Paieška Pakrančių teršėjų ganiava pasitelkus licenciją pasibaigė?

Sakome: „Darom!“,  realybėje – „Šiukšlinam!“

Pakrančių teršėjų ganiava pasitelkus licenciją pasibaigė?

Pastabos pasikalbant su Robertu KUBILIUMI, Nemuno deltos regioninio parko vyriausiuoju specialistu.


Augustas UKTVERIS

 

Ar 13 - laimingas skaičius?

 

Robertą Kubilių Pamaryje pažįsta daugelis. Ypač žvejai mėgėjai, kuriuos kažkada Robertas ir nubausdavo, kuriems ir patardavo, nes apie ichtiologijos dalykus juk išmanė ir išmano. Buvęs Šilutės rajono Gyvosios gamtos inspekcijos viršininkas, pradėjęs dirbti Nemuno deltos regioninio parko direkcijoje, aiškiai žinojo, jog čia reikia plušėti atsiraitojus rankeles. Jei inspekciniame darbe teko kariauti su meškeriotojais, tą patį neretai turi daryti ir dirbdamas vyriausiojo specialisto pareigose regioniniame parke. Visai neseniai Robertui pagrindinis užsiėmimas dar nebuvo licencinė žūklė toje saugomoje teritorijoje. Vaizdžiau tariant, licencijų išdavinėjimas. Žinoma, tiesiogiai tuo Robertas neužsiiminėjo, parko teritorijoje buvo tų licencijų platintojai, tarp kurių – ir degalinių operatoriai. Licencijas buvo galima įsigyti ir meškeriojimo reikmenų parduotuvėse.

Platintojai tuo pačiu imdavo tam tikrą mokestį ir už priskirtosios teritorijos tvarkymą. Penketas licencijų platintojų, tarkime, vos per 2007 metus surinko ir panaudojo atliekų rinkimui pakrantėse apie 98 tūkst. litų. Tiek (lyg iš nieko) atsirado lėšų apšnerkštoms pakrantėms Nemuno deltoje tvarkyti.

„Licencijų platinimas aplinkos ministro įsakymu buvo nutrauktas (o licencijas pakeitė leidimai žvejams mėgėjams – metams kaina 11 Lt) 2008 metų spalio 13 d. Aš tada jau net nebespėjau atspausdinti per metus 75 tūkst. licencijų. Tačiau ankstesnė tvarka, kai už licenciją 5 Lt patekdavo į biudžetą, o 4 Lt buvo skirta aplinkai tvarkyti, o vieną litą platintojai pasiimdavo sau, lyg ir visus tenkino“, - pasakojo Robertas Kubilius.

 

Visos šiukšlės – mūsų!

 

Panūsta žinoti: kas toje sistemoje buvo gerai, o kas – ir blogai?

Pašnekovas pradėjo iš tolo: platintojai sau pritraukdavo ir papildomus klientus savosioms (t.y. kitoms) prekėms. Tai irgi gerai. Gerai ir tai, jog platintojams buvo priskirtos atskiros upių pakrančių atkarpos, kurias ir kuopdavo nuo šiukšlių. Iš viso – 126 kilometrai pakrančių!.. Nemuno deltoje. Toje teritorijoje kasmet meškeriotojai palieka apie 50 tonų įvairiausių buitinių atliekų. Kasmet regioniniame parke iškylauja apie 100 tūkst. lankytojų, kiekvienas „praturtindamas“ aplinką vidutiniškai po 0,5 kg atliekų.

Taigi, 2008 metų sausio 1 d., Aplinkos ministerijoje gavus vieno meškeriotojo nusiskundimą dėl licencijų platinimo tvarkos, buvo sustabdyta tvarka, kai platintojas gauna lėšas aplinkos tvarkymui. Girdi, neteisėtai imama 10 Lt iš meškeriotojo, kai tik 5 Lt pasiekia biudžetą. Paaiškėjo, jog 1 Lt licencijos platintojas galėjo imti, o 4 Lt aplinkos tvarkymui – neteisėta, t.y. neatitinka įstatymų raidę (nors bankininkai ne už šiukšlių sutvarkymą, o tik už šiukšlelės, t.y. kvituko išdavimą, po keletą litukų - čiupt!). Juridiškai skundikas buvo teisus, tačiau kokia yra faktinė aplinkos būklė Nemuno deltoje, kai nebeliko kas tvarkytų aplinką...

„Pasidairykite, pasidžiaukite šiukšlėmis... Visos jos tapo mūsų, o lėšų tų atliekų tvarkymui nebeliko. Jei jau iš meškeriotojų toliau buvo galima imti tik 5 Lt, už kokias lėšas reikia administruoti šią veiklą, kas tvarkys meškeriotojų „kraiką“... 2008 metais padėtį gelbėjo tai, jog tų atliekų tvarkymui iš Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos gavome 100 tūkst. Lt. Konkursą laimėjęs „Ekoservisas“ tame ruože pastatė konteinerius. Pernai skirta tik 50 tūkst. Lt., tad atliekos rinktos tik pusmetį. Šiais metais lyg ir nieko nebeliks – šiukšles turėsime, o lėšų nebelieka...“ – bėdojo regioninio parko specialistas.

Jo teiravausi: kai buvo platinamos licencijos žuvelei sučiupti Nemuno deltoje, ar šiukšlių pakrantėse iš tikro buvo mažiau?

„Be abejo. Nes buvo tvarka, žinojome, kas atsako, kieno teritorijoje yra atliekos, kas turi tvarkyti teritoriją. Juk joje nei vietos savivaldybė, nei regioninio parko direkcija kuopti atliekas neturi didesnių galimybių. Kita vertus, juk atliekos tarsi suplaukia iš visos Lietuvos. Kas iš to, jei, tarkime, sukvietėme apie 100 moksleivių, jei sutvarkėme kairįjį Atmatos krantą (šiukšles nesutalpinome į traktorinę priekabą). Po savaitgalio galėjome organizuoti tą talką iš naujo – viskas apšnerkšta!“ – kalbėjo Robertas Kubilius.

 

Bėdulių auklėjimo būdas senobinis: riestainis ir rimbas?

 

Tariamieji gamtos gerbėjai-meškeriotojai tokiu atveju ar tik nesusivokia: vaikelius reikia auklėti, tegu jie dirba, o mums svarbu – pailsėti...

Žinia, ne visi meškeriotojai yra tokie cinikai. Pernai šioje saugomoje teritorijoje organizuota akciją „Susirink šiukšles, po to – žvejok“. Apie 60 meškeriotojų iki pietų rinko tai, ką kiti prikreikė, o meškeriojo tik po pietų. Orą gadina, tarkime, apie 1000 žmogelių iš 100 tūkst. visų kasmet meškeriojančių Nemuno deltoje. Tačiau ir to pakanka, kad pakrantės skendėtų šiukšlėse. Tik 1 proc. meškeriotojų turi maišelį, kuriame susirenka buitines atliekas, po žvejybos palieka teritoriją švarią. Gal čia ir apsirinkame, gal padoriųjų yra ir 10 proc., tačiau ar tai gelbsti?..

Tad ir turime rezultatą: vieni sako „Darom“, kiti – „Šiukšlinam“... Nebeturime Lietuvoje padoriojo žmogaus. Ir niekam tai pernelyg nerūpi. Rinka pasirūpins, rinkti (ne vien šiukšles, o ir išrinktuosius) nėra kam!

„Esu ne pirmaklasis aplinkosaugininkas. Dirbau inspektoriaus pareigose, siekėme nubausti. Tik gaila, jog neaiški įstatyminė bazė: Žvejų mėgėjų įstatyme nebuvo nustatytos normos ir nuostatos, kuriomis vadovaujantis galėtume nubausti teršėją... Meškeriotojas sėdi, aplinkui jį – šiukšlynas, o nubausti bandant tik ir girdi: „Čia, brolyčiai, ne mano tos šiukšlės...“.

Kai vaikai rinko, kuopė tas atliekas, specialiai vaikštinėjo greta meškeriotojų ir klausinėjo: dėde, ar leisite surinkti greta Jūsų esančias atliekas? Kai ką tai paveikė, atsistojo, pats ėmė rinkti, kai kurie tik linktelėjo galva, kai kurie susidėjo meškerės ir nudūlino...

Jei nekimba žuvis, kimba kablys – pusė meškeriotojų po pietų jau būna girtutėliai. Ko tada bėdoti dėl atliekų aplink girtuoklį. Kita vertus, čia talkintų tik viešinimas, viešumas. Baudos kvitas negąsdina, o vaizdo kamera, fotoaparatas veikia geriau. Tuo pats ne kartą esu įsitikinęs.

Nūnai vis dar nepriimtas naujasis Žvejų mėgėjų įstatymas (jis dar praeitų metų gegužyje nuslūgo Seime, vis nėra galimybės normaliai svarstyti dėl žvejų mėgėjų ir žvejų verslininkų tarpusavio vaidų). Pavyko į šį naują įstatymą įrašyti nuostatą, dėl žvejybos vietos šiukšlinimo“, - kalbėjo Robertas Kubilius.

Įsiterpiu su tokiu trigrašiu: gal šiukšlintojai-lobistai ims ir išbrauks tokią nuostatą?..

„Norėtųsi tikėti, jog taip neatsitiks. Atstovauju Žvejų mėgėjų tarybai, pavyko tuo įtikinti. Tačiau nūnai reikia dar ir juridiškai įrodyti, jog galima teikti baudą tada, kai žmogus sėdi prie vandens jau apšiukšlintoje teritorijoje (už žvejų mėgėjų taisyklių pažeidimus per metus nubaudžiama apie 1000 piliečių). Nes tik baudos (dabar – tik apie 75 Lt, kai dar prieš tai reikia bylinėtis ir teisme; tarkime, už vieną po ledu pakištą „bambalį“, tai užfiksuojant tam skirta sertifikuota filmavimo kamera, valstybei gali tekti išleisti apie 2000 Lt) ima keisti šiuolaikinį žmogų. Geriau, kai žvejas mėgėjas ateityje pirktų vieno MGL vertės licenciją metams, tada būtų kur kas aiškiau ir žvelgiant iš ekonominių pozicijų. Šiukšlės (kaip nuostolis aplinkai) yra žymiai daugiau, nei meškeriotojo sugaunama žuvelė (kaip nuostolis gamtai). Kai teršia vienas koks žmogus, dar galima kentėti, kai teršia koks 50 tūkstančių – jau cheminė vandens telkinio tarša, su visomis pasekmėmis.

Baisoka, tačiau taip sakau, nes kasdien matau rūsčiąją realybę“, - tarsi konstatavo pašnekovas. 

 

Sugrįžk, kol nevėlu, licencija!

 

Jo skubame teirautis: ar nebėra kokio takelio grįžimui prie jau minėtų licencijų išdavimo, su tuo susietos tvarkos? Nors ir žinant, jog lietuviškasis pavydas čia kojelę pakišo... Kita vertus, meškeriotoją surinkti savo atliekas privers tik riebios baudos. Reikia dar atsiminti, jog ir seniūnija, savivaldybė (ne tik pamaryje) yra teritorijos šeimininkas.

„Vietos savivaldybei taipogi turėtų rūpėti rinkliavos sistema, kad liktų lėšų ir aplinkos tvarkymui (kiek žinau, Šilutės savivaldybė panašių atliekų tvarkymui skiria tik 15 tūkst. Lt – visoms seniūnijoms). Tarkime, jei vietos seniūnija turėtų lėšų, vietos bedarbius įdarbintų. Meškeriotojas, įsikurdamas švarioje aplinkoje, gal taipogi kiek keisis. Galėtų dar policininkas-įgaliotinis pasidairyti su tais seniūnijos įdarbintais žmonėmis, pačiupti kokį labiausiai aplinką teršiantį žuvelės viliotoją. Tada jau kalbėtume, jog meškeriotojas, mokėdamas pinigus, gauna ir paslaugas – švarią aplinką, švarią upę, šiokią tokią žuvelę.

Ateityje licencijos bus. Tik kiek supaprastintos. Tarkime, iš savojo mobilaus telefono paskambi reikiamu numeriu – meškeriok sau sveikas - turi norimą licenciją (norimam laikui, norimoje vietoje ir t.t.). Bus galima tai padaryti ir internetu.

Nūnai kai kam tai nėra pasiekiama, tad galės gauti ir vadinamąsias senojo tipo licencijas.

Žinoma, gali būti atvejų, kai prašys manęs išduoti (parduoti) licenciją koks vilnietis, tačiau iš Rusnės aš jį turėsiu siųsti į Šilutę, kad ten 5 Lt sumokėtų, o už paslaugą dar ir bankui kokius 4 Lt paliktų... Bankui pasiimti pinigus už niekingą operaciją, pasirodo, teisėtas dalykas...“ – lyg ir šyptelėjo dėl kuriozų Robertas Kubilius.  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"