Paieška Mano buvę šunys (1)

Mano buvę šunys (1)

Petras DABRIŠIUS

 

Tai buvo europinė laika, vardu Žulikas. Vėliau aš jai parinkau gražiau lietuviškai skambantį vardą - Dūlis. Kaip sakė buvęs šuns šeimininkas, jie Krasnojarsko krašte medžiojo viską, kas juda. Dūlis nepatiko sibiriečiui, nes turėjo ypatingą trūkumą – neklausydavo šeimininko, kai šis jį šaukdavo, ketindamas pririšti. Iškeliavęs su šunimi į taigą kelioms dienoms, žmogus namo grįždavo vienas, nes keturkojis draugas pasilikdavo tęsti medžioklės. Tekdavo po savaitės ar daugiau grįžti į tą vietą pasiimti šuns, kuris tada būdavo išalkęs ir „prisimedžiojęs“. Kelerius metus šitaip žaidus, trūko žmogui kantrybė. Daug kartų jis jau norėjo šunį nušauti, bet kaip tyčia pasitaikiau aš – klajojau tuose kraštuose, ieškodamas sabalus medžiojančių laikų. Taip Dūlis pateko į Lietuvą.

Pirmomis medžioklės su juo dienomis Dūlio nesupratau – jis dingdavo iš akiračio ir pasirodydavo po keleto valandų, kai aš jau būdavau netoli namų. Ką šuo veikdavo, sunku pasakyti, nes jo balso nesigirdėdavo. Kaip vėliau paaiškėjo, Dūlis, radęs kokį urvą ar urvelį, kuriame kas nors gyveno, kasdavo jį tylomis ir lojimu nekviesdavo manęs į pagalbą. Po kelių kartų, radęs šunį, tyliai bekasantį šeško urvą, žvėrelį pagaudavau, Dūlis, nors ir nedaug lodamas, bet jau ėmė kviesti mane į pagalbą. Kiaunių jis ieškodavo labai užsidegęs, bet, pasimaišius briedžiams, viską pamiršdavo. Man tekdavo laukti. Tačiau vėliau, pajutęs, kad briedžių jam medžioti nepadedu, palengva ėmė suprasti, juos aplodavo vis trumpiau. Dūlis aplodavo ir šernus, bet, neidamas jam pagalbon, o laukdamas, kol jis baigs loti, šitą šuns ydą beveik išgyvendinau.

Tuomet dirbau Šunskų medžioklės ūkyje, netoli Marijampolės. Ūkis turėjo visą fermą šunų, bet nė vienas nemedžiojo kiaunių, kurių aplinkiniuose miškuose buvo daug.

Mes su draugu Virginijumi ir Dūliu beveik kiekvieną vakarą eidavome į kiaunių medžiokles. Kaip juokavo medžioklės žinovas K. Pėtelis, Dūliui į mokinius buvome paėmę kirgizų kurtą vardu Manasas. Tos veislės šunys iš esmės yra skirti gaudyti lapes, kalnų ožius bei avinus – jie užveja gyvūnus ant stačių uolų, kur nesunku juos nušauti. Manasas jau buvo išmokęs gaudyti lapes, bet su kiaunėmis jam dar nebuvo tekę susitikti. Kirgizijos kalnuose, kur yra kirgizų kurtų tėvynė, su jais medžiojamos akmeninės kiaunės, nors ten jas sugauti itin sunku. Man teko matyti, kaip šios kiaunės nenukrisdamos bėga stačiomis kaip siena uolomis. Su jomis negalėtų palenktyniauti nė vienas ten gyvenantis padaras. Tik kai prinoksta vaisiai, uogos ir kiaunės migruoja į prieškalnes arba kalnų slėnius, jas gali įvyti į medį ir aploti vietiniai kurtai, tokie, kaip Manasas.

Dūlis į mokytojus Manasui tiko ir pagal amžių, nes jis buvo penkerių metų, o Manasas – tik vienerių. Kivirčų tarp jų nekildavo, nes visada nusileisdavo jaunesnysis.

Ruduo ėjo į pabaigą, sniegas jau kelios dienos nestorai dengė žemę. Tą vakarą iš lėto be vėjo krito snaigės. Kaip įprasta mudu su Virginijumi išėjome į Šunskagirės miškus, lydimi Dūlio su Manasu. Nutolus nuo namų, kai jau nesigirdėjo kaimo garsų, kelis kartus sulojo Dūlis. Iš kurios pusės sklido lojimas – sunku buvo suprasti, nes jis greitai nutilo. Manasas, kuris bidzeno šalia mudviejų, greitai išnyko. Mes ausis ištempę laukėme kokių nors garsų, kurie leistų suprasti, kur yra šunys, bet, deja, buvo tylu. Praslinkus daugiau nei pusvalandžiui, vienąkart sulojo šuo. Atrodė, kad tai buvo Manaso balsas. Laimė, mes jau supratome, į kurią pusę reikia eiti. Paėjėję daugiau nei pusę kilometro, vėl įsiklausėme. Kažkur tolumoje lyg girdėjosi šuns lojimas, tačiau neatrodė, kad loja vienas iš mūsų šunų. Kiek palaukę, nusprendėme eiti ton pusėn, iš kur buvo girdėti lojimas. Prašviesėjo miškas, mes išėjome į kelią, kuris driekėsi išilgai miško. Netikėtai išgirdome, kad kažkas bėga per vandenį. Priėję tą vietą pamatėme, kad tai mūsų Manasas, kuris greitai dingo pralaidoje. Priėję ir pašvietę į pralaidos angą, tolumoje pamatėme blizgančias Dūlio akis. Šalia jo, vos išnirusios iš vandens, matėsi kažkokio žvėrelio akys. Dūlis Manasui neleido prieiti prie laimikio, vydamas jį šalin urzgimu. Pralaidos ilgis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo apie 50 metrų, o plotis toks, kad šiek tiek storesnis žmogus į ją nebūtų galėjęs įlįsti. Pralaidos dugnu lengva srovele tekėjo vanduo. Mūsų laimikis buvo įstrigęs vidury ilgos pralaidos. Galvojome, kaip jį pasiimti, nes šunys, kiek mes besistengėme, mums jo arčiau neprivarė, kol pagaliau, kiek patampę, paliko jį gulėti, o patys išlindo lauk. Virš vandens vis dar tebeblizgėjo kažkokio žvėrelio akys. Jos rodė, kad jis vis dar gyvas. Liko tik vienas išeitis – patiems lįsti į pralaidą. O kuris iš mūsų lįs – aš ar Virgis – niekaip nesutarėme. Buvo baisu pagalvoti, jog teks šliaužti tokį kelią per šaltą vandenį su sniegu iki žvėrelio, su kuriuo gali tekti ir pakovoti. O jis jau kraipė galvą, tik nejudėjo iš vietos.

Virginijus pasiūlė šį darbą atlikti man, nes aš neturėjau nei žmonos, nei vaikų. Jei aš žūčiau, neliktų nei našlės, nei našlaičių, o jei žūtų Virginijus, tai, žinojau, jo žmona pribaigtų mane už tai, kad jos vyrą įkišau į vamzdį, kuriame tas gavo galą...

Pasiėmęs į rankas kirvį, nusiavęs batus ir nusimovęs kelnes, įlindau į vamzdį. Per nuogas kojas bėgo ledinis vanduo, iš visų pusių mane spaudė ir judesius varžė kietos gelžbetoninės pralaidos sienelės. Kiek pašliaužęs pajutau (ar man pasirodė), kad pralaida ėmė siaurėti, o aš vos beišsitekau joje, o gal iš baimės pradėjau storėti? Man pasirodė, kad atgal jau nebeišlįsiu. Pajutau mirties baimę ir, kiek galėdamas, atbulas kaip vėžys šliaužiau iš kur atsiradęs. Kaipmat išlindau iš pralaidos. Virgis nesuprato, kas atsitiko. Pasakiau jam tik tiek, kad toliau pralaida susiaurėja ir aš nebepralendu. O žvėris, tegul jis prasmenga, kada nors pats išlįs, ir mes jį pagausim.

Kiek pagalvojęs, Virgis nusprendė lįsti pats, nes jis buvo kiek plonesnis už mane. Norėjau jam pasiūlyti, kad raštiškai paliudytų, jog į pralaidą lenda savo noru, tačiau net nepamačiau, kaip jis, greit nusirengęs, dingo pralaidos angoje. Tik girdėjosi pliuškenimas, panašus į bebro.

Mano bičiuliui sekėsi kur kas geriau. Pasigirdo jo šauksmas, kad žvėris ranka pasiekiamas, o tas žvėris – usūrinis šuo. Keliais smūgiais jį nugalabijęs, Virgis sušuko, jog pralaidoje kyląs vanduo, nes grobis užtvenkęs tėkmę. Kai žvėrį pajudino, vanduo siūbtelėjo Virgio link. Aš nubėgau prie kito pralaidos galo stabdyti ten įtekančio vandens, bet čia jis tekėjo lėtai. Nuraminau draugą, kad potvynio nebijotų. Jis manęs jau nebeklausė, tik šaukė, kad nebejaučiąs kojų ir gali neužtekti jėgų grįžti atgal. Visokiais būdais raminau ir „šildžiau“ pasakodamas, kad jo namuose laukia šilta vonia, jauna žmona ir vaikai, kad jam ne metas tokioj jaunystėj pražūti.... Gal tas pasakojimas ir padėjo, nes Virgis vargais negalais, tempdamas mangutą, išropojo iš pralaidos. Tik negalėjo atsistoti, nes kojos buvo sustingusios. Šiek tiek jį pamankštinęs greit sukūriau laužą ir galutinai atšildžiau draugą. Jis sakė, kad daugiau taip gyvybe nerizikuosiąs...

Nespėjus atsigauti po šio įvykio, pasigirdo Dūlio lojimas, mat per tą laiką, kol mes traukėme iš pralaidos usūrinį šunį, Dūlis buvo dingęs, jis medžiojo. Pasakęs draugui, kad jis neskubėtų, pasileidau lojimo pusėn. Netrukus buvau vietoje. Dūlis tupėjo po stora egle ir įnirtingai lojo. Jau buvo sutemę. Apšviečiau medį nuo apačios iki viršaus, bet nieko nesimatė. Aplinkui augo aukštos šimtametės eglės. Jas taip pat apieškojau, šviesdamas prožektoriumi, bet ir jos buvo tuščios... Netrukus į pagalbą atskubėjo Virgis. Jis jau buvo gerai apšilęs. Iškirtome ilgoką kartį, kuria aš pradėjau daužyti išilgai medžio kamieno. Virgis, kiek tolėliau atsistojęs, švietė į jį prožektoriumi, gal pasirodys žibančios akys. Staiga suriko, kad esanti kiaunė. Akimirksniu žybtelėjo akys, bet greitai jos dingo, nespėjus Virgiui iššauti. Aš toliau, kiek galėdamas stipriau, daužiau kartimi eglę ir mes buvome tikri, kad ten yra kiaunė. Kaip ją pamatyti ir išjudinti? Šauti nesiryžome, nes jei ji dabar bijo ir vengia mūsų, tai po šūvio jos išvis galime nebepamatyti. Lipti į medį ir ją išvyti yra beprasmiška, nes dažniausiai, kai kiaunė pajunta, jog į medį pas ją lipa žmogus, iššoka iš medžio tiesiai ant žemės ir, kiek kojos neša, nubėga, atsiplėšdama nuo šunų, nes tamsiuoju paros metu šunys paskui kiaunę bėgti nespėja. O ji, palikusi šunis, dažniausiai išsirenka jai tinkamą eglyną ir nueina medžiais. Šuo, atskubėjęs pėdsakais, ne visada ją suranda. Taip, ko gero, būtų buvę ir šį kartą. Kiek palaukęs, aš vėl pradėjau daužyti medį, o draugas užėjo iš kitos pusės. Sušukęs man, kad nustočiau daužęs, pasakė, kad gerai mato kiaunės akis. Laikydamas pavadėlį, prie kurio buvo pririštas Manasas, aš, pasitraukęs į šalį, laukiau šūvio. Kai jis driokstelėjo, nuo eglės pabiro skujos bei smulkios šakelės, o kažkas sunkus, iš pradžių kiek kritęs žemyn, sustojo. Įsivyravo tyla. Žiūrėdamas į medį dar labiau pradėjo loti Dūlis. Virgis, iš naujo šviesdamas prožektoriumi, ieškojo kiaunės akių. Jų nebesimatė. Tada mes vėl visais būdais mėginome išjudinti žvėrelį, nes jau tikrai žinojome, kad jis medyje yra sužeistas arba negyvas. Bet ir po kelių šūvių į eglę niekas nepasirodė. Liko tik viena išeitis – lipti į medį. Eglė nuo apačios buvo be šakų ir labai stora. Supratau, kad šį darbą teks atlikti man, nes Virgis, šypsodamas į ūsą, pasakė:

- Jei tu galėjai įkopti į aukščiausius Pamyro kalnus, tai tokia eglė tau turi būti niekai.

Mėginau aiškinti, kad tarp eglės ir kalnynų labai didelis skirtumas ir kad į kalnus kopiama dieną, o ne naktį, bet jis to net girdėti nenorėjo. Tik pasakė, kad, krentant iš medžio, mirtis lengvesnė nei pralaidoje...

Nusiaviau batus ir pajutau kojomis sausas eglės šakeles. Tai buvo ne ką geriau nei šaltas pralaidos vanduo. Centimetras po centimetro kilau į viršų. Draugas man švietė kelią iš apačios. Kai iki viršūnės liko vos keletas metrų, imdamas ranka už šakos pajutau kažką minkštą ir švelnų. Su džiaugsmu sušukau, kad turiu kiaunę. Įkišęs ją užantin, repečkojau žemyn. Bet lipti apačion sekėsi daug sunkiau, nes į akis švietė prožektorius. Keletą kartų po kojomis lūžo šakelės. Pasakiau Virgiui, kad aš galiu neišlipti. Dabar jau jis ramino mane, pasakodamas įdomius dalykus, kurie ateityje laukia manęs: kad aš, gerai uždirbęs medžioklėse, galėsiąs važiuoti atgal į Pamyrą ir ten nusipirkti sau ištikimą žmoną, kokią Lietuvoje, pagal jį, sunku rasti. Gal tokia graži ateitis, kurią Virgis žadėjo, suteikė man jėgų, ir aš laimingas vėl pajutau po kojomis žemę. Kiaunę parodėm ir davėm pauostyti šunims, kad jie suprastų ne veltui medžioję. Nešini laimikiu, džiaugdamiesi, kad likom gyvi, patraukėm namų link.

Kiekvieną kartą, sugrįžus iš medžioklės, man, kaip ir tam sibiriečiui, iškildavo tas pats klausimas: kaip sugauti Dūlį? Jį galėdavai sugauti tik mėtydamas mėsos gabalėlius arba kitus skanėstus, kuriuos rinkdamas jis įsekdavo į kokį nors pastatą. Greitai uždarius duris, Dūlis atsidurdavo mano žinioje. Dar galėdavai jį sugauti miške įsikarščiavusį prie kokio nors pagauto žvėries. Tuomet aš galėdavau pasiimti ir laimikį, ir šunį. Visais kitais atvejais Dūlis buvo nepagaunamas.

Šį savo blogą įprotį prarado tik senatvėje.

Žiemos pabaigoje Manasas jau buvo pramokęs medžioklės amato, jis buvo suradęs ir įvijęs į medį dvi akmenines kiaunes. Mat Dūlis buvo geras mokytojas.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"