Paieška Patricijaus brolis – molis

Patricijaus brolis – molis

 

Nuo šių metų sausio įsigaliojo Europos Sąjungos direktyva: kiekvienas naujas statomas ar parduodamas namas privalo turėti pažymą apie savo energetines charakteristikas.

Pagal tą sertifikatą namas priskiriamas kuriai nors iš devynių grupių, o jos skiriasi sunaudojamos energijos kiekiu. Kuo daugiau jos reikia – tuo namo vertė mažesnė.

 

Zenonas BUTKEVIČIUS

 

...Kiek aš, vaikas, galėdavau patempti – porą alksniukų ant pečių... Tėvas jų užsiversdavo gerokai daugiau.

Taip ir vargdavome pokario metais, iš valdiško alksnyno pasirūpindami kuro. Mat miškų aplink mus buvo nedaug, eiti tekdavo tolokai. O kieme, sukapojus alksniukus, būdavo surenkamos net smulkiausios šakutės ir surišamos į ryšulėlius, kuriuos vadindavome kūleliais. Pastogėje sudžiūvusios jos degdavo it parakas. Tiek ten šilumos, bet prakuroms – gerai.

Kuo pasišildyti žiemą visada būdavo galvos skausmas ir daugeliui kaimo, ir daugeliui miestų miestelių gyventojų. Gerai tiems, kurie turėjo savo miško ar gyveno netoli valdiško ar pono miško – vis galima ar susitarti ir atidirbti, ar paprasčiausiai pasivogti. Tuose kraštuose, kuriuose miškai buvo iškirsti, vargo žmogui žiema žadėdavo ne tik pusbadį gyvenimą, bet ir šaltą trobą.

O tos trobos dar tebegyveno savo senąjį gyvenimą, kai tikro miško ar alksnynų drebulynų aplink buvo daug. Nei jos pačios saugojo šilumą, nei ugniakurai ar krosnys būdavo pritaikytos pigesnės šilumos gamybai.

Kiek čia to laiko praėjo – vos 60 metų, o Vilniaus gatvėse tada dar stoviniuodavo vežimai su malkų ryšulėliais. Nepigūs jie buvo, tie ryšulėliai, todėl ir eidavo beveik vien valgiui gaminti. Šildymo krosnys vos vos alsuodavo drungna. Dabar pagalvoju – gal niekada Vilnius nebuvo toks švarus, kaip tais laikais? Juk būdavo deginama viskas, kas degė ir ką pavykdavo kiemuose, gatvėse aptikti.

Užtat ir balto sniego mieste beveik nebūdavo. Vos pasnigo – ir naujas suodžių sluoksnis...

Taip, mūsų krašte šilumą taupyti išmokta labai vėlai. Ne dėl kvailumo – naujovėms reikėjo pinigų, o kur jų gauti paprastam žmogui, kai ir šiaip galą su galu sudurti nelengva.

Turtingieji galėjo gyventi kitaip. Jei norėjo – tai ir gyveno. Ne tik viduramžių pilyse, bet ir gerokai seniau, prieš tūkstančius metų. „Pasyviųjų namų“ idėja gyva nuo Egipto piramidžių laikų.

Pasyvusis namas – tai, paprastai kalbant, būstas, kuris patogiam gyvenimui eikvoja labai mažai energijos, ją taupo. Žinoma, dabartinės technologijos leidžia daryti naujus, labai efektyvius sprendimus. Bet ir senovėje, kai žinių ir galimybių būta gerokai mažiau, žmonės surasdavo būdų, kaip išsisukti iš keblios padėties.

Suprantama, dabartiniai nauji reikalavimai – tai ir nauji formalumai, ir didesnės statybų sąnaudos, tačiau jos turėtų ilgainiui atsipirkti, nes bus pravartu investuoti į statybas, kurios palankesnės aplinkai. Projektuotojai sako, jog tai – nauja idėja.

Tegul giriasi, negaila. O idėja, kaip minėta, ne nauja. Jau prieš tūkstančius metų žmonės ir galvojo, ir žinojo, kaip pastatyti patogų, gerą namą, kuriame būna jauku net tada, kai aplink - dykumos karštis ar žiemos metas.

Turtingas Romos gyventojas savo name turėjo centrinio šildymo sistemą po grindimis, tualetą, sauną, oro kondicionierių ir puikų sodą su tvenkiniais.

Tie dalykai nebuvo užmiršti net viduramžiais. Tik vėliau, prasidėjus pramoninei revoliucijai, kai energija labai atpigo, o akmens anglies, durpių klodai, vėliau – naftos ištekliai atrodė neišsemiami, imta statyti beveik nebegalvojant apie energijos taupymą.

Tuo sykiu daugelio turtingų romėnų vilos pagal dabartinius ES standartus gautų aukščiausios klasės sertifikatus...

Artimuosiuose Rytuose turtuolio namas turėjo saugoti nuo karščio. Dabar mes turime oro kondicionierius, kurie negailestingai ryja milžinišką kiekį energijos. O tada? Tada apsiginti nuo karščio būdavo sudėtingiau nei apšildyti turtingųjų namus kur nors šiauriau Europoje. Prisimenu – kai po didžiojo žemės drebėjimo Taškentas buvo atstatytas, jame iškilo galybė daugiaaukščių, per patį vidurvasarį ten užsukau pas draugą į namus. Oro kondicionierių, žinoma, tais laikais Sovietų Sąjungoje niekas nestatė. Saulės atokaitoje mūro namas tiesiog spirgėte spirgėjo, nuo jo karštis tvoskė dar nepriėjus. O viduje – nors išsyk lįsk į vonią... Tik naktį atviri langai įleisdavo vėsos, kuri kitą dieną kaipmat išgaruodavo. Tikra kančia.

Ir čia pat, tame pačiame Taškente, už poros kvartalų – drebėjimo nesugriautas senųjų namukų kampelis. Jų sienos drėbtos iš purvo, molio, viduje – kiemelis po stogu, ant sienų rangosi vynuogienojai. Ir – maloni vėsa, kurią išsyk pajunti įžengęs iš karštos gatvelės. Mėginau išsiaiškinti, kaip tai padaroma. Šeimininkas trumpai drūtai išdėstė, jog svarbiausia – karščiui atsparios aukštos aklinos sienos ir savaip išdėstyta ventiliacijos sistema pastogėje, ilgai išsauganti nakties vėsą. Suprantama, ta statybos tradicija turėjo eiti per amžius, kol ištobulėjo.

Šitą tiesą dabar patvirtina archeologai. Vokiečių mokslininkas A. Endruveitas, išnagrinėjęs visus užsilikusius užrašus ir senųjų Egipto namų liekanas nustatė, jog jau prieš 4 tūkstančius metų orui vėsinti naudotasi dienos ir nakties temperatūrų skirtumu (vidutiniškai 16 laipsnių). Nuo dienos karščio egiptiečius gynė storos išorinės sienos, sumūrytos iš lėtai įšylančių dumblo plytų. A. Endruveito apskaičiavimai rodo, kad 33–36 cm storio sienos paros temperatūros svyravimą tokiame name sumažindavo iki 2–3 laipsnių. Statant namus, būdavo žiūrima, kad siauriausios sienos būtų iš rytų ir vakarų, tai yra iš tų pusių, iš kur intensyviausiai šviečia Saulė (vasarą vidurdienį spinduliai atsimuša į stogą). Ventiliacijos sistema paprasta – aukštai sienose atviri langeliai, kad vėsus oras apačioje kuo ilgiau užsilaikytų. Ant stogo būdavo statomos specialios vėjo gaudyklės, atsuktos į Šiaurę, kad gaudytų ir vidun nukreiptų šaltesnes oro sroves, nuo pavasario iki rudens padvelkiančias iš Šiaurės. Komfortą padidindavo erdviame name augantys sodeliai. Jie šeimininkams duodavo ne tik vaisių, daržovių, bet ir pavėsį. Tie sodeliai irgi sumažindavo aplinkos temperatūrą, jų lapija sustabdydavo dykumos vėjų atnešamas dulkes. Vėsos duodavo tvenkinėliai, taip pat dideli indai su vandeniu, pastatyti kambariuose.

Nemažą žingsnį, planuodami tobulesnius namus, padarė senovės graikai. Jie sukūrė, galima sakyti, mokslinę urbanistikos koncepciją. Ir net globalesnį požiūrį. Pavyzdžiui, mažai kas žino, jog Aristotelis ilgai stebėjo vyraujančių vėjų kryptis ir pagal tai mėgino miesto (polis) gyvenimą padaryti sveikesnį, švaresnį. Būtent jis padarė išvadas, kada geriausia degti plytas, keramiką ar lydyti bronzą, kad vėjas dūmų neneštų į miestą. Tų jo pasiūlymų buvo laikomasi.

Tačiau didžiausią praktinį indėlį įnešė vis dėlto romėnai. Klestėjimo laikais imperija apėmė ir karštuosius kraštus, ir Šiaurės Vakarus – Britaniją, Galiją, germanų žemes. Tobulėjo vėsinimo sistemos, dar labiau – šildymo. Efektyviausia – šiltos grindys. Jų būta jau anksčiau, bet romėnai tą centrinio šildymo sistemą (hypokaustum) patobulino. Esmė paprasta – virtuvėje esančios krosnies šiluma, reikalui esant, nukreipiama ne tiesiai į dūmtraukį, o tarp dvigubų grindų, kurių viršutinė dalis remiasi ant daugybės pertvarėlių.

Kitas būdas (tubulatio) vėliau išplito daugelyje Šiaurės kraštų. Romėnai dar statydavo ir specialius dūmtraukius iš didelių tuščiavidurių plytų, kurie zigzagais eidavo per vidinę namo sieną. Taip toji siena įšildavo ir labai praversdavo žiemos (tegul ir lengvos, palyginus su mūsiške) metu.

Beje, daugelyje senųjų kaimo trobų iki šiol likusios vadinamos „sienelės“, tai yra išsikišusios krosnies dalys, kurių viduje išrangyti dūmtraukiai. Prisimenu, kaip gera būdavo prie jų prisiglausti... O dar anksčiau rojaus kampelis būdavo duonkepės krosnies viršus, ant kurio, pasitiesus kokią gūnią ar seną lovos apklotą, taip gera būdavo pagulėti ir vaikams, ir seneliams...

Tik va, bėda, - mūsų paprastų trobų energetinės sąnaudos būdavo didžiulės. Dūminėje pirkioje visa šiluma – išsyk į viršų, laukan. Per didesnius šalčius anksčiau uždarius angą, dūmai leisdavosi žemyn. Būdavo šilčiau, bet jau oro švarumas... O juo kvėpavo ir suaugę, ir kūdikiai. Vėliau dar prisidėjo tabokos dūmai, kai diedai imdavo traukti suktines ar pypkes... Apie tai reikėtų pagalvoti visiems, kurie užsispyrę tvirtina, jog seniau žmonės gyveno sveikiau, kvėpavo grynesniu oru. Oi, ne... Šalti orai trukdavo labai ilgai, kai kas sako, kad gerokai ilgiau, nei dabar.

Įkaitinus duonkepę krosnį molis šilumą išlaikydavo ilgiau, bet kiek gerų malkų reikėdavo! Daug kas pasikeitė, kai atpigo metalas, prie duonkepių krosnių atsirado krosnelės su „rinkėmis“. Bet visa tai atsitiko palyginti neseniai.

Tuo sykiu Antikos laikų vilos būdavo patogios, gražios ir „taupios“, jei kalbėsime apie energiją. Kai kurie specialistai teigia, jog senovės Romoje šildymo sistemų efektyvumas siekdavo net 80–90 proc., kai dabartinių mūsiškių – vos 20–30 proc.

Žodžiu, pasyviųjų namų idėja gera, tik ji – ne nauja. Nėra čia ko riesti nosį... Jau patricijai žinojo, jog molis – labai geras brolis.

O vienu požiūriu mes nė nepriartėjome prie senųjų technologijų.

Mat Antikos laikais šildymo sistemas būdavo galima valdyti per atstumą. Teisybė, ir dabar kai kur atitinkamai užprogramavus kompiuterinio valdymo sistemas, tą galima padaryti, bet nežinia, kada ta technika „užsprings“. O Antikos laikais šito bijoti nereikėjo. Šeimininkams kur nors išvažiavus, šildymo sistemas prižiūrėdavo vergai. Patikimiausias valdymo per atstumą modelis...    

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"