Paieška Ar saugus šulinių ir šaltinių vanduo?

Ar saugus šulinių ir šaltinių vanduo?

 

Pavasaris vis ilgesniam laikui išvilioja iš namų. Sugrįžtame į sodybas, sodus, prie šulinių. Negalime abejingai praeiti pro linksmai trykštančius šaltinius. Tiesiame į juos rankas, tiesiog iš rieškučių ragaujame skaidrų vandenį.

„Būkime atsargūs, - perspėja mus Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos (VVSPT) Leidimų ir licencijavimo skyriaus vedėja Ilona DRULYTĖ. – Šulinių ir šaltinių vandenyje  gali būti įvairių mikroorganizmų, sukeliančių ligas, nitritų bei nitratų. Užterštas vanduo pirmiausia pavojingas silpnos sveikatos, seniems žmonėms, o ypač – kūdikiams. Kasmet pasitaiko po keletą kūdikių apsinuodijimo šulinio vandeniu atvejų. Būta net mirčių.“

Ilona DRULYTĖ sutiko išsamiau atsakyti į keletą „Žaliojo pasaulio“ skaitytojų dažniausiai užduodamų klausimų.

 

Kiek Lietuvos gyventojų gėrimui ir maisto gamybai naudoja šulinių vandenį?

Ketvirtadalis, apie 25 proc., Lietuvos gyventojų nėra prisijungę prie viešųjų geriamojo vandens tinklų. Dalis turi individualius gręžinius, dalis vartoja šachtinių šulinių vandenį. Abiem atvejais susiduriama su panašiomis problemomis: mikrobiologine tarša (yra įvairių mikroorganizmų, sukeliančių ligas) bei chemine tarša (nitritais bei nitratais).

Pernai VVSPT pavaldžios teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos (visuomenės sveikatos centrai) ištyrė 3530 šachtinių šulinių visoje Lietuvoje, kurių vandenį vartoja nėščios moterys ir kūdikiai iki 6 mėnesių. Apie 30 proc. jų neatitiko higienos normos reikalavimų: jų mikrobiologinė arba cheminė tarša viršijo normas. Dalies šulinių ir mikrobiologinė, ir cheminė tarša neatitinka nustatytų normų, yra per didelė.

 

Kuriose Lietuvos teritorijose yra daugiausia užterštų šulinių?

 

Dažniausiai užteršti šuliniai yra tankiai gyvenamose gyvenvietėse arba teritorijose, kur intensyvi ūkinė veikla. Teršalai į šulinius patenka iš laukų, daržų, tvartų, lauko tualetų ir kt. Liūdniausia, kad žmonės, gyvenantys gyvenvietėse ir turintys galimybę gerti vandentiekio vandenį, paprastai jį naudoja skalbimui ir kitoms ūkio reikmėms, o geria šulinio vandenį. Jie tvirtina, kad vandentiekio vanduo neskanus, nemalonaus kvapo, o šulinio, atvirkščiai – skaidrus ir švarus, vadinasi, ir sveikesnis. Deja, taip nėra. Šulinio vandens tarša dažnai plika akimi nematoma ir niekaip nejaučiama, tačiau vis dėlto yra. Jo tikrąją kokybę gali atskleisti tik laboratoriniai tyrimai. Taigi, jei jūsų šulinio vanduo nėra ištirtas ir turite vandentiekio vandenį, vienareikšmiškai patartina vartoti pastarojo vandenį.

Daugiausiai šulinių, viršijančių mikrobiologinės taršos rodiklius, rasta Marijampolės apskrityje. Šulinių, kuriuose prasti cheminės taršos rodikliai, daugiausiai yra Šiaulių apskrityje.

 

Ar pasitaiko apsinuodijmų? Kurie pasitaiko dažniau?

Užterštas vanduo pirmiausia pavojingas silpnos sveikatos, seniems žmonėms, o ypač – kūdikiams. Kasmet pasitaiko po keletą kūdikių apsinuodijimų šulinio vandeniu. Būta net mirčių. Mikroorganizmus galima sunaikinti vandenį virinant, o cheminės taršos naminėmis sąlygomis panaikinti beveik neįmanoma. Tad būtent cheminė tarša yra ypač pavojinga kūdikiams, nes ji virinant neišnyksta.

Praėjusiais metais neužregistruota nė vieno atvejo, kad kūdikis būtų apsinuodijęs vandeniu. 2008 m. buvo vienas atvejis. Siekiant išvengti tokių nelaimingų atsitikimų VVSPT pavaldžioms įstaigoms yra pavesta tirti šulinių, kurių vandenį vartoja nėščiosios ir kūdikiai. Šie tyrimai gyventojams nieko nekainuoja.

 

Kur gali kreiptis gyventojai, norėdami patikrinti savo šulinio vandens kokybę?

 

Norėdami ištirti savo vandenį, gyventojai gali kreiptis į bet kurią tokias paslaugas teikiančią laboratoriją – jų yra visuose didžiuosiuose miestuose. Šie tyrimai yra mokami. Tačiau jei šeimoje yra besilaukianti moteris ar kūdikis iki 6 mėnesių, šulinio vandenį galima ištirti nemokamai. Tereikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris pateiks prašymą teritorinei visuomenės sveikatos priežiūros įstaigai. Jos specialistai atvyks ištirti vandens ir vėliau pateiks savo rekomendacijas, ar saugu to šulinio vandenį naudoti maistui.

 

Kas gali išvalyti vandenį, uždrausti jį naudoti ir pan.?

Uždrausti vartoti negali niekas – gali tik patarti. Kiekvienas esame pats atsakingas už savo ir savo artimųjų sveikatą.

Šulinį išvalyti mechaniškai (išpumpuoti vandenį, nuvalyti sienas, iškabinti dumblą) gali ir patys gyventojai. Jei reikia vandenį dezinfekuoti, reikėtų į pagalbą pasitelkti tam licenciją turinčią įmonę.

 

Kaip reikia prižiūrėti šulinį, kad vanduo jame išliktų švarus ir sveikas?

Pirmiausia jį reikia iškasti tinkamoje vietoje. Jis turėtų būti kuo toliau nuo tvarto, lauko tualeto, daržų, dirbamų laukų. Antra, šulinį reikia tinkamai įrengti, nuolat prižiūrėti, valyti (nugremžti sienas, iškabinti dumblą), tvarkyti jo aplinką, šalia neganyti gyvulių. Šulinys turėtų būti uždengtas, be plyšių, kad į jį nepatektų šiukšlės ir paviršinis vanduo. Periodiškai (bent kartą per metus, geriausia – pavasarį) reikėtų laboratorijoje patikrinti šulinio vandens kokybę.

 

Kokios yra tendencijos dėl šulinių vandens užterštumo – jis mažėja ar didėja?

 

Pastaruosius keletą metų šios tendencijos mažai keičiasi.

 

Yra nemažai šaltinių, iš kurių trykšta skaidrus, šaltas vanduo. Gyventojai geria šį vandenį tiesiog iš šaltinių, nešasi jo į namus.  Ar tokie skaidrūs šaltiniai gali būti pavojingi žmonių sveikatai? Kaip sužinoti, iš kurių šaltinių galima gerti, iš kurių – negalima?

 

Ar vanduo tinkamas maistui, galima nustatyti tik vienu būdu – atlikus tyrimus. Vien jo paragavus tikrai neįmanoma pasakyti, ar jis yra saugus.

 

Privačioje teritorijoje esančių šaltinių vandenį, tikriausiai, turėtų tikrinti  jų šeimininkai. Kas turėtų kontroliuoti šaltinių vandenį valstybiniuose miškuose, saugomose teritorijose, turistų ir  vietinių gyventojų dažniau lankomose vietose? Ar prie tokių šaltinių neturėtų būti suteikiama informacija – bent jau užrašas, kad vanduo yra geriamas arba jo gerti negalima?

 

Jeigu šaltinis (versmė) yra privačioje teritorijoje – paties šeimininko reikalas gerti iš jo vandenį ar ne, tirti ar ne. Nebent tas vanduo naudojamas viešajai veiklai (teikiant apgyvendinimo ar kaimo turizmo paslaugas) ar viešajam maitinimui (restoranas, kavinė). Kai šaltiniai yra valstybiniuose miškuose, saugomose teritorijose, turistų ir  vietinių gyventojų dažniau lankomose vietose, t.y. viešose vietose, teisės aktai nustato, kad jų savininkai rūpinasi naudojamo vandens sauga ir kokybe ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus privalo organizuoti vandens cheminį ir mikrobiologinį tyrimą. Tokie šaltiniai turėtų būti tinkamai įrengti, atliktas sklypo geologinis ir hidrogeologinis tyrimas; arti neturi būti potencialių taršos objektų. Deja, praktikoje taip galbūt yra ne visada, todėl jeigu šaltinis nėra specialiai paženklintas, galbūt jis nėra įteisintas geriamojo vandens šaltinis, todėl tokio vandens vartoti nepatartina.

 

Dėkojame už atsakymus.

 

Kalbėjosi žurnalistė Marijona VARNECKIENĖ

 

Pateikiame reikalavimus, kaip turėtų būti įrengtas šulinys:

* Šulinio dalys: atvirkštinis filtras,  keturkampė arba cilindro  formos šachta, antžeminė šulinio dalis (rentinys), stogelis, vandens pakėlimo įranga.

* Atvirkštinis filtras įrengiamas iš kelių smėlio ir žvyro sluoksnių, po 0,1-0,15 m storio. Bendras filtro storis turi  būti 0,4-0,6  m. Jei gruntas smulkiagrūdis, filtras  įrengiamas  su nuolydžiu į žemutinę filtro dalį, o jei gruntas stambiagrūdis, filtras įrengiamas su nuolydžiu į viršutinę filtro dalį.

* Kad galima būtų nusileisti į šulinio šachtą, jos sienelėse šachmatine tvarka kas 30 cm turi būti įmontuotos metalinių  virbų pakopos.

* Šulinio antžeminė dalis (rentinys) turi būti ne  žemesnė kaip  0,8  m. Rentinys gali būti betoninis,  gelžbetoninis arba medinis. Aplink šulinį įrengiama 1,5 m gylio ir 0,7-0,8 m  pločio plūktinė molio arba priemolio užtūra, kuri užpilama 20 cm  storio žvyro sluoksniu. Žemės paviršiuje  aplink šulinį turi būti įrengtas 2 m pločio akmenų grindinys, betoninė arba asfaltinė danga su 5 laipsnių nuolydžiu nuo šulinio.

* Šulinys  turi  būti su stogeliu, turėti  mechaninę arba elektrinę vandens pakėlimo įrangą. Gali būti naudojami  rankiniai arba  elektriniai siurbliai. Nesant galimybės įrengti siurblį, gali  būti naudojamas suktuvas su viena arba dviem   rankenomis, pakėlimo ratu arba svirtimi. Prie suktuvo pritvirtinamas kibiras, šiuo atveju šalia šulinio turi būti suoliukas kibirui pastatyti.

* Šulinyje turi būti įrengtas vėdinimo vamzdis, iškilęs  ne mažiau  kaip 2 m virš žemės paviršiaus. Vėdinimo vamzdžio viršus turi būti apsaugotas sietiniu gaubteliu.

* Šuliniui įrengti naudojamos medžiagos ir gaminiai turi būti tinkami  liestis su geriamuoju vandeniu. Iš jų į vandenį   neturi išsiskirti  sveikatai  kenksmingų  medžiagų, nebūtų sudarytos sąlygos mikroorganizmų  augimui  bei nebūtų  pakeistos  vandens juslinės  savybės. Įranga turi būti sandari ir saugi, kad nebūtų teršiamas vanduo kenksmingomis medžiagomis iš grunto.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"