Paieška Spygliuoti ėdrūnai ir jų giminaičiai

Spygliuoti ėdrūnai ir jų giminaičiai

Vacys PAULAUSKAS

Žvejų būrelio vadovas, papildomo ugdymo pedagogas ekspertas

 

Ešeriukus, tas gražias, tamsiomis skersinėmis dėmėmis pasidabinusias, žuveles pažįsta visi. Jų neįmanoma supainioti su jokia kita žuvų rūšimi. Paprastasis europinis ešerys priklauso kaulinių žuvų klasei, ešeržuvių būriui, ešerinių šeimai, gėlavandenių ešerių genčiai. Šias žuvis vasarą ir žiemą intensyviai meškerioja visi: tiek pradedantieji, tiek meškeriotojai su stažu.

 

Smulkių žuvelių medžiokliai

    

Tuoj po lydekų, balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, vandenims pasiekus 7-8 laipsnių temperatūrą, giminę pratęsti skuba ešeriai. Įdomu ant povandeninės augalijos ir kitokio substrato pamatyti ,,išdžiaustytas“ iki 1 m ilgio kaspino pavidalo ikrų dėtis. Dryžuoti ėdrūnai iš karto išneršia visus ikrelius, iš kurių po 8-12 parų išsirita lervutės, kurios, pasiekusios 15-17 mm, virsta mailiumi. Pirmaisiais metais ešeriukai minta zoobentosu, ėda kitų žuvų ikrus, vabzdžių lervas, vėliau – kitas mažas žuveles. Vandens telkinių priekrantėje būriais šmirinėja ešerių smulkmė, o didieji kupriai, meškeriotojų klumpiniais vadinami, medžioja pavieniui gelmėje. Meškeriotojai ir mokslininkai suka galvas, kodėl tiek daug mažų ešeriukų ir mažai didžiųjų, puskilogramį perkopusių, kuprių. Vieni mano, kad tai dvi skirtingos ešerių formos, kiti teigia, jog tai tie patys, tik anksti pradėję ryti savo gentainius, ešeriai. Meškeriojant mažuosius problemų nekyla. Jie masalui neišrankūs. Stambieji yra atsargūs ir kimba vangiai. Lietuvoje ešeriai labai dažni, todėl jų meškeriojimui apribojimų nėra.

 

Gleivėtas pasišiaušėlis

         

Ešerio artimas giminaitis yra pūgžlių genties atstovas paprastasis pūgžlys. Savo forma ši žuvis panaši į ešerį, bet be skersinių dėmių, labai gleivėta, turi aštriai dygliuotus žiaunadangčius ir taip pat skaudžiai duriančius pilvo ir pauodegio pelekų pirmuosius spindulius. Sumeškeriotą pūgžlį reikia imti labai atsargiai, nes įsidūrus žaizdelė skausminga ir sunkiai gyjanti. Šių smulkių žuvų verslinė reikšmė menka. Anksčiau specialiomis gaudyklėmis juos gaudydavo Kuršių mariose ir naudodavo pašarinių žuvų miltų gamybai, kuriais šerdavo antis. Šie pasišiaušėliai konkuruoja dėl maisto su karšiais, kuojomis, ešeriais, naikina kitų žuvų ikrus bei mailių. Pūgžliais minta unguriai, sterkai, rečiau – kitos plėšrios žuvys. Man yra tekę Paršežerio ežere ant mažų pūgžliukų sėkmingai gaudyti stambokus ešerius. Dažnai šią žuvį už masalų, skirtų vertingų žuvų žvejybai, gadinimą keiksnoja meškeriotojai. Nebent pasitaiko ištraukti dėmesio vertą šimtgraminį egzempliorių. Pūgžlių žuviena skani ir verdant žuvienę prideda gardumo. Ne veltui pamario žvejai teigia, jog žuvienė be pūgžlio – ne žuvienė. Jai tinka ir dažnai užkimbantys piršto dydžio pūgžliukai. Darbo su jais daugiau, tačiau vis geriau, išskrodus ir išėmus žiaunas, juos išvirti, negu išmėtytus palikti ant kranto.

 

Plėšrus ir rūpestingas

      

Tai pačiai ešerinių šeimai priklauso ir sterkų genties atstovas paprastasis sterkas. Tai į ešerį šiek tiek panaši žuvis, tik verpstės formos kūnas, su 8-12 pailgų skersinių dėmių ant šonų, ilgesnis. Žiotys nedidelės, su daug smulkių dantukų ir dviem poromis panašių į iltis dantų. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi silpniau. Lietuvoje sterkai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose. Vėliau jie buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Tai svarbios verslinės ir žvejų mėgėjų vertinamos žuvys. Ten, kur jos veisiasi sunkiau, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės. Starkiais įžuvinti tinkamiausi pratekami, iki 10 m gylio, neskaidrūs ežerai, kur daug povandeninių kalnelių, nedaug vandenžolių.

Sterkai neršia gegužės mėnesyje poromis, ant augalų ar žvirgždėto grunto, kai vandens temperatūra perkopia 12 laipsnių. Lietuvoje neršto pradžia sutampa su obelų žydėjimu ir baigiasi nubirus kriaušių žiedlapiams. Sterkų porelė pasirinktoje vietoje pelekais nuvalo nuo jos apnašas. Virš paruoštos lizdui vietos pora plaukioja aplink, kol susidrumsčia vanduo. Išleidus ir apvaisinus ikrus bei vandeniui nuskaidrėjus, patelė pasišalina, o patinas lieka saugoti lizdą su ikrais. Kartais, krentant vandeniui, sargo nugara kyšo iš vandens. Pasakojama, jog, norint nuvyti rūpestingą tėtušį, jis agresyviai puola į vandenį įmerktos lazdos galą. Sterkų ištikimybe palikuonims pasinaudodavo negarbingo elgesio meškeriotojai. Erzindami ikrų saugotojus įvairiais masalais jie, darydami didžiulę žalą sterkų ištekliams, nurankiodavo juos nuo lizdų. Dabar tokiam „meškeriojimui“ padarytas galas, nes nuo kovo 1 d. iki gegužės 15 d. (imtinai) sterkų žūklė draudžiama. Visada privalu paleisti mažesnius nei 46 cm sterkus. Per parą šių žuvų leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 vienetus, o laimikio bendras svoris neturi būti didesnis kaip 5 kg. Baltijos jūroje ir Kuršių mariose – 7 kg.

 

Spalvinga šeima

     

Aptarus visas tris Lietuvos gėluosiuose vandenyse aptinkamas ešeržuvių būrio ešerinių šeimos žuvis, verta paminėti, jog šiame būryje priskaičiuojama per 140 šeimų, kuriose didelė genčių įvairovė ir begalė įdomių žuvų rūšių. Ne visos ešeržuvės užauga įspūdingų dydžių ir gundo meškeriotojus. Šiame būryje yra labai įdomi daugiaspalvių ešeržuvių šeima. Kadangi šios šeimos lotyniškas pavadinimas –  Cichlidae, angliškas – cichlids, prancūziškas – cichlides, rusiškas – cichlidi, akvariumininkams skirtuose lietuviškuose leidiniuose šios žuvys taip pat vadinamos cichlidais. Ši šeima daugiaspalvėmis ešeržuvėmis pavadinta Vilniaus universiteto Ekologijos instituto išleistame „Žuvų pavadinimų žodyne“, kurį sudarė Juozas Virbickas. Gaila, šio leidinio tiražas tik 500 egzempliorių, todėl tikėtina, kad bendraudami tarpusavyje Lietuvos akvariumininkai ir toliau vartos nuo seno visiems įprastą šios šeimos pavadinimą. Joje per 40 genčių (apie 250 rūšių), gyvenančių Centrinės ir Pietų Amerikos, Afrikos, Madagaskaro, Indijos atogrąžų platumų gėluosiuose vandenyse. Jų ilgis svyruoja nuo 5 iki 70 cm. Kai kurios daugiaspalvės ešeržuvės auginamos ir veisiamos akvariumuose. Kadangi daug metų tai dariau kartu su vaikais, papasakosiu apie kelias dažnai akvariumuose laikomas žuveles.

 

Pietų Amerikos gražuolė

     

Skoningai įrengtuose dideliuose akvariumuose dažnai galima pamatyti ramiai plaukiojančias mūsų vandenims neįprastos formos žuvis –  skaliarus. Šios genties žuvų iš šonų suplotas kūnas gali siekti 15 cm ilgio ir 26 cm aukščio. Skaliarai gamtoje aptinkami Amazonės ir Orinoko upėse ir jų intakuose. Į Europą jos pateko praėjusio šimtmečio pradžioje. Rusijoje šios žuvys žinomos nuo 1913 m., o akvariumuose pradėtos veisti 1928 m. Įsigijus jaunas žuvis pažinti, kurios yra patinai, o kurios patelės, sunku. Augdami būryje skaliarai patys sudaro vienas kitam patinkančias poras ir nusižiūrėję tinkamą vietą pradeda ruoštis nerštui. Perkėlus juos į specialiai tam paruoštą akvariumą veisimo rezultatai geresni, bet bendrame akvariume galima pamatyti daugiau įdomių dalykų. Pora, pasirinkusi didesnio plačialapio augalo vertikalų lapą, snukučiais nuvalo dumblius. Po to patelė tvarkingomis lygiomis eilėmis ant jo klijuoja ikrus, o patinas juos apvaisina. Skaliarai labai rūpestingi tėvai. Jie energingai veja nuo ikrų kitas žuvis, vėdina juos pelekais ir rūpestingai saugo išsiritusias lervutes ir mailių. Dėtyje visada pasitaiko neapvaisintų ikrų. Juos puola Saprolegnia genčiai priklausantis grybelis. Ikrai pasidengia balkšvu pūkeliu ir rūpestingi dėties šeimininkai juos nedelsiant pašalina. Taip apsaugomi nuo apkrėtimo besivystantys ikrai. Tarp kita ko, šis grybelis gerai pažįstamas meškeriotojams. Jis labai paplitęs gamtoje ir dažnai aptraukia sužalotas, parazitų pažeistas žuvų vietas. Neradę ikrams tinkamos vietos skaliarai gali juos suklijuoti ant nuvalytos akvariumo sienos, o mes su vaikais sėkmingai panaudodavom akvariume pakabintą fikuso lapą. Auginant skaliarus būtina žinoti, jog tai labai baikščios žuvys, bijančios neįprastų garsų, staiga uždegtos šviesos arba net nepažįstamo žmogaus prisiartinimo. Geriausiai jos jaučiasi švariame, deguonies prisotintame 22-24 laipsnių vandenyje. Skaliarus rekomenduojama šerti gyvu maistu. Laikomi su gyvavedėmis žuvimis jie energingai „medžioja“ atsivestą jų mailių ir jauniklius. Šiuo metu akvariumuose pilna įvairiausių spalvų, savo pelekų ilgiu besiskiriančių, skaliarų hibridų. Man  patinka tos žuvys, kurios labiau panašios į aptinkamas gamtoje.

 

Probleminis nerštas

       

Visos akvariumuose auginamos žuvelės savotiškai gražios ir įdomios. Tačiau daugiaspalvių ešeržuvių šeimoje savo kūno forma ir grožiu skaliarams nenusileidžia diskų gentis. Šių stambių, iki 20 cm ilgio disko formos žuvų tėvynė – Brazilija, Amazonės vidurupis. Diskams auginti reikalingi dideli 200-800 litrų akvariumai. Ilgą laiką šios genties žuvys buvo probleminės ir brangios. Nors Brazilijoje jos aptinkamos švariuose ir labai užterštuose vandenyse, jų veisimas akvariumuose dažnai būdavo nesėkmingas. Šios žuvys gerai jaučiasi 24-27 laipsnių temperatūroje, mėgsta šiek tiek rūgštoką (pH nuo 5,5 iki 6,5), minkštą vandenį. Jų nerštui reikalingas labai minkštas, 28-30 laipsnių šilumos vanduo. Patelės ikrus neršia ant akvariumo sienų, didelių akmenų ir masyvių augalų lapų. Po 2,5 paros išsiritę mailiukai prisitvirtina prie tėvų kūno ir maitinasi jų odos išskyromis. Tik po to jaunikliai ima gaudyti smulkų gyvą maistą. Esant netinkamoms neršto sąlygoms išskyros nesusidaro ir visas mailius žūva. Be to, šių žuvų jaunikliai neatsparūs kai kurioms sunkiai išgydomoms ligoms. Šiuo metu akvariumuose auginamos kelios skirtingų spalvų diskų rūšys ir jų hibridai. Jie atsparesni už grynakraujus ir produktyvesni. Tai tikrai labai gražios ir vertos karalių vardo žuvys.

Akvariumas su didelėmis žuvimis atrodo pasakiškai. Be diskų dideliuose akvariumuose dar auginami astronotai. Jų elipsės formos kūnas taip pat suplotas. Savo dydžiu diskus jie lenkia, tačiau neršia panašiomis sąlygomis ir taip pat mailių maitina savo odos išskyromis.

 

Nedideli, bet gražūs

   

Būtų neteisinga galvoti, jog daugiaspalvių ešeržuvių šeimoje įspūdingos tik stambiosios žuvys. Nieko panašaus! Daugelis mažesnių žuvelių savo spalvingumu ir jauniklių globa nenusileidžia stambiosioms. Gyventi ir daugintis joms pakanka 40 litrų talpos akvariumų. Kaip tik tokiose man su jaunaisiais akvariumininkais pavyko sėkmingai veisti akaras, cichlasomas, chromius gražuolius, puošniuosius chromius ir kitas daugiaspalvių ešeržuvių šeimos žuveles. Jos visos labai gražios ir išsiskiria savo kūno formų įvairove. Palyginti su kitų šeimų žuvimis, daugiaspalvės ešeržuvės ikrų išneršia nedaug, bet, pavyzdingai juos globodamos, palikuonius išaugina be ženklių nuostolių. Ypač pagarbos nusipelno žuvelės, kurios inkubuoja ikrus burnoje ir net po mėnesį nesimaitina. Tokios yra tilapijos, dryžakiai ir kitų genčių atstovai. Labai įdomios žuvelių kovos dėl teritorijos. Jos dažnai baigiasi peštynėmis su liūdnomis pasekmėmis.

 

Žūtbūtinė kova

      

Meškeriotojams hibridizacijos procesas yra žinomas. Apie jį Juozas Virbickas knygoje „Lietuvos žuvys“ rašo: „Retkarčiais pasitaiko aptikti raudžių hibridų su kitomis panašiu laiku neršiančiomis vietinių karpinių šeimos žuvų rūšimis. Dažniau pasitaiko aptikti hibridų su kuojomis, plakiais, aukšlėmis, kurios neršia tose pačiose vietose, kaip ir raudės“.

Kartą man su vaikais pasitaikė, kad bendrame akvariume vienu metu susiruošė neršti viena pora dvidėmių cichlasomų ir kita pora zebrinių cichlasomų. Kadangi abi poros kovojo dėl teritorijos, nutarėme žuvis iš bendro akvariumo iškelti. Poros buvo dvi, o laisvą akvariumą turėjome tik vieną. Teko jį pertverti stiklu ir paruošus nerštui suleisti žuvis. Tai padarėme penktadienį ir po savaitgalio tikėjomės gerų neršto rezultatų. Tačiau pirmadienį pamatėme netikėtą vaizdą. Akvariumo pertvara buvo nuversta. Vienas patinas gulėjo užmuštas. Kampe merdėjo apkulta patelė, o naujai susidariusi mišri pora globojo sudėtus savo ikrus. Jie vystėsi sėkmingai ir mums pavyko hibridines žuveles išauginti. Užaugusios jos paveldėjo zebrinės cichlasomos spalvą ir buvo už reproduktorius gerokai stambesnės. Vėliau labai stengėmės gauti šių hibridų palikuonių, tačiau šios žuvys nesiveisė.

Iš to, kas papasakota, matyti, kokie įdomūs, spalvingi ir rūpestingi mūsų krašto ešerių, pūgžlių ir sterkų giminaičiai. Norint geriau pažinti gamtą, neužtenka mokėti meškerioti žuvis. Įdomu kuo daugiau apie jas žinoti ir suprasti gamtoje vykstančių procesų esmę. Tam akvariumas labai padeda.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"