kryptimi. Dešinėje keliuko pusėje kėpsojo sąvartynas su keliomis krūvomis žemių, tarp jų kyšojo kelmai, atvežti iš netoli melioruojamų plotų, įvairios buitinės atliekos. Kairėje keliuko pusėje buvo bebaigiąs užželti tvenkinys, netoli jo – šulinio duobė.

Rašytojo Kristijono Donelaičio gimtinės vietos nustatymo aktas pasirašytas 1989 kovo 30 dieną. Tą pavasarį, balandžio 16–ąją, į Lazdynėlius iš Lietuvos suvažiavo per 400 talkininkų. Gražią saulėtą pavasario dieną buvo pasodinti 275 ąžuoliukai – tiek metų buvo praėję nuo didžiojo dainiaus gimimo.

1990 metų rugsėjo mėnesį iš Orvydų sodybos Žemaitijoje buvo atgabentas ir pastatytas paminklinis akmuo būsimos ąžuolų giraitės properšoje. Kasmet jį pagal galimybes aplankome, sutvarkome aplinką. Tik ąžuolų nepavyksta iki galo suskaičiuoti – yra sunykusių.

Šįkart nustebino ir nudžiugino restauruotas Kristijono Donelaičio paminklas Gumbinėje (Guseve). Aplink paminklą stovintys daugiaaukščiai renovuoti, jų fasadus puošia šviežios freskos. Nelaukta ir netikėta.

Per Ragainę, aplankydami M. Mažvydo bažnyčią, per Tilžę ir Nemuną vakare grįžtame į Šiaulius. Kaip ir kasmet, gal nuvargę, bet geros nuotaikos ir pilni gerų norų dar ne kartą sugrįžti. O pabaigai norėčiau pateikti žiupsnelį N. Kitkausko, K. Donelaičio memorialo atkūrimo iniciatoriaus ir projekto autoriaus, prisiminimų.

„... Žemkalnis, sutikęs mane, pasakė:

- Turbūt žinai, kiek man metų?

Atsakiau, jog žinau, ir pasidžiaugiau jo sveikata.

- Ką čia mane guodi? Kai nueisiu tenai (parodė pirštu į viršų), sutiksiu Donelaitį, o jis ir paklaus: „Ar esi, Žemkalni, buvęs Tolminkiemyje?“ Ką aš jam atsakysiu? Kad nebuvau?

Taigi vežk mane greičiau į Tolminkiemį!”

Paskubėkime ir mes, kurie nebuvome…

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"