Paieška Oškite, Lietuvos miškai!

Oškite, Lietuvos miškai!

Seimas pasakė STOP valstybinių miškų sistemos griovimui

Augustas UKTVERIS

 

Kovo 18 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl valstybinių miškų išsaugojimo“. Joje miškai įvardijami kaip svarbiausias atsinaujinantis gamtos turtas, o jo reikšmė yra neįkainojama formuojant Lietuvos kraštovaizdį, kuriant piliečiams gyvenimo aplinkos kokybę ir sąlygas poilsiui.
Kovo 23 d. Seime buvo surengta spaudos konferencija, kurioje dalyvavo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas bei šio komiteto nariai Aurelija Stancikienė ir Justinas Urbanavičius.
Prieš šią spaudos konferenciją užsukęs į Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno kabinetą, susivokdamas, jog šis politikas tądien suvis neturi laiko ilgesniems  pokalbiams, kabineto šeimininko teiravausi: kokios ištakos tų visų kalbų dėl Lietuvos valstybinių miškų privatizavimo?

 

Minėtos kalbos dėl valstybinių miškų privatizavimo prasidėjo gal prieš dešimt metų. Noras bent didžiąją dalį valstybinių miškų privatizuoti yra vadinamosios didžiosios pramonės arealuose. Tai rūpi ne vien celiuliozės gamintojams, o ir pramonininkams Skandinavijos kraštuose, atskiriems bankams ar jų grupei. Juk miškai yra atsinaujinantis gamtos išteklius, iš kurio naudą galima gauti nuolatos, jei tik gebi ūkininkauti. Valstybiniai miškai Lietuvoje, sakyčiau, visada (po Antrojo pasaulinio karo) buvo pakankamai gerai prižiūrimi, tad privačios struktūros žino, kur yra galima nauda. Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje miškų plotai padidėjo šalyje apie 3 proc.

Visada, kai Seime vyksta kokie didesni vyksmai, kai iš naujo renkamas Seimas, atsiranda lobistinės jėgos, kurios siekia savų tikslų. Ne naujiena – ir siekis privatizuoti visus Lietuvos miškus. Pasiūlymų iš lobistų esama įvairių. Siūloma ir keisti miškų valdymą, ir t.t. Esą, krizės metu privatizuojant valstybinius miškus, Lietuva pralobtų keliais milijardais litų.

Tad dabartiniame Seime nusprendėme padėti tašką toms kalboms – visos partijos pritarė rezoliucijai, skelbiančiai, jog Lietuvos valstybiniai miškai nebus privatizuojami. Tada nebeliks tikslo tų lobistinių struktūrų žygūnams vaikščioti po Seimą (ar ministerijas) dėl valstybinių miškų privatizavimo.

 

Gal tas padėtas taškas yra suvis niekis tiems, kurie turi kapšą pinigų ir skelbiasi viską galintys nupirkti, visus paveikti...

 

Manau, jog visu partijų atstovai, dalyvavę posėdyje, raiškiai pasakė savo nuomonę. Iš 78 balsavusių 77 pasisakė už rezoliucijos tekstą.

Kiti taškai yra sudėlioti kituose dokumentuose, teisės aktuose. Štai ir Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog valstybiniai miškai yra išskirtinė valstybės nuosavybė. Miškų įstatymas skelbia, jog valstybiniai miškai Lietuvoje dominuoja. Šiuo metu taip ir yra. Mes kartu raginame, jog būtų kuo greičiau sprendžiama 12 proc. miškų, kurie niekam nepriklauso (neturi šeimininko), kurie rezervuoti nuosavybės teisių atstatymui, ateitis. Kai miškas neturi savininko, tada atsiranda visos prielaidos ir medienos vogimui iš tų šeimininko neturinčių girių. Iš tų 12 proc. miškų kokie 5 proc. dar galėtų būti priskirti valstybiniams miškams. Tada būtų įgyvendinti ir Miškų įstatyme suformuluoti siekiai.

Kita vertus, nedelsiant reikia apsodinti miško medžiais dirvonuojančius laukus, apleistas žemes. Čia esama daug darbo Žemės ir Aplinkos ministerijoms.

 

Susidaro įspūdis, jog durys, vedančios į valstybinių miškų privatizavimo stubą, yra ganėtinai priveriamos. Ilgam?

 

Šioje kadencijoje, mano giliu įsitikinimu, visu 100 proc. Dar 2009 metų pavasarį vykusiame Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje, kuriame dalyvavo daug mokslininkų, gamybininkų iš įvairių sferų, buvo aiškiai pasakyta: nieko keisti nereikia, valstybinių miškų sistema veikia gerai. Štai ir šią krizę valstybinių miškų sistema sėkmingai įveikia. Kartu atliekami ir visi reikalingi miškuose ir miškams darbai. Valstybiniai miškai krizės laikotarpiu, kai medienos kainos buvo žemiausios, patiekė Lietuvos vartotojams tą patį kiekį medienos, kaip ir ankstesniais metais. Neatsitiktinai miškų urėdijos turi ir tarptautinius sertifikatus, liudijančius, jog dirbama pagal tvaraus ir subalansuoto miško principus.

Lietuvoje didėja šalies miško plotai ir jų medienos tūriai - vykdant miškingumo didinimo programą įveista daugiau nei 10 000 ha papildomai naujų miškų, beveik 20 proc. šalies medynų yra brandūs. Urėdijose ir girininkijose dirbantys miškų specialistai šiandien profesionaliai prižiūri mūsų miškus. Juose atliekami visi būtini miško priežiūros, apsaugos darbai, išlieka nusistatyti miškininkų prioritetai.

Beje, privatus sektorius medienos pateikė keturis kartus mažiau nei ankstesniais metais.

Nemanyčiau, jog ir kitos kadencijos Seime rasis partijos, kurios sieks privatizuoti valstybinius miškus Lietuvoje. Juk sunkmetį jau gal ir baigiame išgyventi. O ne krizės laikotarpiu kėsintis į privačius miškus bus dar sunkiau. Be to, Lietuvos žmonėms miškai yra didis dalykas, tad ir šalies patriotai su miškų privatizavimu nesitaikstys. Dabar ir ateityje. Nes valstybiniai miškai demonstruoja ir darnų vystymą, kuris apima ir socialinę, ir ekonominę, ir aplinkosauginę plotmes.

 

Projekto, kurį sąlyginai vadinčiau „Drąsinkime ateitį: privatizuokime Lietuvos valstybinius miškus“, vykdytojai buvo Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) laisvūnai. Taip sakau, nes nenorėčiau jų vadinti specialistais ar kokiais mokslininkais, nes jie yra tik projektų, už kuriuos mokami gausesni pinigėliai, vykdytojai-samdiniai.

Gražiai kalba visur samdinė Vainienė, tačiau... Ir kaip čia neprisiminsiu Jūsų Mokslų akademijoje neseniai tartų žodžių, jog nematote LLRI  darbuotojų gretose specialisto, išmanančio miškų problematiką...

 

Taip ir dabar sakyčiau. Daugelis žmonių Lietuvoje, neminint jau specialistų, mokslininkų, mišką įvertina kaip ekosistemą, o ne burokų lauką. Juk ekosistema teikia nauda ir gamtai, ir valstybei, ir konkrečiam žmogui. LLRI žvelgia į mišką tik iš konkretaus žmogaus, galinčio privatizuoti miškus, pozicijos.

Valstybės įmonėmis vadinamas urėdijas siekta įvardinti ir kaip akcines bendroves. Ką tai reikštų? Ne ką kitą, kaip ir valstybinių miškų „priglaudimą“ suvis veltui... Kitų sektorių (štai valstybės įmonė „Gargždų nafta“ tapo akcine bendrove, akcijos greitai buvo parduotos – valstybė nebevaldo savo gamtos išteklių gavybos proceso) privatizavimo „patirtis“ tuo įtikintų. O miškai yra ne kokie paprasti gamtos ištekliai, o visa ekosistema, kurią reikia išsaugoti ir puoselėti. Nežiūrint to, kad bus bandoma skaidyti ir valstybinius miškus, keisti miško paskirties žemei keliamus reikalavimus, bus bandoma ir kitoniškai įteisinti valstybinių miškų plotus (kadastrai, registravimo problematika, kai taikomi baisūs įkainiai) ir pan.

LLRI atliko užsakomą komercinį darbą, niekas juk nieko neslepia. Tik nepasakoma, kas moka už tą LLRI veiklos kryptį. Kas užsakė šį „šokį“? Tai man ganėtinai aišku... Žinoma, lobistai atėjo ir į Ūkio ministeriją (dėl siekio valstybės įmones paversti į AB ar UAB), tačiau Seimo priimtoji rezoliucija suteikia kitokį veiklos lauką ir atskiroms ministerijoms.

 

Ar Aplinkos ministerija tik kvietė diskutuoti dėl valstybinių miškų privatizavimo, ar regite ir kitokią politiką?

 

Esu įsitikinęs, jog čia Aplinkos ministerijos, ministro Gedimino Kazlausko, veikla iš tikro yra pozityvi.

 

Ar neturite jokių galimybių išsiaiškinti apie užsakovus šioje srityje Lietuvos laisvosios rinkos institutui?

 

Manyčiau, jog galimybės yra. Reikės pasidomėti.

 

Gal galėtumėte pakomentuoti LLRI vadovės Vainienės sakymą, jog, ekonominiu požiūriu, miškas ir burokų laukas niekuo nesiskiria... Juk ekologinėje sistemoje, kai ji „privedama“ prie tam tikros ribos, ekonominės išraiškos nebeturi jokios prasmės (tarkime, vėžininkui-milijonieriui)...

 

Be abejo, trumpalaikis pagyvėjimas ekonomikoje, kai nušniojami miškai, kai parduodama žaliava (net ne dirbiniai iš žaliavos), bus. Tačiau kas po to? Juk miško medienos vertė, pasak mokslininkų, tesudaro 8-20 proc. visos miško vertės (tai priklauso nuo to, kur miškas yra, koks jis yra, ką jis teikia ir t.t.). Tarkime, kai nušniosi Vingio parką Vilniuje, ilgai po to džiaugsies?.. Ekonominiu efektu, ar pažeista ekologine ar rekreacine pusiausvyra?.. Juk miškui, medžiui augti reikia kone 100 metų.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

REZOLIUCIJA

DĖL VALSTYBINIŲ MIŠKŲ IŠSAUGOJIMO

2010 m. kovo 18 d. Vilnius

 

Miškai – svarbiausias šalies atsinaujinantis gamtos turtas. Jų reikšmė yra neįkainojama formuojant Lietuvos gamtinį karkasą ir kraštovaizdį, kuriant žmonių gyvenimo aplinkos kokybę ir poilsio sąlygas. Miško produkcija sudaro svarią šalies ekonomikos dalį. Nepaisant miško nuosavybės formos, miškas pirmiausia yra nacionalinis turtas, kuris turi būti tinkamai saugomas ir tvarkomas, o jo teikiamos gėrybės racionaliai naudojamos ir išsaugomos ateities kartoms.

Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas užtikrinti darnią miškų ūkio plėtrą, miškų ūkio politikos formavimo ir įgyvendinimo tęstinumą, pareiškia, kad Lietuvos miškų ūkio darnios plėtros politika ir jos įgyvendinimo strategija turi būti formuojamos:

1) didinant Lietuvos miškingumą apželdinant mišku nederlingiausius ir kitus nenaudojamus žemės plotus, kuriuose miško įveisimas prisidėtų prie Lietuvos gamtinio kraštovaizdžio tvarkymo ir ekologinio stabilumo didinimo;

2) užtikrinant miško ekosistemų tvarumą, biologinės įvairovės išsaugojimą ir visuomenės bendrųjų reikmių, susijusių su miškais, tenkinimą; užtikrinant racionalų, nepertraukiamą ir tvarų miško išteklių naudojimą, neviršijant moksliškai pagrįstos subalansuotos miškų kirtimo normos, derinant miškų ūkio galimybes su šalies ūkio poreikiais;

3) išsaugant miškų ūkinės veiklos kompleksiškumą, apimantį miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miško išteklių naudojimą, prekybą mediena ir kitais miško ištekliais; valstybinės reikšmės miškų pardavimas ar privatizavimas turėtų tik trumpalaikę socialinę ir ekonominę naudą, tačiau, atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, miškų vystymuisi būtų ypač žalingas;

4) siekiant greičiau užbaigti nuosavybės teisių atkūrimą buvusiems žemės ir miškų savininkams iš tam skirtų rezervinių miškų, o likusius nedelsiant perduoti valstybinių miškų urėdijoms, taip užbaigiant miškų žemės reformą; 

5) išsaugant miškų urėdijų, nacionalinių parkų ir kitiems valdytojams priskirtų valstybinės reikšmės miškų statusą ir esamą apimtį, kuri turi didelę reikšmę tvarkant ir naudojant šalies miškus; būtent juose yra suformuota per 80 procentų saugomų teritorijų: rezervatinių, ekosistemų apsaugos, rekreacinių, apsauginių ir kitų specialios paskirties miškų. Lietuvoje veikianti valstybinių miškų valdymo sistema yra viena iš esminių stabilios medienos sektoriaus veiklos sąlygų, skatinančių ekonominį šalies vystymąsi, ir tai rodo sistemos tvarumą, todėl bet kokios miškų reformos ir pertvarkymai turi būti grįsti Lietuvos miškų ūkio tradicijomis, specialistų praktine patirtimi, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę ir valstybės interesus.

 

Seimo Pirmininkė Irena DEGUTIENĖ

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"