Paieška Ten, kur baigiasi Rytų Lietuva

Ten, kur baigiasi Rytų Lietuva

Marius SEMAŠKA

Sirvėtos regioninio parko kraštotvarkininkas

 

Įvyko paskutinė, 4-oji seminaro „Naujos mokinių pažintinės veiklos organizavimo galimybės Švenčionių krašte“ dalis – „Ekskursijų mokiniams organizavimo metodika“ (rengėjas - Švenčionių r. Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centras). Į renginį susirinko įvairių sričių rajono pedagogai, besidomintys savo krašto istorija bei praeitį menančiomis vietovėmis ir puoselėjantys tokių vertybių perdavimą jaunajai kartai. Pažintinė ekskursija vyko maršrutu Švenčionys – Kančioginas, Mielagėnai, Tverečius, Vosiūnai. (Sirvėtos regioninio parko rytinė dalis.) Atgal vykta pro Ceikinius, vakarine Sirvėtos regioninio parko dalimi.

Šio parko specialistai pristatė saugomą teritoriją, supažindino dalyvius su lankytinomis, išskirtinėmis vietovėmis, gamtos bei kultūros paveldo objektais. Pakeliui autobusas sustojo šalikelėje prie respublikinės reikšmės gamtos paminklo – Adamavo ąžuolo. Susirinkusieji apjuosė 600-mečio galiūno kamieną, trumpam pasiklausydami jo nešamos žinios iš praeities. Pagal amžių ąžuolas tarsi jungia du skirtingus laiko upės krantus – senuosius papročius, požiūrį ir krikščionybę. Jis yra buvusių pokyčių liudininkas. Stiebdamasis į viršų, šakodamasis į visas pasaulio puses, „stebėjo“ dviejų kultūrų susidūrimą. Tikrai šaunu, jog apie praeitį galima ne tik knygose perskaityti, išgirsti mokytojus pasakojant, bet ir iš tikro prie jos „prisiliesti“.

Vis aukščiau kylant Švenčionių aukštuma, akimis aprėpiant kalvotą regioninio parko kraštovaizdį, palydint Stanislavavo senąjį dvarą su šakotais ąžuolais, unikalų biologinės įvairovės požiūriu Neversčių botaninį draustinį, patenkama į Ignalinos rajone esantį Kančioginą.

Prie ekskursijos prisijungė bendruomenės pirmininkė Danutė Butavičienė, kuri, autobusui sustojus prie legendomis apipinto Kančiogino ežero, pristatė gyvenvietę, jos praeitį, taip pat atsakė į rūpimus klausimus apie bendruomenę.

Pakeliui užsukę į Juodagalviuose buvusį malūną, keliautojai Mielagėnų gyvenvietėje aplanko Šv. Jono krikštytojo bažnyčią, senelių globos namus. Gido vaidmenį perima Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas. Prie įėjimo į bažnyčią lankytojus pasitinka Fasado nišose esančios šv. Petro ir Povilo skulptūros, kurias 1838 metais nulipdė dailininkas Vincas Smokovskis. Viduje atsiskleidžia unikalus praeities bei šiuolaikiškumo atspindys – spalvų ir šviesos apsuptyje nebyliai senuose paveiksluose į dabartį žvelgiantys šventieji.

Mielagėnai lieka užnugaryje, o kelionė tęsiasi toliau.

Apie kitą vietovę nuoširdžiai ir pagarbiai gali papasakoti tik žmogus, kurio pėdos nuo mažens lietė artimą žemę - fotomenininkas, poetas Algis Jakštas. Pasakojimą bei prisiminimus lydi gyvenviečių pavadinimai – Kukutėliai, Ryžiškė, Vaboliškė. Beveik 4 kilometrus autobusą vejasi didžiulio Erzvėto ežero bangos. Nuo pat Sirvėtos regioninio parko kalvų, tai priartėdama, tai laikinai nutoldama srūva nedidelė upelė, vis keičianti savo pavadinimą – Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta - kol galiausiai įteka į Dauguvą.

Ten, kur Dysnos upė ribojasi su Baltarusija, įsikūręs Tverečiaus miestelis. Gyvenvietė mena 14 amžių, kai buvo pirmąkart paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Nuo tada Tverečiuje veikė Augustinų vienuolynas. Einant keliu pro Šv. Trejybės bažnyčią, greta tyvuliuojant Tverečiaus ežerui vis dar juntamas paslaptingas praeities šešėlis.

Keliaujant toliau į rytus visu grožiu atsiveria kalvotą kraštovaizdį palaipsniui pakeitusi Dysnos lyguma. Kadangi šiose vietose yra iškastiniai Birvėtos žuvininkystės ūkio tvenkiniai, o aplink daug šlapžemių – natūralu, jog čia susirenka tikrai nemažai paukščių rūšių. Dėl to vietovė yra paskelbta paukščių apsaugai svarbia teritorija. Ji priskirta Sirvėtos regioniniam parkui, čia vyksta paukščių rūšių, jų skaičiaus pakitimų stebėjimai.

Šalia minėtųjų tvenkinių ekskursijos dalyvius  pasitinka UAB „Birvėtos tvenkiniai“ vadovė Edita Brūkštuvienė. Ji trumpai pristato šių vandens telkinių atsiradimo istoriją, veiklos specifiką, problemas. Visą tą laiką pro langus galima stebėti atliekamus konkrečius darbus – tvenkinių nusausinimą ar užpildymą, žuvies surinkimą, krantų tvarkymą... Iš bendro konteksto išsiskiria įgriuvęs gelžbetoninis statinys – tai karinis statinys, vadinamasis dzotas. Dar kartą įsitikinama, jog aplinkui - daugybė praeities liudininkų.

Galiausiai pasiekiamas kelionės tikslas – ryčiausiame Lietuvos taške esantys Vosiūnai. Tarsi pabrėžianti šį faktą, rytiniame gyvenvietės krašte stovi nedidelė, medinė  Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, statyta 1921 metais. Tolumoje matomi sieną su kaimynais baltarusiais žymintys ženklai.

Važiuojant atgal keliai nuveda per Senojo Daugėliškio gyvenvietę, kur jau laukia kraštotyrininkas, knygų apie Šiaurės Rytų Lietuvą autorius Antanas Karmonas. Pasakojimai apie minėtame miestelyje buvusią tvirtovę, vietinių kovas su įsibrovėliais vėl nukelia į praeitį. Protėvių pėdsakais keliaujant į pietvakarius, priartėjame prie Mažulionių piliakalnio. Šlaitai pakankamai statūs – siekia 30 metrų. 1907-1908 m. piliakalnį tyrinėjo V. Kaširskis. Rastas iki 5 m gylio kultūrinis sluoksnis, datuojamas pirmaisiais mūsų eros amžiais – XIII amžiaus pradžia.

Įvažiavus į Ceikinius, dėmesį patraukia medinė Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia, kuri net savo pavadinimu panašėja į ryčiausiame Lietuvos taške - Vosiūnuose esančią bažnyčią. Vėl grįžtama į Sirvėtos regioninį parką.

Žvyruoto keliuko kairėje pusėje, užstotas pušyno, tyvuliuoja Mergežeris. Šalia jo stūkso Kačėniškės piliakalnis, menantis laikus prieš Kristų. Šlaite rasta lipdytos keramikos brūkšniuotu paviršiumi. Piliakalnio papėdėje, Mergežerio ežero pakrantėje aptiktas senovės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Šalia šio kultūros paveldo objekto yra laiko ir augalijos paslėptas Garnių alkas, vietinių dar vadinamas Varcekalniu. Alkai būdavo įrengiami vaizdingose ir didingose gamtos grožiu vietose, prie šventųjų girių, upių, ežerų...

Pakelėje išryškėja klevų alėja – tai buvusi Bielionių dvarvietė. Visa aplinka šioje vietoje yra įsigėrusi 1945 metų vasario 4-tosios įvykių, kai, pasak vietinių senolių, buvo žiauriai susidorota su partizanais.

Pakeliui į Šventos gyvenvietę - dar du nedideli piliakalniai: Aučynų ir Stūglių. Jų amžius datuojamas panašiai kaip ir anksčiau minėtųjų Mažulionių bei Kačėniškės (su pastaraisiais sudaro tarsi keturių piliakalnių grandinę, nusidriekusią iš šiaurės į pietus). A. Karmonas supažindino su kai kurių vietovių vardų kilme.

Nesutrikdę Šventos miške esančių protėvių pilkapių ramybės, pravažiavę Šventos dvarvietę, kur šakas nulenkusi rymo Liepų pavėsinė, pažintinės ekskursijos dalyviai, vakaro saulės lydimi, pasuka Švenčionių link. Kairėje kelio pusėje telkšantis ir metai po metų senkantis Beržuvio ežeras tarsi išgirsta Antano Karmono iki pat miesto tęsiamą pasakojimą... 

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"