Paieška Nesenstanti Gamtos Bardo pamoka

Nesenstanti Gamtos Bardo pamoka

 

Gegužės 15 dieną gamtos dainiui Leonardui Grudzinskui, kurio rašiniais daugelį metų žavėjomės „Žaliajame pasaulyje“, sukaktų septyniasdešimt vieneri. Deja, 1996 metų viduržiemyje jo netekome.

Iš tūkstančiais skaičiuojamų straipsnių ieškojau to, kuris sutampa su jo gyvenimo vasarvidžio gimtadieniu. Žurnale „Šeima“ (1975, Nr. 5) radau pamokantį pasakojimą. Jį perskaitęs susimąsčiau. Pasidžiaugiau talentingu amžinos atminties žurnalistu ir rašytoju Leonardu Grudzinsku, kurio mintys apie gamtos poveikį žmogui išliks nepasenę.

Romualdas ŠIMKŪNAS

 

Pėdsakai rasoje

Leonardas GRUDZINSKAS

 

...Bėga dobiliukais, eglių spygliais pakvipę pietiniai ir rytiniai vėjai per kalnus ir kalnelius, lygumas ir klonius. Dienos vis ilgyn, o naktys – trumpyn. Iš tikrųjų nakties kaip ir nėra – tvyro šviesi prieblanda tarsi gerųjų laumių išausta, ant pievų užmesta permatoma skraistė iš ploniausių gijų. Auksinė saulė, iškilmingai pateka šiaurės rytuose, o leidžiasi šiaurės vakaruose. Vakarės žaros nežymiai pereina į ryto aušrą, ir visą šiltą naktį šiaurinėje dangaus pusėje plazda rausva pašvaistė. Garuoja ežerai, sakytum milžiniški kubilai iki pat kraštų pripilti šilto, šviežio pieno.

Nesiskųskite laiko stoka – mes, tėvai, kad ir kaip būtumėme užsiėmę. Šeštadienis ir sekmadienis – saulėtos mūsų vaikų dienos. Uždenkime televizorius, pamirškime valgiais apkrautus stalus. Iškeliaukime tolėliau už miesto pėsti ar važiuoti. Sėdę į traukinį, galime išlipti kad ir pirmoje pasitaikiusioje miško stotelėje. Vargu rasi tokių vaizdingų apylinkių, priemiesčių, kaip mūsų Vilniaus.

Ošia į aukštus šlaitus įkopusios Verkių parko eglės, siūruoja pušys Vingyje, rymo ąžuolai milžinai Karoliniškių kalvų šlaituose. Vilnia, smagi ir skambi upelė, plauna Belmonto (Gražiojo Kalno) smėlius, šnekasi su Markučių riešutynais. Tolėliau, valandą ar dvi pakeliavus – Trakai, Aukštadvario ežerynas. Santaka, Pabradė, Pažeimenė, Žeimenė, Švenčionėliai – nuostabios stotys pakeliui į Ignaliną, kur pradundančius traukinius palydi svajingas Žeimenos lelijų žvilgsnis ir plūsteli toks pušų kvapas, kad net apsvaigsti. Išlipkime bet kurioje stotelėje – visur takas ves į gamtos prieglobstį: prie upeliuko su senu vandeniniu malūnu ir ajerais dvelkiančia romantiška pirtele, į pušyną, kur medžiai tarsi vargonai groja.

Ranka pasieksi ir pietų Lietuvą. Tik panorėk, ir traukinys nuneš tave į Pamerkius, prie šaltiniuotos Ūlos, į Zervynas – ramų girios kaimelį, sukirstą iš šimtamečių pušų.

Kad ir kažin kur gyventum, Biržuose ar Joniškio lygumose, Lazdijuose ar Klaipėdoje, Telšiuose ar Šakiuose – kiekvienas kraštas turi gražių apylinkių ir savų gamtos grožybių. Tereikia vieno – noro bendrauti su gamta. Bendrauti dorai, sąžiningai, tvarkingai, nedarant jai žalos.

O kaip atverti vaiko akis į gamtos pasaulį, kaip mokyti jį mylėti, suprasti gamtą – tema plačiam pokalbiui.

Pirmiausia drauge su skaitytojais ženkime į vieną girią. Į tą nepaprastą kelionę aš visada pasikviečiu savo sūnų, kartais kaimynus su jų vaikais. Tikra laimė buvoti Lietuvos Nacionalinio parko vakariniame pakraštyje, kur dunkso didingi padūmavę Minčios, Ažvinčių miškai, o ąžuolų, senpušių paunksnėje glūdi senoviniai Stripeikių, Varniškių, Skroblų, Vaišnoriškių kaimai...

Pirmieji gamtos mokytojai būkime mes patys – tėvai. Mokykime pažinti gamtą, kiek sugebame.

Neretai paaugliui dovanojame magnetofoną. Tas, neturėdamas, ką veikti, įrašinėja triukšmingus estradinius koncertus. O iškeliaukime su sūnumi ar dukterimi ankstų vasaros rytą į gamtą. Pastatykime magnetofoną rugių lauko pakraštyje. Išgirsime šaukiant putpelę ar griežlę. Ir niekada neužmiršime jų balso. Jis liks magnetofono juostoje. Pažįstu vieną šeimą Lazdynuose. Tėvui padedant, vaikai įrašė Neries pakrančių lakštingalų giesmes, dagilių, kikilių, vieversėlio čiulbėjimą, ežero paukščių balsus. Kai gamtos mylėtojai savo bute surengia „miško muzikos“ koncertą, klausytojų susirenka tiek (mažų ir didelių!), kad ankšta pasidaro kambaryje.

Išradingumo, kūrybos gelmės – neišsemiamos. Galime padaryti ir taip. Pasiklausę juoston įrašytų paukščių balsų, suruoškime jų giesmių pamėgdžiojimo konkursą tarp savų ir kaimynų vaikų. Čia jau teks atverti ir liaudies folkloro skrynelę. Įdomu sužinoti, kad vyturėlis plazdendamas gieda:

Čiru viru, pavasaris!

Jurai, mesk skrandą į pašalį!

Lakštingalą pažinsime iš kvietimo: „Jurgiuk, Jurgiuk! Kinkyk, kinkyk! Paplak, paplak!“

Griežlė prašo vaikams varškės, laukinis karvelis – kanapių. O dudutis ragina iškulti šiaudus, kad būtų grūdų.

Margaspalvės margažiedės vasaros pievos! Jeigu su savo vaikais aplankome senelius, gimines kaime, nepatingėkime į pievas nueiti, padėti šieną sugrėbti. Kiek ten vaikai patirs mielų įspūdžių. Užgirs krūme skardenančią kielę. Pamatys varlinėjantį gandrą, apsiavusį raudono tymo batais. O jeigu prie jūsų atšokuos nuo vėsaus pagriovio varlytė – nečiupkite pagalio, nemokykite vaiko būti kietaširdžiu. Geriau papasakokite: varlytė naudingas sutvėrimas, ji per vasarą sunaikina aibę kenksmingų vabzdžių.

Pieva – geriausia mokykla žolynams ir gėlėms pažinti. Parodykite savo vaikams mėlynus pievų varpelius, geltonus žvangučius, aukštas rugiagėles, bajores, šalavijus, valerijonus, kmynus, rožines šilkažiedes. Paklauskite dieduko ar bobutės — išgirsite liaudiškus pievos žolynų pavadinimus: gegutės rankšluostėlius, aukso katilėlius, aušreles, saulutes, šarkos kojas!.. Ko tik toje pievoje nėra. Jeigu dar senieji paseks pasakų apie kmyno ir šilkažiedės vestuves, apie gandrą, ieškojusį nuotakos neužmirštuolės,— įspūdžių turėsite su kaupu.

Labai gardžiai kvepia pievų žolės. Padėkite vaikams pievoje prisirinkti įvairių augalų, sudžiovinti žiedus, žoles tarp senų knygų ir sudaryti šeimyninį herbariumą: „Žolės, kurias šienauja mano senelis“ ar „Vasaros pievos žiedai“. Vaikai, rinkdami tokį herbariumą, daug sužinos, suartės su gamta, ras įdomų užsiėmimą, o tėvams — tiek džiaugsmo!

Pamenu, vieną vasarą pamokiau sūnų daryti herbariumą. Kaip nudžiugau, kai jis kitą vasarą, grįžęs iš viešnagės pas senelius, parodė du albumus: „Žolės iš senelio pievos“ ir „Briedžių kalnelio gėlės“. Ir šiandien, vartydami tuos herbariumus, mes prisimename šilkinėmis smilgų nytimis ataustas, vėdrynų auksu išpuoštas pievas prie vaizdingo Virėkštos ežero, geltonas ir rožines katpėdėles šlaituose palei kadugių krūmus. Prisimename kelionę į Senojo Daugėliškio girią, kur žaliuoja Briedžių kalnelis ir siūruoja kvapnios jonažolės, dega miško gvazdikai.

Vasarą žavu ir miškuose, ir laukuose prie upelio, ir ežere. Tačiau bene daugiausia prisiminimų vaikams sukelia meškeriojimas, nakvynė gamtoje. Kaip smagu išplaukti valtele, anksti atsikėlus, į ramią ežero įlanką ir stebėti plūdės „šypseną“. Virti iš rainų ešerių ir sidabrinių kuojų skanią žuvienę. Į „šeimininkių“' ratą priimkime ir vaikus. Vieni ieškos sausuolių, kiti padės skusti žuvį ir mokysis virti žuvienę. Tik nepalikime juoduojančio ugniakuro. Kurkime laužą nurodytose arba leistinose vietose. Užkaskime žvynus. Žodžiu, būkime tvarkingi gamtos šeimininkai ir galvokime apie nepaliestą jos groži. Kaip elgsimės mes, suaugusieji, tą patį vėliau darys ir vaikai.

Nakvokime vasaros naktį daržinėje ant šieno, nakvokime palapinėje. Palydėkime saulėlydį, parymokime ant ežero kranto, pasiklausykime pirmųjų nakties garsų, pasigrožėkime žvaigždžių spindesiu. Atkreipkime vaikų dėmesį į tylą, ramybę, gamtos spalvas ir garsus. Tegu visa tai jiems ilgai ilgai išlieka atmintyje.

O rytmetį prabuskime kartu su patekančia saule. Parodykime sūnui ar dukrelei saulės taką per vandenis. Kartu laukime tos dyvinos akimirkos, kai prasiskleidžia baltos vandens lelijos. Maloniausia bus klausytis bundančių paukščių giesmių, besivartančių, bemedžiojančių žuvų pliuškenimosi.

Praskleiskime vidurdienį žalią rasakilės lapelį. Parodykime vaikams deimantinėmis kibirkštėlėmis spindintį rasos lašą, kurį augalas sugeba išsaugoti nuo nakties iki nakties. Tai ji kelia rasą. Kelia kiekvieną rytą žemės ir saulės grožį.

Daug subtilumo gamtoje. Pažinti, pajausti tuos turtus – didelė gyvenimo dovana. Dar didesnė ji tampa, kai ją perima mūsų vaikai. Perima švelnumą, taurumą, kilnumą, gerumą. Svarbu palikti savo pėdas rasoje, kad jos žibėtų visą gyvenimą.

Nuo meilės tėviškės berželiui, mėlynam neužmirštuolės žiedui prasideda meilė gimtinei, jos darbštiems žmonėms. Čia ir užgimsta jausmas, kurį brandos metais vadiname meile Tėvynei.  

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"