Paieška Padėkime žemei – padėkime sau

Prisiekti sau...

 

Šio puslapių autoriai – europarlamentaro Justo Vinco PALECKIO organizuoto konkurso „Padėkime žemei – padėkime sau“ laureatai.

Į konkursą noriai įsitraukė įvairaus amžiaus, skirtingos gyvenimiškosios patirties ir specialybių žmonės, siųsdami savo pasiūlymus, kokiais konkrečiais veiksmais galima prisidėti prie aplinkos apsaugos, kaip gyventi taupiai ir ekologiškai. Naujos idėjos papildė gerbiamo europarlamentaro išleistą „Žaliąjį kodeksą“ – knygelę, kurioje autorius, remdamasis asmenine ir draugų patirtimi bei Europos parlamente įgytomis žiniomis, pateikė puikių pasiūlymų, kaip taupyti, tausojant gamtą ir keičiant kasdienius įpročius.

Konkurso nugalėtojus europarlamentaras paskatino puikia kelione į Briuselį, į Europarlamentą. Daugeliui tai buvo pirma išvyka į Europos sostinę, ne tik padovanojusi neišdildomų įspūdžių, bet ir paskatinusi rimtai pamąstyti, kaip perimti daugelyje ES šalių tvirtai įsišaknijusias aplinkosauginės veiklos tradicijas ir čia plačiai propaguojamą sveiką gyvenimo būdą.

 

Padėkime žemei išlikti

 

Aš neturiu nei atsarginės tėviškės, nei atsarginės tėvynės, todėl tą vienintelę turimąją norėčiau palikti gražesnę ir mielesnę nei ta, kurią radau. Esu eilinis žmogus, nuo tokių mažai kas priklauso, bet mūsų – milijonai. Kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo...

Po istorinių lūžių atsidūriau savanoriškoje tremtyje gimtajame Kalvių kaime Rokiškio rajone. Jis pirmą kartą paminėtas Mindaugo ir Ordino sutartyje 1253 metais. Atvažiavau ir išsigandau. Sodyba apleista, ūkiniai pastatai apgriuvę, gyvenamasis namas (aukštaitiška gryčia), statytas prieš 130 metų, kiauru stogu, vėjo perpučiamomis ir sutrūnijusiomis sienomis.

Vaismedžių sodas didelis, sodintas prieš 40–60 metų. Medžiai apdžiūvę, kaip iš skausmo grąžomos rankos, susivijusiomis šakomis. Aplinkui - dilgynai, kietynai, varnalėšų karalija.

O mano ąžuolas išbujojęs, klesti šimtmečiams čia įsitaisęs. Tėvas jį pasodino, kai aš gimiau. Dabar jo jaunystė, tik man nepatinka, kad jis toks storas... Mat, kai gimsta vaikas, sodinamas ąžuolas ir linkima, kad jis duotų lentų „paskutiniajam žmogaus namui“. Ąžuolas tarytum sakė: „Per vėlai, vyreli, čia atsibastei“...

Apsidairęs supratau, kad reikia kuo greičiau iš čia dingti arba imtis darbo.

Na, ir prasidėjo...

 

Aplinkos tvarkymas sveikam gyvenimui

 

VAIKAIČIŲ ALĖJA. Kiemo apsaugai nuo šiaurės vakarų vėjų pasodinau eiles medžių: ąžuolų, liepų, eglių... Medžiai auga, gražėja tas kampas. Tai – vaikaičių alėja. Kiekvienas bamblys čia turi „savo“ medžius, kuriuos vasarą noriai prižiūri, palaisto, pasikalba, apsikabinęs liemenėlį. Kai pamato ant medelio karkvabalį ar kirmėlaitę, sukelia aliarmą visoje sodyboje. Kartu su seneliu rengiamas žygis medeliui gelbėti. Juk aišku, kad medeliui skauda, tik jis negali pasiskųsti.

Auga vaikaičiai, auga medeliai vaikaičių alėjoje... Tikiuosi, jog mano atžalos netryps gėlynų ir mieste.

SENASIS SODAS. Pagal racionalaus ūkininkavimo principus seną sodą reiktų iškirsti. Bet... Čia kiekvienas medis man brangus, turįs savo istoriją. Aš žinau, iš kur jis, kas davė, kas sodino. Šitie medžiai panašūs į mane – džiūstantį – nenudžiūstantį, randuotą, visokių negandų paženklintą. Gaila jų, kaip gaila prabėgusių dienų. Subrendo sprendimas, kad nieko geresnio senam sode nesugalvosi, kaip tik jį sutvarkyti, išvalyti, išpjauti piktžoles, įkelti inkilų paukščiams, įrengti aikštelę laužavietei. Dabar senasis karšinčius sodas pavasarį žydi, augina senovinių veislių vaisius, dengia nuo kelio. O paukščiai čia rengia koncertus.

JAUNASIS SODAS. Greta senojo sodo pasodinau apie 20–ies medžių jauną sodelį, kuris dabar jau duoda vaisių. Man jis ypatingas tuo, kad jame nenaudoju nei chemikalų, nei mineralinių trąšų.

Praktika parodė: kai žmogus mažai kišasi į ekologinę sistemą, gamta pati susitvarko. Nuo kenkėjų itin saugo paukščiai, ypač zylės, varnėnai, devynbalsės, žvirbliai. Rudenį nuo kiškių ir stirnų aprišu medelius eglių šakomis. Pavasarį tas šakas sukraunu į krūvas – išeina savotiškos palapinės, kuriose susiranda prieglobstį ežiai, žaltys... Žiemą čia slepiasi ir yra lesinamos kurapkos. Man atsidėkojantys ežiai vasarą prižiūri sodą nuo kai kurių kenkėjų.

GANDRŲNAMAI. Kokia sodyba be gandralizdžio! Mano sodyboje jų du. Vienas šeimyninis, o kitas - atsarginis. Žinant nepastovią gandrienės nuotaiką, atsarginis plotas gandreliui dažnai praverčia.

Tikiuosi, kad, kai manęs nebebus, niekas neišdrįs išdraskyti tų gandralizdžių. Ir liks jie kaip paminklas čia gyvenusiems. O stovės jie ilgai, nes padaryti iš radiolokacinės antenos stiebo. Tada, tarybiniais laikais, kariškoms konstrukcijoms plieno negailėta.

Gyvena gandrai čia nuo 1947 metų, kasmet atskrisdami, parneša vaikų kaimo moterims, tik kartais atgabena jų visai ne tuo adresu, arba neįprastai tamsaus gymio... Bet aš čia jau niekuo dėtas...

Gudriausias mūsų krašto sparnuotis – žvirblis įsitaisė savo lizdelį gandro lizde tarp žabarų ir nemokamai naudojasi visiškai patikima apsauga nuo visokiausių plėšikėlių. Na, tikrai kaip NATO apsauga Lietuvai!

 

Biologinė pusiausvyra

 

Gyvendamas kaime ir stebėdamas gamtą, praktiškai įsitikinau, kad šiurkštus kišimasis į gamtos tvarką gali duoti itin trumpalaikių, neva, teigiamų, rezultatų. Tai produkcija, skirta turgui: graži, išvaizdi, didelė, bet nesveika.

Pavyzdžiui, cheminių medžiagų naudojimas derliui apsaugoti neturi ribų. Kasmet reikia vis didinti chemikalų normą, naudoti juos vis agresyvesnius. Kol jie ima kenkti patiems mums.

Neprievartaujant gamtos, bet joje tikslingai šeimininkaujant, galima gyventi daug sveikiau. Aplinkoje nusistovi pusiausvyra tarp įvairių biologinių organizmų, kurie tarytum „gano“ vieni kitus, niekam neleisdami ryškiai dominuoti. Darže ir sode labai pagelbėja mažieji paukšteliai, gyvenantys inkiluose.

Žinoma, derlius būna mažesnis, tačiau jis ekologiškas, taigi žymiai sveikesnis.

 

Taupus energijos naudojimas

 

Gyvename tokiu laiku, kai įvairūs nauji, mūsų senelių ir tėvų nežinoti prietaisai, lengvinantys buitį, yra neišvengiami. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be elektrinio apšvietimo, šaldytuvo, šaldiklio, skalbimo mašinos... Tačiau gyvenimo kokybė reikalauja nemažai energijos. Stengiuosi mažinti centralizuotai tiekiamos elektros energijos suvartojimą. Tą darau štai kaip.

IŠNAUDOJU SAULĖS ENERGIJĄ. Turiu apie 1000 litrų talpos vandens rezervuarą, įkeltą į plieno bokštą. Iš šiaurės ir vakarų pusės jis gerai apšiltintas, o iš pietų ir pietryčių pusės uždengtas dviguba stikline sienele. Kai šviečia saulė, vanduo sušyla, ir jį labai patogu naudoti įvairioms namų reikmėms.

MAŽINU ELEKTROS ENERGIJOS SĄNAUDAS SKALBIMUI. Didžiąją dalį elektros energijos skalbimo mašina sunaudoja vandeniui pašildyti. Apie 2000 W stiprumo šildytuvas turi pašildyti apie dešimt litrų vandens kartais net iki 90 laipsnių temperatūros. Mažindamas elektros energijos sąnaudas skalbimui, naudoju saulės energijos įšildytą vandenį iš bokšto rezervuaro.

Deja, saulė šviečia ir stipriai šildo ne kasdien. Apsidrausdamas nuo priklausomybės nuo saulės įnorių, į sistemą „šildymo bokštas + vonia + skalbimo mašina“ įtraukiau dar ir malkomis kūrenamą vandens šildytuvą. Tokius šildytuvus seniau plačiai naudojo miestų gyventojai, neturintys pirčių.

Praktiškai įrodyta, jog šiuo atveju elektros energijos sąnaudos žymiai sumažėja, o gyvenimo kokybė išlieka.

TINKAMAI PARENKU VIETĄ ŠALDYTUVUI IR ŠALDIKLIUI.

Šaldytuvas įkurdintas ne tik toliau nuo krosnies ir viryklės, bet ir ten, kur nepasiekia saulės spinduliai.

Šaldiklio atsiradimas iš esmės pakeitė mano maisto atsargų laikymo būdus. Uogienes pakeitė šaldytos uogos, užuot sūdęs mėsą, ją šaldau, o ir šaldyti grybai kaip švieži išlieka kelis mėnesius.

Šaldiklis sunaudoja daug elektros energijos, ypač vasarą, kai oro temperatūra lauke siekia 20–25 laipsnius. Energijos sąnaudoms mažinti šaldiklį pastačiau šaltame rūsyje, kur žiemą–vasarą laikosi plius 5-12 laipsnių temperatūra. Nors produktų vaikščioti tenka eiti ir toliau, elektros energijos sąnaudos žymiai sumažėja.

TOBULINU APŠVIETIMĄ. Kaitrinių elektros lempučių pakeitimas mažiau energijos naudojančiomis, bet brangesnėmis, davė efektą. Tiesa, energiją taupančios lemputės turi vieną minusą – jos pernelyg jautrios įtampos pokyčiams elektros tinkluose, atsirandantiems audros metu žaibuojant. Lemputės perdega.

Esminių pokyčių į elektros taupymo sritį turėtų įnešti šviesos diodai. Šiuo metu tokie šviestuvai labai brangūs ir naudojami tik brangiuose automobiliuose.

 

Ateities vizija

 

Netolimoje ateityje Lietuvoje bus plačiai naudojama geoterminė energija. Tai puikus energijos šaltinis: švarus, tylus. Tik gaila, kad dabar tokie įrenginiai labai brangūs (apie 40 tūkst. litų), tad prieinami tik nedaugeliui.

Mano vizija kuklesnė. Renku parankines medžiagas ir įrengimus vėjo jėgainei, kuri teiktų elektros energiją gryčios šildymui ir žiemos metu palaikytų teigiamą temperatūrą laikinai negyvenamose patalpose. Tokiam tikslui tinka primityvios jėgainės gaminama energija: nestabili, nutrūkstanti...

O vaikams ir vaikaičiams perduodu savo svajonę: kad jie „atsikabintų“ nuo aplinką teršiančių energijos šaltinių ir nežalotų gamtos.

 

Jonas BENDORIUS

Vilnius

*  *  *

Taupymo galimybės – tiesiog beribės

 

Mes visi naudojamės buitine technika, tik, deja, ne visi racionaliai. Pagalvokime, ar neužmirštame išjungti kompiuterio, išeidami keliolikai minučių, ar nevertėtų atsisakyti ir praktiškai nenaudojamų garso kolonėlių. Dabartiniai televizoriai turi laukimo režimą, taigi prieš rengdamiesi pirkti naują aparatą, pasižiūrėkime, kiekgi elektros minėtasis režimas sunaudoja. Įsitikinsime, jog, baigus žiūrėti laidas, televizorių vis dėlto geriau išjungti iš tinklo. Mano laiptinės kaimynas netgi privertė Elektros tinklus pakeisti elektros skaitliuką į taupesnį: mat įsitikino, kokį didžiulį energijos kiekį suryja laukimo režimas.

Būkime racionalūs pirkdami buitinę techniką. Mažam butui tikrai nereikalingas galingas dulkių siurblys, negausiai šeimai – didelės talpos ir pajėgumo skalbimo mašina. Mano paskaičiavimais, kartais pigiau būna naudotis skalbyklos paslaugomis negu įsijungti skalbyklę.

Lygindami drabužius, pasistenkime išjungti lygintuvą likus bent penkioms minutėms iki šio darbo pabaigos. Karščio tikrai užteks. Labai pravartu naudotis šilumą saugančiomis lyginimo lentomis, o dar geriau – lyginamą patalynę sudėti keliais sluoksniais.

Norėdami išgerti puodelį arbatos, nejunkime dujinės ar elektrinės plytos. Kur kas greičiau vanduo užvirs elektriniame virdulyje, ypač jei į jį vandens įpilsite tiek, kiek planuojate suvartoti. Na, o gamindami valgyti, naudokimės tinkamo dydžio puodais. Mažai šeimai visiškai nereikia virtis maistą talpose, kurios savo apimtimi tiktų nebent gyvulių viralui ruošti. Didelei šeimai virti sriubą mažuose puoduose taip pat neefektyvu. Apie puodų dangčių reikšmę šįsyk nekalbėsime: šeimininkės apie tai puikiausiai nutuokia. Beje, sandariausias yra greitpuodžių dangtis, neveltui ir virimas šiuose induose efektyviausias. Tik nepervirkite maisto, jeigu nemėgstate trintų košių.

 

Darijus STONIS

Kaunas

*  *  *

Laukia dar daug svarbios, įdomios veiklos

 

Norėčiau papasakoti, kaip aš ir mano trečiokėliai bei jų tėveliai prisidedame tausodami gamtą ir jos išteklius.

Nors Lietuvoje nesiaučia cunamiai, potvyniai ir kitos stichijos, klimato atšilimas jaučiamas. Pirmą kartą su juo susiduriame, kai reikia stebėti metų laikų požymius. Vaikams sunku suvokti, jog kalbame apie žiemą, kai už lango lyja lietus, o termometras rodo plius tris. Tada ir imame kalbėti apie klimato atšilimą.

Dar 2007–2008 mokslo metais kartu su vaikais dalyvavome konkurse „Atsinaujinantys energijos šaltiniai“. Jau tada įvyko mūsų pirmoji pažintis su žaliąja energija. Piešėme piešinius ir perskaitėme J. Lauciaus knygelę „Žalioji energija“.

Šiais mokslo metais į pasaulio pažinimo programą įtraukiau pamokų ciklą „Esu savo aplinkos šeimininkas“. Suteikiau mokiniams žinių apie pagrindinius oro, vandens taršos šaltinius, jų poveikį aplinkai. Aptarėme, kokiais būdais kiekvienas iš mūsų galime prisidėti prie aplinkos švarinimo.

Klasėje stovi keletas šiukšlių dėžių, skirtų popieriui, plastmasei, kitoms atliekoms.

Kiek leidžia galimybės, naudojamės informacinėmis technologijomis. Aš, besiruošdama pamokoms, aptikau puikias svetaines: www.apicentras.lt; www.climatechange.eu.com; http: //ec.europa.eu/ environment/campaighlinaex lt/htm.

Pamokų ciklo pabaigoje visi pasirašėme pasižadėjimą tapti atsakingais piliečiais, keisdami kasdienio gyvenimo elgesį. Pasižadėjimą įsirėminome ir laikome klasėje.

Stengiamės kuo daugiau sužinoti apie klimato kaitą. Nusipirkome Al Goro knygą „Nepatogi tiesa“. Įsigijome to paties pavadinimo filmą (gaila, kad jis neišverstas į lietuvių kalbą). Dabar jau beveik baigiu šią knygą skaityti. Sužinojau daug neįtikėtinų dalykų, kilo daug naujų idėjų. Manau, kad žmonėms pernelyg mažai aiškinama apie klimato atšilimą. Aš turiu tokią galimybę, pradėdama pasakoti apie tai savo mokiniams. Ir nemanau, jog jie tam dar per maži.

Prieš Naujuosius metus mūsų pradinėse klasėse apsigyveno žavingas Taupukas. Šitaip mes tapome projekto „Išjunk šviesą“ dalyviais. Surengėme klasės Flicho lipdukų konkursą. Lipdukai dabar puikuojasi matomiausiose klasės vietose ir ragina: išjunk, rūšiuok, taupyk.

Mūsų mokyklos pradinukai turi išsirinkę mažąją mokyklos prezidentę. Ji – mano auklėtinė. Mes prisijungėme prie europarlamentaro J.V. Paleckio biuro paskelbtos akcijos: „Padėkime Žemei – padėkime sau“. Prezidentė Ievutė apsilankė visose pradinėse klasėse, ragindama vaikus prisidėti prie šios akcijos ir paraginti į ją įsitraukti tėvelius bei pažįstamus. O sužinoję apie akciją „Darom – 2009”, dalyvavome drauge su visa mokykla.

Remiantis J. V. Paleckio tinklalapio „Žaliuoju kodeksu“, parengėme atmintines „Tėveliui – mamytei – vaikeliui“. Padovanojome jas kiekvieno auklėtinio šeimai. Tikimės, jog, jomis remdamasi, kiekviena šeima įsitrauks į klimato pokyčius mažinančią veiklą.

Kovo–balandžio mėnesiais ėmėmės ilgalaikio stebėjimo: „Keiskis: sumažink, išjunk, rūšiuok atliekas, vaikščiok“. Šešias savaites vaikai stebėjo klimato pokyčius mažinančią veiklą savo šeimoje. Už kiekvieną atliktą veiksmą skyrė sau taškus. Pasibaigus stebėjimo laikotarpiui, taškus susumavome ir aptarėme, kokių rezultatų pasiekta.

Mūsų laukia dar daug svarbios, įdomios veiklos. Juk mes, pasak gerbiamo J. V. Paleckio, „neturime nei atsarginės Lietuvos, nei atsarginės planetos“.

 

Dalia MAŽEIKIENĖ

Šiaulių raj. Kuršėnų Pavenčių vidurinės mokyklos mokytoja         

*  *  *

 

Gamtą mylime ir mes, studentai

 

Kauno technologijos universiteto Studentų mokslo draugija pradėjo vykdyti projektą „Myliu gamtą“. Projekto tikslas – organizuoti ekologiškų produktų kūrimą, gamybą ir pateikimą rinkai. Taip tikimės prisidėti prie opių ekologinių klausimų (šiltnamio efektas, aplinkos užterštumas lėtai suyrančiomis medžiagomis ir kt.) sprendimo. Žmonių pasaulyje vis daugėja, klesti vartojimo era – šiek tiek panaudoję daiktą, metame jį lauk ir perkame naują. Mūsų projekto entuziastai yra protingo ir ekologiško vartojimo šalininkai, norime to išmokyti ir kuo daugiau aplinkinių...

Kitas ne mažiau svarbus mūsų projekto tikslas – gamtos išsaugojimo vardan skatinti bendradarbiavimą tarp studentų, suburti verslo subjektus, mokslo ir valstybės institucijas. Mes, studentai, pateiktume ekologiškų gaminių idėjas, prie kurių įgyvendinimo prisidėtų mokslininkai, o verslininkai paremtų lėšomis. Planuojami kurti produktai – nuo kasdieninio vartojimo daiktų iki didelių projektų inžinerijos srityje. Pirmieji prototipiniai pavyzdžiai jau sukurti, tačiau atskleisti juos dar per anksti. Neslėpsime – projektą įgyvendinti nėra ir nebus lengva, ypač šiais, krizės laikais, kai visiems trūksta finansų. Potencialūs gaminių užsakovai projektu domisi, tačiau skirti lėšų neskuba, iniciatyvius studentus dažniausiai skatindami tik žodiniais padrąsinimais. Taigi kol kas dirbame tik iš entuziazmo ir savų lėšų. Laimei, iš KTU gavome patalpas ir įrenginius.

Pirmieji SMD kūrėjų ekologiški produktai buvo pristatyti šį pavasarį vykusioje KTU studentų mokslinių darbų parodoje „Technorama–2009“. Eksponatų būta įvairių: nuo medvilninių pirkinių maišelių, kuriuos pagamino dizaino specialybės studentai, iki apželdintų stogų maketų. SMD entuziastai kruopščiai atliko skaičiavimus, kokie turi būti stogai, kad atlaikytų vejas ar oranžerijas ir kad nepradėtų pelyti... „Žaliųjų“ stogų technologija ir kiti kuriami produktai gegužį buvo pristatyti „Litexpo“ vykusioje parodoje „Balttechnika–2009“.

Beje, „Žaliojo stogo“ įrengimo darbai jau pradėti: šis stogas padengs Kauno UAB „Elinta“ administracinį–gamybinį pastatą. Taigi bus proga praktiškai išbandyti šių stogų privalumus. O jų nemaža: pailgės stogo naudojimo laikas, susidarys papildoma garso ir šilumos izoliacija. „Žaliųjų stogų“ privalumai aplinkai taip pat akivaizdūs: urbanizuotose vietovėse jie sumažina „šilumos salos“ efektą, sukuria terpę faunai ir florai, be to, augalija filtruoja teršalus bei anglies dvideginį iš aplinkinio oro, taip pat nešvarumus ir sunkiuosius metalus iš kritulių.

 

Sigitas URBONAS

KTU studentas

*  *  *

Kas mes be Jos?

 

Perskaičiusi Žaliąjį kodeksą, susimąsčiau, kuo ir aš galėčiau prisidėti prie mūsų Žemės išsaugojimo ateities kartoms. Nors taupaus gyvenimo būdą propaguoju jau senokai, matyt, dar rimčiau kontroliuosiu elektros, karšto vandens, dujų, centrinio šildymo naudojimą, dar daugiau važinėsiu dviračiu ir vaikščiosiu pėstute, kai atstumai bus įveikiami. Taip pat, kaip ir kiekvienais metais, sode sodinsiu medelių, krūmų, darže auginsiu daržovių, uogų ir gėlių, prižiūrėsiu pievą, miške tvarkysiu aplinką. Esu įsitikinusi, kad jei visi mes, savo nuostabios planetos gyventojai, pasistengsime, mūsų Žemė tikrai ilgai gyvens žalia ir sveika.

Siunčiu specialiai konkursui „Padėkime Žemei – padėkime sau“ vieną iš sukurtų eilėraščių. Gal jį perskaitę žmonės apsivalys, nebe taip terš aplinką, o tie, kurie valdo pinigus arba turi jų per daug, užuot be saiko juos naudoję savo malonumams, padės mūsų Žemei ir jos žmonėms...

 

Be Jos

(Jei pražudytume Žemę)

 

Be Jos neatsibustum,

Negimtumei ir tu,

Nevalgytum, uždustum...

 

Pražūtumei kartu

Su ežiuku dygliuotu,

Su žuvele slidžia,

Su ežeru banguotu,

Su sakuota egle,

 

Su ta dangaus mėlyne,

Kur plazda vyturiai...

Pražūtumei, pamynęs,

Žemelę, kur gimei...                                            

 

Elena NIKONOVIENĖ

*  *  *

Garbės žodis, aš tikrai buvau ten...

 

Vieną gūdžią ir lietingą pavasario dieną, kai lįsti iš namų ir netgi kelti kojų iš lovos mažiausiai norisi, nusprendžiau savo protą nušviesti plačiuoju televizijos pasauliu. Kadangi kovų menai man ne prie širdies, o žiūrėti nešvankių laidų mama griežtai draudžia, vis junginėdamas kanalus, atsidūriau neregėtoje laidoje apie žaliuosius mūsų planetos miškus. Garbės žodis, aš tikrai buvau ten, visa tai mane taip įtraukė ir sužavėjo, jog išties jaučiau medžių žalumą ir oro grynumą. Vienu žodžiu, atsidūriau veiksmo sūkuryje. Tačiau, pasirodo, tas sūkurys nebuvo toks malonus, kaip norėtųsi: miškai yra smarkiai alinami, mat žmonės juos kerta ir naudoja, kaip tik gali. Atrodo, motulė gamta tapo tarsi kokia... na, nuo vulgarumų susilaikysiu. Taip man ir iškilo dilema: atsiriboti ir tapti eiliniu stebėtoju, arba imtis atitinkamų veiksmų ir tapti herojumi. Pasirinkau antrąjį variantą.

Sukaupęs visas jėgas, išlipau iš lovos ir, nuėjęs į virtuvę, pareiškiau mamai, jog nuo šiol liausimės naudoję popierines servetėles. Tai buvo pirmasis mano žingsnis link didvyrio vardo. Tuomet patyliukais išmečiau kirvį, nes pamaniau, jog ši mintis tėvams nebūtų patikusi. Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į medžių gelbėjimo operaciją: ledus ant medinių pagaliukų pakeičiau paprastais, taip pat atsisakiau pieštukų, popierinių pakuočių... Trumpiau tariant, vengiau naudoti medieną ir jos produktus. Taipogi stengiausi kuo giliau kvėpuoti, padėdamas medžiams atlikti fotosintezę. Išgirdęs, jog medžiams nepatinka automobiliai, paslėpiau tėčio mašinos raktelius, tad jis keletą dienų važinėjo viešuoju transportu. Tiesa, po to, kai tėtis raktelius rado ir sužinojo, jog tai mano darbas, palaisčiau medelius savo ašaromis.

Na, bet didžiausių problemų kilo mokykloje ir tualete. Mokytojai gana kritiškai žvelgė į mano atsisakymą rašyti ant popieriaus ir sėdėti mediniame suole (su vaikščiojimu po medines duris teko susitaikyti), o bendraklasiai pakankamai skeptiškai pažiūrėjo į raginimą prisijungti prie mano judėjimo (matyt jiems superherojaus našta pasirodė per didelė). Apie tualetinius nesklandumus turėčiau nutylėti, tačiau čia vėlgi popierius...

Tačiau galutinai mano herojiškos idėjos buvo palaužtos tuomet, kai gimtadienio proga man padovanojo medžio tekinimo stakles. Dovanos juk neatsisakysi, o instrukcijoje aiškiai parašyta: „Dirbti tik su medžio gaminiais“. Tai ir buvo paskutinis smūgis...

Taigi linkiu, kad tokios ar kitokios herojiškos idėjos aplankytų ir jus, mielieji. Galbūt trumpam, galbūt ir visam laikui. Sėkmės!

 

Domantas SPUDAS

Vilniaus Užupio gimnazijos moksleivis

*  *  *

Nors po mažą žingsnelį...

 

Kasmet per Žemės dieną bibliotekoje renkasi Velžio vaikų lopšelio–darželio vaikučiai. Čia jų laukia iš kitų bibliotekų atvežtos naujausios knygos apie Žemę, jos augaliją ir gyvūniją. Rengiame viktorinas, žaidimus, piešinių konkursus. Šių metų renginyje „Nykštukų“ grupės berniukai nepaleido iš rankų knygos „Gamta skatina išradingumą“, o mergaitės nusprendė saugoti ir prižiūrėti medelius, nes jie švarina orą. „Tyro oro reikia ne tik žmonėms, teršalai kenkia ir Saulytei“, - sakė Kotryna. Esu tikra, jog vaikai, nuo ankstyvos vaikystės pratinami rūpintis gamtos saugojimu ir aplinkos švarinimu, tikrai įpras tai daryti.

Ruošdamiesi šių metų Žemės dienos renginiui, skirtam suaugusiesiems, daug naudingos informacijos ir idėjų radome J.V.Paleckio knygelėje „Žaliasis kodeksas“. Bibliotekoje suorganizavome diskusijų vakarą - kaip tausoti gamtos išteklius, tuo pačiu taupant ir savo pinigus. „Reikia keisti gyvenimo būdą, nors po mažą žingsnelį“, – tokia buvo bendra vakaro dalyvių išvada. Net nedideli kasdieninės elgsenos pakeitimai, neįtakojantys mūsų gyvenimo kokybės, gali padėti apsaugoti nuo šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo.

Savo bibliotekos lankytojus skatiname prisidėti, švarinant ir gražinant aplinką. Šiais metais pavyko velžiečius įtikinti, kad reikia dalyvauti švarinimo akcijoje „Darom–2009“, ir sutvarkyti Velžio apylinkės žaliuosius plotus. Išplatinome skelbimus ir lankstinukus su informacija apie šią akciją visoje Velžio gyvenvietėje, bibliotekoje registravome dalyvius, kurie namie neturi internetinio ryšio.

Aktyviausiai akcijoje dalyvavo Velžio gimnazijos moksleiviai. Visa Velžio gimnazijos bendruomenė sodino medelius, kėlė inkilus paukščiams.

„Šiais metais moksleiviai ir jų tėveliai pagamino daug inkilų, vienas inkilas atkeliavo net iš kaimyninės Lenkijos. Iš viso buvo pakabinta apie 20 inkilų, pasodintos 75 pušelės. Palikę jaunesniųjų klasių mokinius tvarkytis prie mokyklos, vyresnieji mokiniai su mokytojais vyko švarinti Velžio apylinkių. Prisidėdami prie akcijos, tvarkėme kelkraščius nuo Keravos kaimo iki Vilniaus autostrados kelio. Iš viso akcijoje dalyvavo ir užsiregistravo 290 mūsų gimnazijos mokinių ir mokytojų. Tvarkydami ir švarindami aplinką, rinkdami kitų, o gal ir savo, numestas šiukšles, mes pažadėjome sau niekada nešiukšlinti“, - sakė Velžio gimnazijos Neformaliojo ugdymo organizatorė Jurgita Kuprinskienė.

Aplinką tvarkė ir mažieji Velžio gyventojai, lopšelio–darželio auklėtiniai. Nuo mažens pripratus rūpintis švara ir tvarka, užaugus tai taps gyvenimo norma.

Velžio moksleiviai kreipiasi į biblioteką informacijos, reikalingos ruošiant gamtos apsaugos projektus. Mokykloje dabar šie projektai labai populiarūs. Mokykla siekia, kad kiekvienas moksleivis rūpintųsi savo aplinka, ir kad kiekvienas žinotų, kaip tą daryti. Klimato kaita – pasaulinio masto problema, tačiau kiekvienas turi galimybę ją spręsti.

 

Vidmanta TREČIOKIENĖ

Panevėžio raj. savivaldybės bibliotekos Velžio filialo bibliotekininkė

*  *  *

Vis dar gyvename pernelyg neatsakingai

 

„Po manęs – nors ir tvanas“ – tai požiūris, kurio nedelsiant reikėtų atsisakyti. Juk gali būti atvirkščiai – tu po tvano...

Keista, kai kurie žmonės vis dar mano, jog nuo jų asmeninio rūpinimosi gamtosauga niekas nepasikeis. Pasikeis, ir dar kaip! Mano nuomone, rūpinimasis gamta turėtų prasidėti nuo pačių paprasčiausių buitinių veiksmų. Mes turėtume:

* Dažniau važinėti dviračiais ar vaikščioti pėsti – bus sveika ir gamtai, ir mums;

* Rečiau sėstis į automobilius, juk dujų bei naftos ištekliai nenumaldomai senka;

* Pirkti knygas, žurnalus, laikraščius, pagamintus iš perdirbto popieriaus, o kad to popieriaus leidėjai gautų – atiduoti perskaitytus leidinius perdirbti;

* Auginti savo kambariuose dekoratyvinių augalų: tokiu atveju oras bus grynesnis ir nereikės taip dažnai atidarinėti langų;

* Nemesti atitarnavusių baterijų į šiukšliadėžes, o jas nunešti į prekybos centruose esančias specialias talpyklas;

* Nedengti langų žaliuzėmis ar roletais, kad saulė galėtų įšildyti kambarius ir nereikėtų tiek daug naudoti radiatorių teikiamos šilumos;

* Taupyti vandenį: plaunant indus ir valant dantis, užsukti čiaupą, bet kada nenuleidinėti unitaze vandens, pvz. išpylus į jį tirščius iš kavos puoduko;

* Kaskart nepirkti naujo tušinuko: geriau pakeisti jo širdelę nauja. Išmesime mažiau plastmasės, vadinasi, jai perdirbti reikės mažiau energijos;

* Naudotis savaime suyrančiais maišeliais;

* Taupyti sąsiuvinius, rašant į kiekvieną jų eilutę;

* Neišmesti stiklainių, juk juos dar galima naudoti konservavimui;

* Sodinti medžius. Penki mūsų pasodinti medeliai ateityje sugers bent vieno lėktuvo teršalus;

* Pasirūpinti senesniais namais, kurių gyventojai negali patys reguliuoti teikiamos šilumos energijos;

* Naudotis specialiai popieriui, plastmasei, metalui ir kitoms atliekoms skirtais konteineriais;

* Sudrausti tuos daugiabučių gyventojus, kurie kerta ar genėja prie namų augančius medžius, nes šie jiems užstoja saulę. Žmonės dažniausiai nesupranta, jog medžiai sulaiko ir nuo gatvės sklindančius garsus, ir užterštą orą;

* Įrengti daugiau dviračių stovėjimo vietų bei specialių takų, šaligatvių su žemesniais kraštais.

 

Ekologiškiausiai šiuo metu, mano manymu, gyvena jaunimas. Jis ir dviračiais važinėja, ir viešuoju transportu naudojasi. Kažkodėl, kai tėvams pasiūlome važiuoti traukiniu ar autobusu ir pradėti rūšiuoti atliekas, jie tik numykia ir toliau elgiasi po senovei... Nelengva pakeisti jų gyvenimo būdą, tačiau tą daryti būtina: aiškinant, įtikinėjant, duodant paskaityti specialios literatūros apie žmonių jau padarytą milžinišką žalą gamtai. Mes vis dar gyvename pernelyg neatsakingai, nesusimąstydami, jog tik rūpinimasis ateitimi ir gamtosauga nulems visų mūsų ateitį Žemėje.

 

Indrė RUDOKAITĖ

Kauno V. Kuprevičiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokė

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"