Paieška šis tas apie smegenų minkštimus…

Už neįvertintą indėlį

Arba - šis tas apie smegenų minkštimus…

 

Kasmet nuolat auga Ignobelio premijos populiarumas. Jos laureatai periodiškai skelbiami vadinamosios “nobeliškosios savaitės” išvakarėse arba jos metu.

           

Biologija: gastronominiai vabzdžių polinkiai

 

Ignobelio komitetas prioritetą suteikė maistui. Kraštutiniu atveju, keturi iš devynių darbų vienaip ar kitaip su juo susiję. Tad nekeista, kad pagrindinė premija buvo suteikta nominacijoje “Mokslas apie valgį”. Ją pasidalino Vasmija al Chutis iš Kuveito universiteto ir Fatenas am Mussalamas, Kuveito nacionalinės aplinkos apsaugos valdybos darbuotojas. Jie nebe vienerius metus tyrinėjo mėšlavabalio, arba kitaip dar vadinamo Scarabaeus cristatus, pomėgius, aiškindamiesi, kokio gi mėšlo rūšiai šie vabalai teikia pirmenybę. Surinkę maksimumą informacijos, mokslininkai savo darbą išspausdino “Sausringų gyvenamųjų vietų žurnale”.

Ignobelio premijos organizacinis komitetas nepagailėjo 56,97 dolerių už galimybę susipažinti su šio straipsnio turiniu ir suteikė premiją kuveitiečiams mokslininkams, savo tyrimais įrodžiusiems, jog “skarabėjai” – beveik vegetarai. Iš penkių mėšlo rūšių – arklio, kupranugario, avies, šuns ir lapės – vabalai linkę į tą, kuris susidaro suvirškinus vegetarišką maistą. Šunų ir lapių išmatos vabalams aiškiai nepatinka. Kas dėl gyvūnų-vegetarų mėšlo, tai ir čia vabalai pasirodo esą gurmanai. Užuot kapstęsi pernelyg sausose kupranugarių organinėse atliekose, jie visa galva paniro į kur kas sultingesnes avių atliekas. O didžiausiu populiarumu tarp Scarabaeus cristatus garsėja arklių mėšlas.

Su mityba tiesiogiai susiję ir olandų mokslininkų Barto Knolso ir Ruurdo de Jongo tyrinėjimai, kurių rezultatai dar 1996-1997 metais buvo išspausdinti prestižiniame britų medicinos žurnale “The Lancet” bei “Entomologinių tyrinėjimų biuletenyje”. Ponai Knolsas ir Jongas tyrinėjo moteriškosios giminės maliarinių uodų Anopheles gambiae elgesį ir elektrofiziologines reakcijas į Limburgo sūrį.

Mokslininkai pastebėjo, jog Anopheles gambiae vienodai traukia ir žmogaus kojų, ir minėtojo sūrio kvapas. Dar daugiau – jiems pavyko įrodyti, jog tai vyksta dėl vieno ir to paties tipo bakterijų, ir kojoms, ir sūriui suteikiančių panašų aromatą. Už šį atradimą mokslininkai pelnė biologijos srities Ignobelio premiją.

Kai kurie specialistai jau pažymėjo, jog tyrimai, nepelnytai ignoruoti dešimtmetį, gali suvaidinti svarbų vaidmenį kovoje prieš maliariją. Pavyzdžiui, galima imti gaminti priešnuodinius preparatus, turinčius Limburgo sūrio kvapą – jie atitrauktų uodų dėmesį nuo žmogaus kojų.

 

Chemija: banguotoji sūrio teorija

 

“Ignobelis – 2006”  chemijos srityje suteiktas ispanų mokslininkams Antonijui Muletui, Chose Chavierui Beneditui ir Chose Boniu, kurie 1999 metais “Maisto produktų mokslo žurnale” išspausdino savo tyrinėjimų rezultatus, atkreipiančius dėmesį į Čederio sūryje vykstančių ultragarsinių svyravimų plitimų greitį bei šio greičio ryšį su temperatūros pokyčiais. Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad temperatūra turi įtakos Čederio sūryje vykstančių ultragarsinių svyravimų plitimo greičiui. Esant nulinei temperatūrai, užfiksuotas 1590 m/s greitis, o 35 laipsnių šilumoje šis greitis jau siekė 1696 m/s. Dar vienu atradimu, kurį mokslininkai įrašė į savo ataskaitą, buvo tas, kad tiksliausius ultragarsinius Čederio sūrio tyrimus dera atlikti nuo 0 iki +17 laipsnių temperatūroje.

 

Fizika: kaskadinis spagečių skilimas

 

Fizikos premijos laureatai – Bazilis Ogolis ir Sebastjanas Nekiršas, Paryžiaus Pjero ir Marijos Kiuri universiteto darbuotojai, tyrinėjo ne sūrį, o spagečius. Juos sudomino priežastis reiškinio, pagal kurį sausi spagečiai, juos sulenkus, dažnai lūžta ne perpus, o į keletą dalių. Mokslininkai atsakė į šį dominantį klausimą atlikę nedidelį bandymą. Apie jį jie pasakoja taip: “Norėdami išsiaiškinti šį fenomeną, mes ištyrinėjome artimą mūsų temai problemą – o būtent elastinio strypo dinamikos problemą. Šiam strypui iš pradžių suteikėme kvazistatinę sulenktą būseną, o vėliau staiga iš būsenos išvadavome. Pasirodo, “išsivadavimo” procesas sukelia slėgio padidėjimą… Tokiu būdu sausų spagečių lūžis gali būti aprašomas kaip išsivadavimų virtinė, susijusi su po to sekančiu padidėjusiu slėgiu. Būtent slėgis ir sukelia naujus lūžius.”

…Ignobelio komitetas, aišku, negalėjo neatkreipti dėmesio ir į grandiozinį amerikiečių mokslininkų Rendolfo Bleiko ir Džeimso Hillenbrando tyrinėjimą: “Sielą stingdančių garsų psichoakustika”. Šio tyrinėjimo rezultatai prieš 20 metų buvo išspausdinti žurnale “Jausmai ir psichofizika”. Tyrinėjimuose vadovautasi dešimtimis eksperimentų, kurių eigoje mokslininkai mėgino suprasti, kodėl garsas, sklindantis, kai klasės lenta draskoma nagais, kelia žmonių susierzinimą. Mokslininkai išsiaiškino, jog šis garsas priklauso “sielą stingdančiųjų” garsų klasei. Paaiškinti, kas būtent tą sielą stingdo, jiems taip ir nepavyko, tačiau vien bandymą išsiaiškinti premijos organizatoriai palaikė vertu ypatingo vertinimo. Tad 2006 metais sukurta speciali premijos kategorija “Akustika”.

 

Matematika: “nemirksinti” nuotrauka

 

Matematikos srities premiją pelnė australai Nikas Svensonas ir Pirsas Barnsas, kurie sugebėjo išvesti beveik idealios grupinės fotografijos formulę. Idealia fotografija australai vadina tokią, kurioje visi besifotografuojantys žvelgia į objektyvą. “Bet kuris žmogus, dirbęs fotografu kokiose nors šeimyninėse šventėse, žino, jog net jei visi besifotografuojantys stovi ramiai, tikriausiai atsiras tarp jų bent vienas, pačiu netinkamiausiu momentu sumirksintys, - sako Nikas Svensonas. – Būtent todėl man prireikė mokslininko pagalbos.” Mokslininkas net tik pasiūlė formulę, pagal kurią galima apskaičiuoti, kaip tikimybė gauti gerą fotografiją keičiasi, didėjant besifotografuojančiųjų skaičiui, bet ir davė Nikui Svensonui keletą praktinių patarimų. Jeigu grupėje trisdešimt žmonių, norint gauti gerą nuotrauką, greičiausiai teks padaryti trisdešimt kadrų. Jeigu grupėje penkiasdešimt asmenų, apie nesugadintą sumirksėjimu kadrą galima užmiršti visiems laikams.

 

Taikos premija: signalas neišgąsdintam jaunimui

 

Ignobelio taikos premiją gavo garsus Didžiosios Britanijos verslininkas Hovardas Stepltonas. Jis išrado ultragarsinį įrenginį baidyti jaunimui, ir šis daikčiukas dabar pardavinėjamas visoje Britanijoje (“Mosquito” markė). Sistema skleidžia ultragarsinius signalus, kurių nepriima suaugusio žmogaus ausis. Užtat paauglio ausiai šie signalai itin nemalonūs. Jau po 8-10 ultragarsinio poveikio minučių paauglys siekia palikti signalo plitimo zoną. Aparatą, kaip sako pats misteris Stepltonas, masiškai įsigyja parduotuvių, privačių geležinkelio stočių savininkai ir kiti asmenys. Policija “Mosquito” įrenginį vadina “pačia efektyviausia kovos prieš antisocialinį elgesį priemone”.

Už Didžiosios Britanijos ribų, deja, įrenginys nebuvo žinomas, taigi premija, įteikta Hovardui Stepltonui, greičiausiai padės prietaisui pasklisti po visą pasaulį.

 

Literatūra: ilgo žodžio galia

 

Literatūros premija atiteko Prinstono universiteto profesoriui Danieliui Openheimeriui už monumentalų veikalą “Mokslinės šnekamosios kalbos vartojimo padariniai, nepriklausomi nuo realybės: ilgų žodžių vartojimo beprasmybės problemos”. Darbas buvo išspausdintas žurnale “Taikomoji kognityvinė psichologija”. Jame mokslininkas bandymais įrodė, jog studentų bandymai užmaskuoti temos neišmanymą gausybės mokslinių terminų vartojimu paprastai sukelia rezultatų, priešingų norimam.

 

Medicina: rektalinis žagsėjimo gydymas

 

Premijos medicinos srityje įteikimas virto tikromis dovanų dalybomis. Laureatas – daktaras Frensis Fesmajeris, gavęs aukštą apdovanojimą už straipsnį “Nustojimas žagsėti dėl tiesiosios žarnos masažo pirštais”, išėjo į sceną, kiekvienam dalyviui dalindamas “Daktaro Fesmajerio vaistinėlę”. Joje, be paties mediko nuotraukos, gulėjo pora chirurginių pirštinių, lubrikantas ir nedidelė instrukcija, kaip išsivaduoti nuo žagsulio vadovaujantis minėtu metodu. Frensio Fesmajerio žodžiais, lėti apskriti 1–2 pirštų judesiai tiesiojoje žarnoje momentaliai padeda sumažinti žagsulio dažnį, o po 30 sekundžių išvis nustojama žagsėti.

 

Ornitologija: genio galvos skausmas

 

Ornitologijos srities premija, netgi ignobelinė, retai atsiduria dėmesio centre. Tačiau šį kartą apie ją žurnalistai daug šnekėjo. Mat ornitologijos srities premijos laureatas pateikė išsamų atsakymą į ištisus šimtmečius žmoniją kamavusį klausimą apie tai, kodėl geniui neskauda galva.

“Aš manau, kad visiems įdomu sužinoti, kaip geniui pavyksta daryti tai, ką jis daro ir jokiu būdu nepatirti tų traumų, kurias, be abejonės, patirtų kiekviena gyva būtybė, nusprendusi pakartoti genio judesius”, - sako Ivenas Švabas, 2002 m. “Britų oftalmologijos žurnale”, išspausdinęs savo atliktų genio kaukolės sandaros tyrinėjimų rezultatus. Paaiškėjo, kad genius gelbsti ilgas ir stiprus liežuvis, kuris snapo susidūrimo su medžiu momentu sugeria smūgio energiją ir šitaip apsaugo smegenis nuo traumų. Be to, mokslininkas aptiko, jog geniai turi akis apsaugančius vokus. Bet vis vien pagrindinė mokslininko išvada tokia: genio smegenys nėra traumuojamos pirmiausia todėl, kad jos labai mažos.

 

Parengė Kostas JANKUS

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"