Paieška Kaip vyrai „Mindaugėlį“ čirškino

Kaip vyrai „Mindaugėlį“ čirškino

Vacys PAULAUSKAS

 

Žūklės parduotuvėse, kur renkasi specifinė publika, galima ne tik apsipirkti, bet ir įdomių žmonių sutikti. Man tai vis kas nors žvejybos prekėmis besidomint ,,užkimba“. Taip ne vieną draugą ar savo veiklos rėmėją įsitaisiau, gausų pažįstamų ratą papildžiau.

Kiekvieną ketvirtadienį, ,,Žaliajam pasauliui“ dienos šviesą išvydus, kojos pačios kelią ,,Rovanon“ suranda. Mat čia vyrai  prekiauti moka, o laisvalaikį prie vandenų leidžia, žūklės įrankių kokybę patikrina, savo patirtimi su pirkėjais pasidalina. Šį kartą kalbėjome apie ,,besispardančią“ žiemą, dar ant ežerų tvirtą, bet jau polaidžio vandens mazgojamą ledą, tam metui tinkamiausius žūklės būdus ir įrankius.

Įsijungus į pokalbį vienam lankytojui, kalba apie interneto galimybes ir virtualų žmonių bendravimą pakrypo. Sužinoję, jog šioje srityje aš naujokas, vyrai pasidomėjo, kaip man patinka meškeriotojams skirtos svetainės ir jų forumai. Pasidžiaugęs įvairiausios informacijos gausa, prasitariau, jog forumų diskusijose pasitaiko nekorektiškų pasisakymų ir, mano galva, prisidengus slapyvardžiu, pamirštama kultūra. Niekas neprieštaravo, jog bendravimo akis į akį joks internetas neatstos. Čia pat malonus ,,Rovanos“ lankytojas pasiūlė: ,,Yra galimybė jums su tokiais žmonėmis pabendrauti betarpiškai. Mes sekmadienį organizuojame susitikimą Trakų rajone ant Akmenos ežero ledo - kviečiu jame dalyvauti“. Iš pradžių sutrikau ir padėkojęs atsisakiau. Bet Gintas patarė neskubėti ir papasakojo, jog tokie susitikimai tarp internetu bendraujančių draugų – graži tradicija. Tai ne tik žvejyba, bet kultūringas pasibuvimas gamtoje ir patiekalo lauko sąlygomis paruošimas. Sutarę, kad išvykimo laiką man praneš ir kažkas iš sueigos dalyvių užvažiuos pasiimti, išsiskyrėme.

Kitą dieną kartu su informacija gavau pasiūlymą būti atsakingu už žuvienę. Vyrai katilą turi, žuvies tikėjomės sugausią, taigi man kokį svogūną ir prieskonių nepamiršti. Gintas iškeps savo firminį ,,Mindaugėlį“, tad jeigu žuvelės nekibtų – menka bėda. Juk svarbiausia - bendravimas su gamta. Draugystės su katilu neatsisakiau ir, prisiminęs amžinas diskusijas, kas yra tikra žuvienė, o kas tik žuvies sriuba, net Romualdo Granausko knygutę ,,Su meškere ir katilu“ atsiverčiau. O ten sultiniai, žuvienės ir žuvies sriubos atskiruose skyriuose aprašytos, svarbios kulinarinės tiesos išguldytos, tik virk į sveikatą ir srėbk didesnį šaukštą pastvėręs. Teisus autorius teikdamas: ,,Visiems aišku, kad maistiniu požiūriu vertingesnių, skanesnių ir organizmo lengviausiai pasisavinimų žuvų už paties sugautas nėra. Ir negali būti todėl, kad negali būti! Žodžiu, nieko didesnio, maistingesnio ir skanesnio už paties sugautą žuvį gamta iki šiol dar nesukūrė. Galbūt tai pačios gamtos klaida, tačiau ne tokia, kurią reikėtų skubiai taisyti...“ Taigi, mano misija aiški: nesugadinti kvepiančios ežero ir laužo dūmeliu ,,patrovos“ ir  prieš jaunus vyrus neapsijuokti. Apmąstęs, kas tiktų į katilą, jei ežeras žuvies pašykštėtų ir iš kirvio žuvienė neišdegtų, numojau ranka į visas plonybes ir, kelis receptus sumetęs į krūvą, pasiėmiau šio to daugiau. Vasarą prie ant laužo pakabinto katilo seilę varvinau ne kartą, bet žiemą tokios atrakcijos apturėti neteko, todėl buvo labai įdomu, kaip vyrai laužą organizuos ir kas bus tas paslaptingasis ugnelės glėbiui patikėtas ,,Mindaugėlis“.

Pamatęs ant ledo Vyčio ir Martyno gabenamą platų keturkojį lovį, supratau – didelis laužas tikrai bus. Dabar svarbu greičiau eketes virbinti ir žuveliukų pasigauti. Kol vyrai pakrantės šabakštynus švarino ir laužui ,,malkų“ prinešė, man su Tomu tapo aišku – laimikis šiandien bus menkas.

Įkurti ugnį pavyko ne iš karto. Šlapi pagaliai ir patręšę rąstgaliai nenorėjo degti, bet iškylautojų užsispyrimas nugalėjo. Linksmi ugnies liežuviai pradėjo savo šokį, o pavasarinio vėjo plaikstomi kvapūs laužo dūmai bylojo ežero platybėmis brendantį pavasarį. Visiems susitelkus šiaip taip žvejyba vyko, tad vietoj kirvio į katilą keliavo ešeriukai ir kuojos.

Prakapstęs žarijas ant karštų pelenų Gintas patupdė į aliuminio foliją suvystytą ,,Mindaugėlį“ ir visi kibo ragauti viralo. O jis tikrai pavyko ir man sarmatos nepadarė. Čia tikriausiai padėjo įgyta praktika vaikų globos namuose. Mat kartais, kol dar dirbau Vilniaus SOS vaikų kaime, šeštadieniais pavaduodavau SOS mamas ar tetas. Tada tekdavo ne tik globotinius prižiūrėti, bet ir skanius pietus ištaisyti. Sukdavausi apie puodus vaikų atostogų metu stovyklose ir visada džiaugiausi, jog vaikams mano kulinarinės pastangos tiko. Šį kartą ant ledo buvo ne jaunieji žvejukai, o rimti, didžiulę meškeriojimo ir kulinarinę patirtį turintys žvejai. Malonu buvo, kad bendrą kalbą radome, meškeriojimo problemas aptarėme.

Žuvienės katilui ištuštėjus buvo nutarta, jog pats metas ,,Mindaugėlį“ iš anglių krapštyti. Prapjovus daugiasluoksnį folijos šarvą, paaiškėjo, jog kiaulės galva, šiame draugų būryje gražiai ,,Mindaugėliu“ vadinama, iškepusi be priekaištų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog į renginį suvažiavo ne visi internete užsiregistravę, tad šį kartą buvo pačirškinta tik viena jos pusė. Kita pusgalvė bus suvartota artimiausios išvykos metu.

Eidamas ant ledo nuo dviejų pakriaušių nusileidau lengvai. Daug sunkiau buvo ,,Mindaugėlį“ sudorojus šią kliūtį įveikti kopiant į viršų. Pamatę jauni vyrai, kad aš pagal žinomą priesaką ,,vienas žingsnis į priekį, du žingsniai atgal“ ropoju, nuo manęs visus nešulius atėmė. Kai paskutinio, ledo grąžto, nenorėjau duoti, Aivaras pasakė: ,,Tu, tėvuk, kaip nors tik pats tas pakriūtes įveik, o daiktus mums užnešti palik. Smagiai ir turiningai diena prabėgo. Nesvarbu, kad sodrus pavasario lietus ruoštis namo paskubino.“

Jau susikrovus daiktus ir sėdant į mašinas trumpas lietus liovėsi, o virš galvų ežero link nuplasnojo būrys gandrų. Jie pavasarį  į Akmenos ežero apylinkes atskraidino gandrinių nelaukdami, kovo 21 dieną. Skrido žemai, tarytum tikri ,,gaspadoriai“ savą gimtinę žvalgydami, greitą ežero nubudimą pranašaudami.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"