Paieška Kai pražysta velykinė eglutė

Kai pražysta velykinė eglutė

 

Pati didžiausia pavasario šventė Velykos Lietuvoje turi senas ir turtingas tradicijas, kurios mūsų dienomis dar papildomos tam tikrais naujais elementais. Grįžta taip pat jau buvusi primiršta tradicija puošti velykinį medelį, dažnai vadinamą tiesiog Velykų eglute. Nuo kalėdinės eglutės ji skiriasi pirmiausia tuo, kad tai nėra nukirstas gyvas medelis ar žaliuojanti šakelė, o tam tikra konstrukcija velykiniams kiaušiniams įtvirtinti. Taigi jos svarbiausia puošmena yra dažyti, marginti kiaušiniai. Tačiau ir tokia eglutė gali būti dar puošiama įvairiais – ypač paukštelių, žuvyčių, kitų gyvūnų pavidalo – žaisliukais.

Apie šią tradiciją, jau seniai gyvavusią ir tebegyvuojančią Aukštadvario krašte, pasakoja iš jo kilusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, ne vien Lietuvoje žinoma margučių dailinimo bei įvairiausių meno dirbinių meistrė Nijolė JURĖNIENĖ.

 

Atrodė labai įdomi, graži šventė

 

„Augau Aukštadvaryje, – kalba tautodailininkė. –  Bet iš vaikystės metų prisimenu, kaip švęsdavome Velykas ir kitas katalikiškas šventes tik atskirais epizodais, miglotai. Tada po karo, tėvas neturėjo jokio valdiško darbo, tad tvarkė į Sibirą išvežtų savininkų namą, kuriame buvome įsikūrę, nes prieš tai gyvenęs žmogus to pastato likusį tuščią galą pjaustė ir taip pasigamintas malkas kišo į krosnį. Bet mano tėvas jau apardytą namą vis tiek norėjo sutvarkyti. Sakė: kada nors grįš tie žmonės. Deja, negrįžo... Vėliau, kai jau gyvenome paties tėvo pasistatytame name, o aš pradėjau vaikščioti į mokyklą, buvau pirmokėlė ar antrokėlė, štai nuo to meto gerai prisimenu, kaip mūsų šeima rengdavosi Velykoms, kaip dažėme kiaušinius. Ši šventė man atrodė labai įdomi ir graži.

Prieš Velykas mano mama paprastame vyniojamame popieriuje, nes kitokio negalėjo gauti, piešė įvairias gėles, paukščius, tais piešiniais pridengdama sienas, kad nebūtų matyti iš jų kyšančių samanų. Mat kol namas yra naujas, sienos dar nesusigulėjusios, tų samanų nebuvo galima nė apkapoti. Mama popieriaus lakštuose piešė daug įvairių gėlių, paukščių figūrų. Paskui abi jas spalvindavome. Šiek tiek prisidėdavo ir jaunesnis už mane brolis. Su mama taip pat karpinėlius iš popieriaus karpėme. Kaip tik pirmas toks sienos papuošimas mūsų karpiniais, pamenu, buvo prieš Velykas. Mama sakydavo, kad Kalėdų eglutę galima puošti tik gruodžio dvidešimt trečią dieną, o kiaušinius marginti – Velykų šeštadienio vakarą, prieš pat šventę. Tais laikais parduotuvėse jau buvo anilino dažų, bet mes gamindavomės ir savų, net dvejopų. Šieno kuokštą ir kokių surūdijusių geležėlių – pasagvinių ar paprastų vinių – rieškučias užmerkdavome dar prieš mėnesį ir taip gaudavome juodų dažų. Dar eidavau su broliu rinkti alksnio kankorėžių, iš kurių, taip pat iš šiaudų bei šieno, gaudavome kitokių dažų – šviesiai bei tamsiai žalių. Šie dažai irgi tiko kiaušiniams spalvinti.

Buvau septynerių metų, bet jau antrokė, kai, prisimenu, mama mokė marginti kiaušinius vašku. O tėvas skutinėjo juodai dažytus kiaušinius peiliuku. Skutinėti man nesisekė, peilis slydo, bet vašku marginti patiko... Tiesa, kai iš Aukštadvario persikėlėme gyventi į Vilnių (tai buvo 1957 metais), kiaušinių jau nemarginome. Juos viena ar kita spalva nudažydavome anilino dažais.  

Kitose Lietuvos vietose eidavo per kiemus lalaudami vaikai, prašydavo kiaušinių, bet Aukštadvaryje neprisimenu, kad lalauninkai vaikščiotų. Gal kad tai buvo ne kaimas, o miestelis ir jame jau kitokie žmonės gyveno. Tik prisimenu, mokykloje margučius per ilgąją pertrauką dauždavome ir valgydavome. Kartais jais apsikeisdavome...“  

 

Pravertė vaikystės įgūdžiai

 

Suaugusi Nijolė pradėjo rimtai domėtis margučiais, kai ėmė dirbti Vilniaus „Dailės“ kombinato kūrybinėje grupėje. Tai buvo bene 1973 metais. Tada ji buvo susižavėjusi karpiniais, kurie išeidavo originalūs, meniški, tad žmonėms patiko. Labai daug karpinių darbo „Dailėje“ metais teko gaminti vaikų darželiams, mokykloms. Dalyvaudavo įvairiose parodose. Taip Nijolė dirbo, žavėjo žmones savo karpiniais ir kitais darbais dvidešimt septynerius metus. To neužteko. Vėl sumanė pamėginti marginti kiaušinius. Gražiais, originaliai nuspalvintais margučiais netrukus sudomino ir tuometinę vadinamąją meno tarybą.

„Bet nežinau kodėl į meno tarybą nešiau ne natūralius, o medinius margučius. Man buvo juokingą, kad tarybos nariai vartaliojo juos labai atsargiai – nė nepažino, jog tai nėra tikri kiaušiniai. Visi nustebo, kai sužinojo, kad mediniai, čiupinėjo, tyrinėjo. Taigi ne veltui stengiausi, kad tie margučiai atrodytų kaip tikri kiaušiniai.

Kai gavau amerikietiškų ekologiškų dažų, skirtų vaikų baldams ir žaislams, vienas amerikietis jau užsisakė jam pagaminti tokių margintų kiaušinių. Paskui artėjant Velykoms teko medinius margučius siuntinėti ir Kanadoje bei kitose šalyse gyvenantiems užsakovams“, – prisimena Nijolė.   

Aišku, tikro kiaušinio marginimo procesas vašku skiriasi nuo jo marginimo dažais, pradedamas „nuo kito galo“. Tikrą kiaušinį tenka pirmiau numarginti vašku, paskui merkti į dažus. Taip gaunamas norimos spalvos fonas. O medinuką marginant reikia pirmiau nudažyti foną, tada užpiešti raštą.

Nuo to laiko, kartu su karpiniais N. Jurėnienės margučiai puošdavo Vilniaus mokytojų namuose kasmet rengiamas skiautinių bei margučių parodas. Paskui atsirado daugiau kiaušinių meniško marginimo žinovų. Kiekvienas, aišku, turi savą marginimo stilių.

„Pradžioje naudojau tuos motyvus, kaip ir margindama kiaušinius drauge su motina. Tai Trakų rajono Aukštadvario apylinkių tradiciniai margučių raštai. Bet vėliau juos papildžiau įvairiomis variacijomis. O paskutiniu metu naudoju net raštus, kurie nebūdingi liaudies tradicinei margučių ornamentikai. Pavyzdžiui, vaizduoju ąžuolo lapus, giles, ir net beveik panašius į ąžuolo lapus raštus kuriu – ąžuolo lapo formos saulutes, žvaigždutes, kurie jau nėra tradiciniai ornamentai. Bet vis tiek visi šie motyvai lietuviški, nors ir naujoviški. Labiausiai man patinka marginti vašku. Ir labai smagu, kai pavyksta suderinti kelias spalvas. Pasitaiko ir netikėtų darbų. Štai praėjusiais metais prieš Velykas vienai draugei grynai tradiciniais motyvais numarginau vašku stručio kiaušinį...“ – šypsosi N. Jurėnienė.

 

Vis daugiau naujovių

 

Skutinėtų margučių tautodailininkės studijoje galima pamatyti ir labai originalių, ne visai tradicinių. Kartais įsipina stebėtini miniatiūriniai paveikslėliai: jautis, avinas, žaltys, visokie paukščiukai, kurie ypač patinka vaikams. Beje, įdomu, kad kai vaikai renkasi margučius, dažniausiai išsirenka su raštais juodame fone... O štai ir skrendančių paukščių motyvas, kartais sumirga mėnulis, žvaigždės, nuvinguriuoja žaltys ar žuvytė. Margučių spalvų būna įvairiausių, pasak menininkės, kokių tik bedirbant atsiranda. Kartais išeina netikėtų atspalvių. Nereti taip pat netradicinių gėlių motyvai, bet ir šie ornamentai atrodo ne svetimi, o lietuviški.

„Nusibosta tie patys ornamentai ir jų deriniai, tad kai ateina į galvą kokia nauja idėja, stengiuosi ją realizuoti – sako tautodailininkė. – Patinka man kurti Velykų eglutes, nes taip galima įvairių naujų idėjų panaudoti. Toks Velykų medis – su devyniais ar dvylika margintų kiaušinių, sudėliotų „šakose“, atrodo gana įspūdingai. Velykinės eglutės idėja man ne nauja, žinojau, kaip ją daryti seniai – dar iš tėvo išmokau, nes jis kasmet tokį „medį“ meistruodavo. Prieš Velykas ant stalo pastatydavo. Sudėdavome į eglutę kiaušinius, kuriuos paskui suvalgydavome. Manau, tai sena tradicija... Eglutės viršūnėje kokia nors žaislinė figūrėlė gali būti įtvirtinta. Pavyzdžiui, iš skudurėlių, popieriaus ar kitų medžiagų įvairių žaisliukų įmanoma pasigaminti. Kalėdų ir Velykų eglutėms puošti pjaustinėju taip pat įvairių figūrėlių iš medžio. Joms gaminti turiu parengusi daugiau kaip keturis šimtus piešinių. Tokiems dirbiniams reikia daugiausia triūso. O lengviausia kurti įvairius paveikslėlius iš džiovintų gėlyčių, kitų augalų. Jie tiesiog suklijuojami. Žinoma, reikia atrinkti tinkamus vienai ar kitai figūrai, suderinti spalvas. Bet tokie paveikslėliai labai gražūs ir puikiai tinka, sakysim, langams šventiškai papuošti. Tada jie tampa panašūs į savotiškus vitražus, nes yra permatomi“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"