Paieška Karužiškės, kurios liudija...

Karužiškės, kurios liudija...

Prof. Dalia Marija BRAZAUSKIENĖ

 

2009 m. rugpjūty lankiausi Medvėgalio papėdėje įsikūrusiame Karužiškės kaime. Čia tarsi dar kartą pamatai, jog galima tyliai su dideliu atsidavimus, pasišventimu mylėti savo kraštą, kiekviename žingsnyje palikti įsimintinus pėdsakus ir aplinkiniams skleisti dvasinę šviesą. Tokie yra Snieguolė Jurskytė ir Domas Akstinas, atgaivinę Snieguolės tėviškę – Karužiškės dvarelį. Toje vietoje, kur stovėjo Onos Tallat-Kelpšaitės Jurskienės ir Kauno radijo stoties įkūrėjo ir pirmojo viršininko Alfonso Jurskio gyvenamasis namas, rymo didelis paminklinis akmuo. Jo papėdėje juodame granite įrašas: čia buvo... O greta atstatytas, atnaujintas svirnas, į kurį patenki išsaugotais senų akmenų laipteliais, nauju pastatu įamžinta buvusios klėtelės vieta. Aplink - išpuoselėta žalia veja, tvenkiniai. Iš buvusio namo pamatų surinktų akmenų - aukuras, jo viršuje – trispalvė. Senajame ąžuole pūpsantis gandralizdis, sako, skaičiuojąs net 200 metų. Tiek laiko iš ąžuolo jau žvalgosi kasmet vis apsiplunksniuojantys gandrelių jaunikliai. Greta žaliuoja jaunas ąžuoliukas, kurį pasodino šios vasaros pradžioj   Karužiškes aplankę Lietuvos universitetų moterų asociacijos narės. Čia prabėgo Snieguolės Jurskytės vaikystė. Čia ji vėl sugrįžo.

... Tą dieną Medvėgalio kalno kapinaitėse kun. Saulius Bytautas aukojo šv. Mišias už Karužiškėje ir apylinkėje gyvenusius ir mirusius. Tai sena dar prieškarinė Jurskių šeimos tradicija – rugpjūčio 8 d. susirinkti giminės atstovams, prisiminti jau išėjusius. Jaukiose Snieguolės ir Domo prižiūrimose kapinaitėse nedaug kapelių, beveik visi Bytautai. Tačiau susirinko nemažas būrelis atvykusių ir apylinkės žmonių.

Atminimo popietėje dalyvavusieji buvo pakviesti prie sodybos vietą žyminčio akmens. Respublikos nusipelniusio artisto, Vytauto Didžiojo ordino kavalieriaus Tomo Vaisietos monospektaklis „Pasikalbėjimas su Lietuva“ dar labiau įprasmino tą priedermę, kuria turime jausti Tėvynei, kuri gaubia Karužiškę atgaivinusių  žmonių veiklą. Susikaupę išklausėme Vydūno mintis, Antano Baranausko, Adomo Mickevičiaus, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų  jaudinančias, tarsi naujai išgirstas eiles - „Lietuva, kur tu eini?...“. Maloniai nustebino Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio perskaityti Adomo Mickevičiaus poezijos posmai. Tarsi kviečiantys į žygį už  tėviškės atminties, jos gamtos grožio išsaugojimą. Nekyla abejonė, kad iš Karužiškių sklindanti šviesa telkia ir ugdo apylinkės žmones.

O svirne laukė su dideliu kruopštumu parengtos, turiningos  parodos: “Karužiškė tūkstantmetei Lietuvai“, „Sugrįžimas į vaikystę“. Parodoje  nušviestas Onos ir Alfonso Jurskių bei jų artimųjų indėlis į Lietuvos kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą, garsios Tallat-Kelpšų giminės atstovų nuotraukos, Karužiškių dvarelio atkūrimo vaizdai.

Atvykusiųjų tarpe sutikome Švėkšnos dvaro savininkę grafienę Laimę Feliciją Pliaterienę, kuri džiaugėsi Karužiškių atkūrimu ir pasakojo apie Švėkšnos dvaro restauravimą, romantiškąją vilą, vardu „Genoefa“.

Ir vėl noriu grįžti prie minties apie žmones, kurie geba tyliai, kantriai visą savo patirtį, sukauptą dvasinį, intelektualinį turtą ir visas jėgas atiduoti Tėvynei. Snieguolė Jurskytė, po daugelio metų iš emigracijos grįždama į Lietuvą, atsivežė labai vertingą biblioteką, įvairius užsienyje išleistus leidinius, dokumentus.   Daug renginių Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje ir kitose vietose buvo praturtinti parodomis iš Snieguolės ir Domo sukaupto lobyno: knygų, paveikslų, atvirukų ir kitų daugumoje unikalių eksponatų.

Užsukus į jaukius Snieguolės ir Domo namus gali atrasti atsakymus į daugelį klausimų, susijusių su Lietuvos praeitimi, kūrybiniu, literatūriniu palikimu, nueitais kančių keliais. Ypatingas gamtos grožio pajautimas įamžintas jų puikiai atliktose meninėse fotografijose: Karužiškės rudens ūkanose ir pavasario žalume, vasaros žydėjime ir žiemos baltume.

Snieguolė Jurskytė perėmė savo tėvo veiklos ir pasaulėžiūros estafetę. Nepaprastai dideli buvo žymaus elektrinių ryšių specialisto Alfonso Jurskio inžinerinės, mokslinės ir visuomeninės  veiklos mastai. Dukros žodžiai apie tėvą: „(...) Tėvelis dirbo ten, kur galėjo būti naudingas numylėtai Lietuvai. Tai žmogus, kuris nebuvo apsiribojęs tik savo specialybe, buvo aktyvus visuomenininkas, kultūrininkas, švietimo darbuotojas. (...) Savo siekimų kelrodžiu laikė Tumą-Vaižgantą.“

Aplankius Karužiškes norisi kviesti: atsigręžkime į tėvų, senelių ir prosenelių tradicijas, perimkime tą tėviškės gamtos grožio pajautimo estafetę.

Ir saugokime, saugokime...

Juk viskas taip trapu šiame itin technomanizuotame pasaulyje.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"