Paieška Apie deguta

Apie degutą ir skruzdžių liūtus

Romas NORKŪNAS

Musteika, Varėnos raj.

 

Deguto iš beržo tošies gaminimas ir panaudojimas įgavo naują pagreitį. Jau anksčiau jį naudojau, ypač gyvulėlių apsaugai ir gydymui nuo kraujasiurbių vabzdžių. Taip pat tepiau juo medinius vežimo ratus, paskiau sumaišiau su medumi - viena dalis deguto ir dvidešimt dalių medaus. Tokį jau nesunku sučiulpti. Naudojau degutą ir savo žaizdas tepti. Degutu susidomėjo ir žmona Vilma. Prieš kurį laiką, kai mūsų Jovarą staiga pradėjo berti ir tas bėrimas sparčiai plito, neliko nieko kito, kaip išbandyti degutą. Rezultatą jau pamatėme kitą rytą, nes bėrimas sustojo, o dar po paros pradėjo nykti. Dabar jau žinau, kad nieko naujo mes čia neišradom, apie tai rašo Anatolijus Malovičko nesenai išleistoje knygelėje „Beržas gydo beveik viską“.

Dabar išgirdęs LRT laidoje „Gamta – visų namai“ farmacininkės ir bitininkės Margaritos Sinicienės pasakojimą apie tai, kaip ji žolelėmis dezinfekuoja avilius, tuoj panorau pasidalinti savo trumpu patyrimu. Į kelminių avilių dugną dedu degutu išteptą beržo tošį – tai erkėgaudis. Net su mažais vaikučiais, kurie atvyko ekskursijon į Dzūkijos nacionalinio parko bityną, stebėjom, kaip kojomis į viršų tabalavo prilipusi vos milimetro dydžio erkutė, bitininkų vadinama varozė. Ji dar norėtų įsikibti į ką nors gyvą, tačiau neleidžia tas juodalas. O štai nukritusi netyčiom ant sparnų lengva vietinė mišrūnė bitė nesunkiai atsiplėšia nuo erkėgaudžio, kai tuo sykiu kitame avilyje sunkesnės bitės regis lieka prilipusios. Tai rodo mažų bičių atsparumą ir judrumą. Po poros dienų pasižiūrėjęs į avilius pamačiau, kad degutas jau sklinda po visus korius.

Tačiau tai dar ne gydymas nuo varatozės, o tik profilaktika. Tikrojo gydymo nuo erkių dar negirdėti kad būtų kas atradę, dabar naudojami preparatai kol kas pagelbsti išsaugoti bitynus, tačiau jie ugdo mutuojančias erkes, panašiai kaip su kolorado vabalais, kurių neįmanoma išnaikinti jokiais preparatais, nes vabalai greitai prisitaiko, atsiranda atsparumas. Apsivalymas nuo erkučių turėtų būti mechaninis, regis, taip darydavo mūsų vietinės bitės, kurios buvo mažesnės ir judresnės.

Kaip apsaugininkai prie mano kelminių avilių dabar darbuojasi ir skruzdžių liūtai. Jie pas mane atkeliavo įdomiu keliu. Pirmiausia man labai patiko bendradarbio iš Dzūkijos nacionalinio parko Henriko Gudavičiaus mintis daryti Botanikos sode smėlio kopą. Mano žmona neleido man to daryti prie namų. Tada, kiek pagalvojęs, pradėjau pilti smėlį aplinkui avilius ir prie bitininko namelio. Jau po dviejų trijų savaičių pamačiau gerus rezultatus ir dabar turiu keletą skruzdžių liūtų kolonijų. Regis, jie darbuojasi patikimai. Skruzdžių liūtai apsaugo avilius nuo skruzdėlių invazijos, gaudo jas turbūt visas be išimties. Gaudo ne tik skruzdėles. Dabar man jau kyla neaiškumų, ar tik tas, vos centimetro dydžio grobuonis, negalėtų įveikti ir ką nors didesnį, nes mano akyse jis nugalabijo bitę. Į skruzdžių liūto smėlio piltuvėlį ji įkrito netyčiom ir buvo suparalyžiuota per dešimtį sekundžių. 

Smėlį vežu vaikams žaisti, ir man jisai patinka. Nežinau dar kokia mintis ateis, tačiau mūsų gyvulėliai taip pat supranta smėlio naudą. Štai vištos gali ištisomis valandomis mėgautis smėlio voniomis. Arba mūsų kumelė Kotra, ji taip pat visuomet ieško smėlio, kad pasivartytų. Taip ji daro mankštindama sąnarius ir nusivaikydama varmus ir uodus. Taip kasdieną besidarbuodami gyvulėliai didina atviro smėlio oazes, ir man nieko kito nelieka, kaip tik prisijungti prie jų.

 

REDAKCIJOS PASTABA. Tikrieji skruzdžių liūtai – tai gražūs dideli vabzdžiai, panašūs į žirgelius. Juos retai matome, nes dienomis mėgsta tinginiauti, o skraido sutemus ar naktimis. Pavadinkime juos tėveliais, motinėlėmis. Tie suaugėliai visai neturi kraugeriškų savybių, be to, ir gyvena neilgai. Kai susiporuoja ir padeda kiaušinėlius, iš jų išrieda gana negražios storapilvės lervutės su stambiais nasrais. Štai jos ir yra tikrieji skruzdžių liūtai, mat dažniausias grobis – skruzdėlės. Skruzdžių liūtai mėgsta gyventi lengvoje žemėje, dažniausiai smėlyje. Jie išsikasa negilų urvelį, kurio anga būna lyg piltuvėlis. Lervutė, pasislėpusi smėlyje, tik ir laukia, kol žemyn į piltuvėlį nuslys koks vabzdelis, dažniausiai skruzdėlė. Jei ji vaikštinėja prie piltuvėlio krašto – skruzdžių liūtas moka paleisti stiprią smėlio srovelę, lyg ir iššauti, ir kliudytas vabzdys nurieda žemyn, kur jau laukia negailestingi skruzdžių liūto nasrai. Tuojau pat padaroma nuodų injekcija, vabzdelis miršta, skruzdžių liūtas jį iščiulpia. Paskiau vėl įsikasa į smėliuką ir kantriai laukia naujos aukos. Ko tik neprisigalvosi, norėdamas išgyventi...

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"