Paieška Geriau gyvena žmonės – geriau gyvena žvėrys

Geriau gyvena žmonės – geriau gyvena žvėrys

 

Tas ryšys pastebėtas ne šiandien ir ne vakar. Turime žinių apie senovės girių gyventojus, jų gausumą (karalių, didikų medžioklių aprašymai), turime karališkųjų valdų ataskaitas apie gyvąjį turtą, taigi ir žvėris, pagaliau turime ir patikimų duomenų apie palyginti neseną, pavyzdžiui, šimto metų praeitį. Visi tie skaičiai rodo, jog dar niekada dabartinės Lietuvos teritorijoje negyveno tiek daug stambių, labiausiai į akis žmonėms krentančių žvėrių, kaip dabar. Ar tais skaičiais galima tikėti?

Žurnalisto Zenono BUTKEVIČIAUS pokalbis su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriumi Laimučiu BUDRIU.

 

Z.B. Kada žvėrių turėjome daugiau – prieš šimtą metų ar dabar?

L.B. Žinoma, dabar. Nė nereikia taip toli keliauti į praeitį. Apskaitos duomenis turime nuo 1934 metų. Kad būtų lengviau įsiminti, siūlyčiau šias dienas lyginti su 1939 metų duomenimis. Taigi bus 70 metų laikotarpis. Tada apskaita rodė – Lietuvoje gyvena apie 1000 šernų. Šių metų apskaita jau kitokia - daugiau nei 50 tūkstančių. Praėjusiais metais sumedžiota 35 tūkstančiai šernų, taigi net 35 kartus daugiau nei prieškario pabaigoje iš viso būta.

Z.B. Kai pavartau tų laikų žurnalą „Medžiotojas“, kartais net nustembu: jei koks skaitytojas pamatė stambų žvėrį, būtinai rašo žurnalui, kad regėjęs retą dalyką. O juk 1939–ieji – tai jau subrendusios, ūkiškai susitvarkiusios Lietuvos metai. Ta tvarka buvusi ir miškų, ir medžioklės ūkyje. Vis dėlto kažko dar trūko, kad stambieji žvėrys mūsų miškuose jaustųsi lyg saugiuose namuose. Tada Lietuvoje gyveno tik šiek tiek daugiau nei 300 briedžių, dabar – beveik 6000; turėjome vos 190 tauriųjų elnių, o dabar jų – apie 19 tūkstančių. Ko trūko? Gamtosaugos dalykai mūsų vertybių skalėje dar nebuvo užėmę tinkamos vietos?

L.B. Gamtos apsauga, vėliau keitusi pavadinimą iki aplinkos apsaugos, iš tikrųjų vertybių skalėje visame pasaulyje susiformavo tik per paskutiniuosius penkiasdešimtį metų. Bet gausėjimo priežasčių – ne ta viena. Žinoma, iki šiol svarbiausia - apsauga, moksliniu požiūriu ir ūkiškai pagrįstas medžioklės tvarkymas, bet ne mažiau reikšmingas dalykas – tai visuomenės ir tų gamtos išteklių naudotojų – medžiotojų požiūris. Tas palankias sąlygas sudėję krūvon, matome rezultatą: stojęs ir įsitvirtinęs gausėjimo periodas. Tai tęsiasi ne vieneri metai. Nesakau, kad visų žvėrių, bet didžiosios dalies – taip. Beje, kartais priežastys būna nelauktos. Antai daug medžiotojų dar prisimena sovietmetį, kai buvo laikoma: nušauti jauną šerną – vos ne nusikaltimas, o štai suaugusį – teisingai. Tai – selekcija, apversta aukštyn kojomis. Dabar, vėl pastačius ją ant kojų, didžiąją dalį laimikio sudaro jauni šernai, o veislei paliekami subrendusieji gausiomis šeimomis kasmet papildo išteklius.

Daug kas abejojo, ar verta atsisakyti licencijų šernų medžioklėse: esą, šernams bus suduotas vos ne mirtinas smūgis. Bet laikėmės savo nuomonės. Ir nesuklydome. Sumažėjo biurokratijos, o šernų skaičius nesumažėjo, augo kaip augęs. Klubai, būreliai išmintingi, jiems rūpi, kad medžiojamosios faunos būtų gausu. Tik ta išmintis kartais gali nuvesti į klystkelius. Kai kur šernų prisiauginta tiek, kad esame priversti raginti praretinti jų būrius. Kas mažiau susidūręs su gamtos gyvenimu, gali pagalvoti: matyt, daro didelę žalą ūkininkams. Taip, daro, bet tai – medžiotojų ir ūkininkų susitarimo reikalas – kiek už žalą bus atlyginta.

Tačiau gamtininkui šernų skaičius rūpi dėl kitų, dažnam nematomų priežasčių. Jei kas klausia, ką šernai ėda, geriau būtų paklausti, ko jie neėda? Taigi šernas mitybinėje grandinėje yra tikras universalas, kuriam tinka ir bulvė, ir kviečio varpa, ir šaknis, ir jerubės lizdas su kiaušiniais, ir vos tik atvestas kiškiukas. Žodžiu, perlenkus gausumo lazdą, šernų daroma žala didėja keleriopai kitų rūšių sąskaita. Beje, kodėl mes kalbame apie šernus? Turėčiau iš karto pasakyti, jog didelis šernų tankumas – tai greičiau ne medžioklės teigiamas bruožas, o tyčia ar netyčia padarytas klaidingas žingsnis. Turi būti laikomasi gerai apgalvoto saiko.

Z.B. Gerai, pakalbėkime apie tuos, kurie minta vien augalais. Na, kad ir apie briedžius. Atrodytų, jog tai puikūs, visiems mieli žvėrys, o štai prisimenu laikus, kai aukšti miškininkų ir gamtosaugininkų pareigūnai viešai ir net įsikarščiavę šaukė: „Briedis – utėlė ant miško kūno!“, „Mušk briedį – gelbėk mišką!“. Tai buvo tuoj pat po nepriklausomybės atkūrimo. Taigi briedžių tais laikais būta ne tokių jau geručių? Miškų ministras A. Matulionis ne sykį kreipėsi į sovietinę aukščiausiąją Lietuvos valdžią, prašydamas šiek tiek sumažinti briedžių skaičių, nes jie labai nuėda pušų jaunuolynus. Kaip šiandien pamenu jo žodžius po vieno iš tokių pokalbių: „Žinote, ką man atsakė? Ar tau trūksta pinigų jaunuolynus atsodinti? Sakyk, pridursime dar porą milijonų rublių... Nuėdė – atsodink...“. Žinoma, čia reikėtų paaiškinti, jog ta valdžia buvo ištisai „medžioklinė“, o pinigai – valdiški... 

L.B. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, 1975 metų apskaita rodo, jog tuo metu Lietuvoje buvo beveik 9 tūkstančiai briedžių. Natūralu, jog ten, kur jų tankumas buvo didelis, miškų jaunuolynai smarkiai kentėjo. Bet medžioklės interesai ėmė viršų. Čia vėl reikėtų prisiminti, jog 1939 metais briedžių buvo šiek tiek daugiau nei 300. Po karo jų dar labiau praretėjo ir visai pagrįstai buvo imtasi rūšies gelbėjimo darbų. O vėliau, medžioklės ūkiui įgyjant vis daugiau jėgos ir įtakos, briedžius imta auginti kartais nebežiūrint į miško atsikūrimo ar atkūrimo galimybes. Reikia sutikti su daugelio gamtos apsaugos specialistų, miškininkų nuomone, jog briedžių skaičių reikėjo reguliuoti ryžtingiau. Bet, žinoma, ne taip, kaip buvo padaryta, atkūrus valstybę. Tas šūkis, sulyginantis briedį su miško utėle, mestas viešai visiems – ir medžiotojams, ir brakonieriams, - sudavė skaudų smūgį: 1995 metų apskaita rodė, jog liko gal tik trys tūkstančiai briedžių. Iš tos duobės ilgokai ropštėmės, briedžiai – ne šernai, gausėja lėtai net ir tais atvejais, kai būna gerai prižiūrimi. Taigi teko medžiokles labai suvaržyti, galima pasakyti – beveik nutraukti. Galime džiaugtis, jog dabar, kai briedžių jau turime apie 6000, balansas atkurtas ir, protingai reguliuojant miškų ir briedžių santykius, galime aptikti maždaug aukso vidurį.

Z.B. Šeši tūkstančiai – gal ir neblogai, bet latviai briedžių turi gerokai daugiau, jų medžiotojų laimikiai nepalyginamai didesni. Kur čia šuo pakastas?

L.B. Latvijoje briedžių populiacija maždaug stabili jau bent keletą dešimtmečių. Miškų utėlėmis ten jų niekas nevadino. Priežastys? Matyt, labai paprastos – apsauga, apdairi medžioklė, didesnis miškingumas ir briedžiams labiau tinkantys miškų masyvai.

Z.B. Šiaip istorija rodo – geriau gyvena žmonės – geriau gyvena žvėrys. Kitaip tariant, kai mitybos šaltiniai atsiranda laukuose, žemės ūkyje, kai miškų gyvybė vis mažiau reiškia buityje, jos apsaugai galima skirti daugiau dėmesio net ir tuo atveju, kada tiesioginės materialinės naudos nesitikima. Akiračiuose atsiranda nauji, galima sakyti – estetiniai elementai. Tarkim, kad ir toks: miškas be žvėrių – netikras miškas. Ir iš tikrųjų, mums labai miela pamatyti palaukėse besiganančias stirnas, kažkur per laukus keliaujančius briedžius ar tauriuosius elnius. Net ir medžiotojai, dėl sezono draudimų negalėdami šaudyti kai kurių žvėrių, po medžioklės dažnai sako: nė karto neiššoviau, bet kiek žvėrių mačiau! Lietuvoje vienas iš ryškiausių sisteminio žvėrių gausinimo atvejų – žinoma, tauriųjų elnių istorija. Vėl prisiminkime 1939 metus – tik 190 tauriųjų elnių. Po karo, 1948–aisiais, -  gal ne šimto nebuvo. Patys savaime taurieji elniai į gretimas teritorijas plinta labai nenoriai. Taigi didžiajame židinyje – Joniškio, Žagarės miškuose – šie žvėrys imta gaudyti ir vežti į kitas Lietuvos vietas, jiems labiausiai tinkančius miškus. Tą darbą tikrai galima pavadinti sisteminiu stambiųjų žvėrių gausinimu?

L.B. Taip, tai buvo medžiotojų, gamtosaugos, miškininkų, kaip dabar sakoma, projektas, kuris truko ilgai, buvo ir nelengvas, ir nepigus. Teisybė, kad viskas klostosi gerai supratome gana greitai, nes atsirado daugiau židinių, kuriuose elniai gerai apsiprato ir jau iš ten buvo galima rinkti žvėris perkėlimui. Deja, paskiau būta visko. Kai kilo trofėjų vaikymosi mada, elniams buvo stoję nelengvi laikai. Labai populiari buvo ir mėsa. Ir kas dabar bepasakys, kiek tų trofėjų ir mėsos buvo legalios, kiek nelegalios, brakonieriškai sumedžiotos... Tačiau faktas aiškus – nors elnių dar buvo likę palyginti nemažai, gražius, vertingus trofėjinius ragus užauginti sekėsi vis mažesniam kiekiui žvėrių. Ir paprastam žmogui, ir neprityrusiam medžiotojui net ir elnias su eiliniais ragučiais atrodo įspūdingai. Tik paskiau, sumedžiojus, paaiškėja, jog būta jauno, perspektyvaus elnio, kuris galėjo užauginti tikrai nemažą trofėjinę vertę turinčius ragus. O kad galėjo ir gali – abejonių nekyla, nes mūsų tauriųjų elnių ragai puošia trofėjines kolekcijas ir pasauliniu mastu.

Reikia pripažinti, jog ilgoką laiką kai kas skeptiškai žiūrėjo į medžiotojų–selekcininkų ruošimą. Esą, tai tik formalumas, o tikros naudos nedaug. Kad tai netiesa, gana aiškiai parodė ir teberodo tauriųjų elnių kokybinis gerėjimas, ypač – medžiotojų akimis žiūrint, - vertingiausio tos kokybės rodiklio – ragų. Kanopinių žvėrių ūkyje suteikiant pirmenybę medžiotojams–selekcininkams galima ne tik sėkmingiau reguliuoti žvėrių gausumą, bet ir pagerinti populiacijos kokybę. Džiugu, jog mūsų selekcininkai jau pelnė pripažinimą, važiuoja skaityti paskaitų į praktinius seminarus pas kaimynus.

Z.B. Mane visada pralinksmindavo vilkų gynėjų argumentai. Vienas iš jų – naminius galvijus jie puola dėl to, kad miškuose viskas iššaudyta, išbrakonieriauta, žodžiu, ten vargšams vilkams – bado dieta. Nors kiekvienas su reikalu bent šiek tiek susipažinęs žmogus gali pasakyti: mūsų miškuose bado dieta gali tekti tik pačiam didžiausiam vilkui – tinginiui, kuriam tingu už kojos stverti pro šalį einančiai stirnaitei. Tų stirnaičių tikrai mes niekada neturėjome tiek daug, kaip dabar.

L.B. Taip, ir prieškario Lietuvoje jų būta nemaža, žmonės nesistebėdavo, stirną pamatę. Antai 1939 metų apskaita rodo, jog tada gyventa beveik 35 tūkstančiai stirnų. Pagal šių metų apskaitą – 112 tūkstančių stirnų. Dėl įvairiausių priežasčių jų skaičius labai svyravo, bet niekada nebuvo nukritęs iki pavojingos ribos. Stirnoms baisiausias dalykas – sunkios žiemos. Kad ir kaip besistengtų medžiotojai, kiti gamtos globotojai, baltasis badas tokiais atvejais pasiima labai daug aukų. Bet, laimė, stirnos gana vislios, veda dažniausiai dvynukus, todėl, rūpestingiau pasaugojus, jų skaičius greit padidėja. Atrodo, kad ir su stirnomis laikas padaryti taip, kaip kad padarėme su šernais, – atsisakyti licencijų. Ne paslaptis – jei žmogus neturi sąžinės, ta licencija maža ką padės. O jei klubas nori turėti stirnų – tai ir be papildomų popieriukų jas pasaugos, sumedžios tą, ką reikia, tiek, kiek galima.

Z.B. Taigi reiktų sutikti, kad tik labai aptingęs vilkas gali skųstis maisto stoka, gulėdamas po šakota egle... Ir vis dėlto kaip tik vilkai jau kuris metas yra karštasis taškas, kuriame susiduria įvairūs interesai. Žinoma, būtų nelaimė, jei jie Lietuvoje išnyktų kaip kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse. Tačiau sudievinti, iškelti ant altoriaus, kaip kad tą daro vilkų gynėjai, tikrai negeras, neperspektyvus dalykas.

L.B. Siūlau vadovautis sveiku protu. Ir kalbant apie bendrą vilkų skaičių Lietuvoje. Aistringiausi gynėjai sako, kad jų belikę vos šimtas, gal net mažiau. Kiti tvirtina – bus maždaug 400–500. Nepriklausomi ekspertai linkę manyti, kad arčiau teisybės bus skaičius, lygus dviems šimtams. Kalbėti apie tai, jog vilkai atsidūrė ties visiško išnykimo riba, rodos neleistų ir štai toks faktas. Iki šiol buvo skiriamas 30 vilkų sumedžiojimo limitas. Tas sezonas tęsiasi 4 mėnesius. Taigi limitas išnaudojamas vos per du mėnesius. Ir ne šiaip išnaudojamas: vilkai sumedžiojami atsitiktinai, per kitas medžiokles, nerengiant specialių vilkų medžioklių, kaip kad būdavo anksčiau. Vadinasi, vilkų yra, jų net labai ieškoti nereikia, į liniją išbėga patys, medžiojant kitus žvėris. Latvijoje kasmet sumedžiojama apie 150 vilkų. Vilkų populiacijos būklė pas mus nuolat stebima, tame monitoringe dalyvauja daug specialistų – ekologų, miškininkų, gamtos, miškininkystės mokslų studentų. Nors sunku tuo patikėti, bet vilkų gynėjai gana griežtai reikalavo įsteigti vilkų saugojimo teritorijas, tokius lyg ir rezervatus. Manau, kad teks išsilaikyti dar ne prieš vieną puolimą, nes atsiranda rėmėjų iš Europos Sąjungos Vakarų šalių, kurie vilkus matę tik televizijos filmuose.

Z.B. Negali būti!

L.B. Ir dar kaip gali... Juk panašūs „ekspertai“ dar visai neseniai reikalavo, kad steigtume ir saugomas baltųjų gandrų teritorijas. Patys jau užmiršę, kaip atrodo gandrai, galvoja, kad ir kitur jie neberanda vietos gyventi. Jiems net į galvą neateina, ką mums nuo senovės reiškia gandrai ir kad steigiant jų saugojimo teritorijas gandrų rezervatu reikėtų paskelbti visą Lietuvą.

Z.B. Na, žinau, kad ir dėl bebrų buvo bėdos, kol pavyko įrodyti, jog juos medžioti ne tik galima, bet ir reikia. Šiuo atveju kaip toje patarlėje: sykį karštais barščiais apsiplikęs, paskiau ir į šaltus pučia... Vakarų Europa labai seniai praganė savo bebrus, o mūsų žmonės vis dažniau skundžiasi, kad jie labai gadina gyvenimą.

L.B. Iš tikrųjų šiuo metu bebrų turime daug. Apskaita rodo – apie 40 tūkstančių. Kai kurie specialistai tvirtina, jog tas skaičius daug didesnis.  Buvo bėda, kai medžiotojai nenorėjo bebrų medžioti, kritus jų kailiukų kainoms. Tai tikrai nelengvas darbas. Bet laimikiai didėja, pavyzdžiui, praėjusiais metais siekė daugiau nei 13 tūkstančių. Nepavydžiu tiems medžiotojams, kuriems tenka atlyginti bebrų padarytą žalą. Juk kartais užtvenkę miško upelį jie pražudo kelis kvartalus miško. Galbūt medžioklė padės sureguliuoti skaičių. Uždraudus pavasarines slankų medžiokles, dalis medžiotojų, norinčių tą pavasario dvelksmą pajusti kasmet, vakarais ima tykoti bebrų. Žinoma, šitaip bebrų plitimo, gausėjimo nesustabdysime, jis gal tik šiek tiek sulėtės. Šiuo metu vienam medžiotojui, matyt, tektų kokie 3-4 bebrai. Mat iš bendro medžiotojų skaičiaus reikėtų išbraukti apie 20 procentų tų, kurie tik turi, saugo medžiotojo bilietą, o aktyviau nemedžioja ar jau iš viso nemedžioja. Dar išbraukime apie 50 ar daugiau procentų medžiotojų, kurie bebrų nemedžiojo ir nemedžios, nes tos medžioklės jiems neįdomios. Taigi tikrųjų bebrų medžiotojų lieka labai nedaug, o jiems ir tenka tas sunkus uždavinys – pareguliuoti bebrų skaičių. Juk nukenčia ne tik miškai. Bėdų pridaroma ūkininkams, teismuose jau atsidūrė bent kelios bylos dėl bebrų padarytos žalos atlyginimo.

Z.B. Va, va – buvusieji slankų medžioklės mėgėjai virsta bebrininkais... Nenagrinėkime etinių problemų – ar verta tas slankutes iš viso medžioti, juk ne iš badų tą darėme? Uždraudėme – ir gerai. Apsiprasime. Kaip apsipratome su kurtinių, tetervinų draudimais. Tik galvoju – kodėl tokia neteisybė: pas mus slankos, kiti paukščiai vaikus augina, juos saugome, o kai tie patys paukščiai su Lietuvoje užaugintais vaikais nuskrenda kur nors prie Viduržemio jūros – ten juos pasitinka tūkstančiai šautuvų ar net kilpų, neseniai – specialių klijų, prie kurių prilipdavo mūsų strazdai, kiti giesmininkai ir taip tenkindavo italų, graikų, prancūzų medžiotojų aistras? Tie smulkieji paukštukai jau greit patrauks į savo nuolatinę kelionę ir šiais metais, ir vėl sulauks tų pačių „dovanų“. Na, žinau, šiek tiek daroma, šiek tiek tos medžioklės varžomos, bet šiuo atveju istorija labai panaši į ispanų pamėgtą koridą: žiauresnės skerdyklos pasaulyje nėra, bet tai vadinama kultūriniu paveldu.

L.B. Man kartais susidaro toks įspūdis – kas stipresnis, tas ir teisesnis. Gal ir grubokai pasakyta, bet gyvenime taip būna. Žinant, kiek paukščių sumedžiojama Vakarų Europos šalyse ir kokius draudimus jos yra primetusios mums, lygybės nematau. Tuo netvirtinu, kad uždraustas medžiokles turėtume atgaivinti. Ne, visai ne. Tik norėčiau, kad principai turėtų būti tokie patys visur, kad nedominuotų stipresniojo teisė, kurią kartais galima paremti, tarkim, kad ir kultūrinio paveldo tradicija. Situacija, ačiū Dievui, jau keičiasi. Berods Prancūzija ir Italija jau buvo paduotos į teismą dėl Paukščių Direktyvos pažeidimų. Bet žinant, kiek mums reikėjo vargti, įrodinėti, jog Lietuvoje Buveinių Direktyvos apimtyje nereikia steigti specialių rezervatų vilkams, bebrams, o pagal Paukščių Direktyvą – baltiesiems gandrams, darosi keista, kodėl Vakaruose neįmanoma labai paprastai ir aiškiai uždrausti, tarkim, paukščių giesmininkų medžiokles? Uždrausti ir griežtai kontroliuoti, kaip tų draudimų laikomasi. Išgirdę, jog Lietuvoje reikia vilkų ir baltųjų gandrų, bebrų rezervatų, mūsų paprasti žmonės tik nusijuoktų. Deja, mums tai ne juokai. Net sunku įsivaizduoti, kokių kalnų popierių prireikė, kiek kalbėta prakalbėta su Vakarų atstovais, reikalavusiais priimti tokius sprendimus. Beje, nemanau, kad jau viskas baigėsi. Turime nevyriausybinių organizacijų, kurios žadėjo kreiptis į Europos Komisiją dėl rezervatų vilkams steigimo. Na, jos turi teisę taip daryti. Ką veiksi, užkliuvę už varčios vėl pradėsime viską iš pradžios...       

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"