Paieška Prie žmogaus – saugiau

Prie žmogaus – saugiau

Antanas SUKOŽAUSKAS

Radviliškis

 

Tai atsitiko per medžioklę Kuršėnų miškų urėdijoje Gedinčių miške. Garbaus amžiaus medžiotojas Algimantas po varymo susijaudinęs aiškino draugams: per keturiasdešimtį metų medžioklės dar nė sykio nematęs, kad elnias pats ateitų prie žmogaus.

Taigi stovi medžiotojas linijoje, girdi varovų balsus ir išgirsta sausų šakų traškėjimą. Po kiek laiko pasirodo gražus elnias su puikiais ragais. Na, tokio šauti negalima, jį reikia palikti veislei, bet širdis daužosi krūtinėje. Medžiotojas mojuoja ranka ir bando elnią nuvyti šalin, kad šis netrukdytų šauti į kitus žvėris, jei tie pasirodytų. O elnias – nė krust. Tolėliau pasigirsta šūviai. Po kiekvieno šūvio elnias krūpteli, bet nebėga. Atvirkščiai, dar bent keletą žingsnių žengia prie medžiotojo. Ir tik tada, kai baigiasi varymas, per liniją peržengia į gretimą, dar nevarytą kvartalą ir nueina gilyn miškan.

Po varymo susirinkę medžiotojai pradėjo aptarinėti, kas čia dėjosi. Ir tada, atrodo, paaiškėjo, kodėl elnias ėjo prie medžiotojo. Mat tame kvartale būta trijų vilkų. Gal jie tyliai persekiojo elnią, kas ten žino. Šiaip ar taip, elnias pasirinko žmogų, o ne vilkus, nors tas žmogus ir buvo su šautuvu. Beje, į vilkus šūviai buvo netaiklūs, bet po tos pirties pilkiesiems jau ne elnias rūpėjo.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"