Paieška Nepakeičiama žolelė – dilgėlė

Nepakeičiama žolelė – dilgėlė

Ir nesvarbu, jei ji lyg ugnimi nutvilko...

 

Jos karštą būdą žinojo dar protėviai. Ką ten protėviai – propropropro... tėviai... Dar Senovės Romos gydytojas ir gamtininkas Dioskoridas paliko rašytinių žinių apie dilgėlės gydomąsias savybes. Įžymusis medikas ir filosofas Hipokratas dar prieš pustrečio tūkstančio metų pripažino dilgėlę esant universalia vaistažole, padedančia nuo daugelio negalavimų. Vėliau šios naudingos informacijos bagažą papildė neginčijamas Viduramžių medicinos autoritetas Avicena. Ko gero, jis pirmasis kraujavimą iš nosies pradėjo stabdyti šviežių dilgėlių lapų košele. Ir buvo teisus: mat šios aštrios žolės turi kraujavimą ir žaizdas užtraukiančių savybių, neveltui šiais laikais iš jų gaminami medikamentai, stabdantys kraujavimus iš inkstų, plaučių, žarnyno, gimdos, priešhemorojiniai preparatai. Ši vaistinė žolė atveria poras, pasižymi šlapimą varančiu ir akmenis iš šlapimtakių bei inkstų šalinančiu poveikiu. Dilgėlės reguliuoja medžiagų apykaitą ir pasižymi stipriu baktericidiniu poveikiu. Nuo seno jų nuoviru dezinfekuojamos žaizdos, ypač pūliuojančios, apiplaunamos votys. Beje, jas nuo seno yra pamėgę žvejai, kurie puikiai žino, jog jų sugauta žuvis nesuges net pačią karščiausią dieną, jei bus suvyniota į dilgėles. Jei namuose nesama šaldytuvo arba jei jis sugedo, o lauke tvyro trisdešimties laipsnių šiluma, mėsą galima iš visų pusių apdėlioti dilgėlėmis, laikas nuo laiko jas keičiant, - ji tikrai ilgai nesušvinks. Veikliosios šių žolelių medžiagos stimuliuoja pažeistų audinių gijimą, padeda sergant podagra bei reumatu. Nepakeičiamos jos stiprinant imunitetą, didinant organizmo atsparumą ligoms, keliant tonusą ir energiją. Šaukštas šviežiai išspaustų dilgėlių sulčių kas rytą ir vakarą – ir visos dienos žvali būsena jums garantuota.

Dilgėlės turi kraują stiprinančių savybių: didina eritrocitų ir hemoglobino kiekį kraujyje, plečia kraujagysles, jomis gydomasi sergant mažakraujyste. Tinka jos ir kraujui valyti (tą ypač praktikavo mūsų protėviai, pavasarį vartodami virtas dilgėles), vidiniam kraujavimui stabdyti. Negalima jų vartoti tik tada, kai yra padidėjęs kraujo krešumas. Šis augalas tirština kraują, taigi jo nederėtų vartoti žmonėms sergantiems tromboflebitu ir varikoziniu venų išsiplėtimu. Taip pat nėščioms moterims, nes gali sukelti persileidimą ar priešlaikinį gimdymą.

Liaudies medicina dilgėlių žiedų užpilą rekomenduoja vartoti moterims menopauzės metu. Na, o sergantiems tuberkulioze ar plaučių ligomis žmonėms ji pataria kuo dažniau valgyti dilgėlių sriubą.                                             

 

Tikras naudingųjų medžiagų sandėlis

 

Itin mėgo dilgėles senovės Romos gyventojai. Tik žiemai pasitraukus ir gležniems šių žolelių lapams pasirodžius, visi puldavo jas skinti ir valgyti, kad po šaltojo metų laikotarpio nusilpęs organizmas sustiprėtų. Ir teisingai elgėsi: dilgėlės juk – polivitaminų sandėlis, savo vertingosiomis savybėmis lenkiančiomis netgi tokius autoritetus, kaip špinatai ir morkos. Aštriuose jų lapeliuose pilna vitamino C, E, P, K1, B2, karotino, mūsų organizme virstančio vitaminu A, gausu mineralinių medžiagų – geležies, kalcio, kalio, natrio, magnio bei raugų, chlorofilo, sacharidų. Žaliose dilgėlėse esama angliavandenių ir baltymų (pastarųjų tiek, kiek ir žirniuose, pupelėse, pupose). Kaloringumu jos prilygsta bulvėms. Alkanais karo ir pokario metais dilgėlės kartu su rūgštynėmis ir balandomis daugeliui žmonių būdavo vos ne pagrindiniu maistu. 

Taigi jau nuo pat ankstyvo pavasario ši vitamininga žolytė turi būti ant mūsų stalo, padėdama atstatyti žiemos šalčių nualintą kūną. Aišku, reikia žinoti, kaip ją paruošti maistui, taigi apie tai ir pakalbėkime.

 

Gegužis – pats laikas jas naudoti

 

Maistui naudojami jauni dilgėlių lapai su ūgliais. Kai tik iš dirvos išlindę stiebeliai paūgėja iki 10-15 centimetrų, juos jau būna galima pjauti. Mat daugiausia vitaminų, mineralų ir kitų maistinių medžiagų būna būtent šviežiose jaunose žolelėse, be to, jos dar nebūna apaugusios plaukeliais, turinčiais skruzdžių rūgšties, taigi prisilietus nenudilgina rankų.

Peiliu ar žirklėmis nukirpę stiebelius su lapais, juos labai gerai nuplaukime po tekančia srove, o vėliau apipilkime verdančiu vandeniu. Arba panardinkime juos į verdantį vandenį kiaurasamčiu. Ištraukus iš vandens, teliks gerai nuspausti ir aštriu peiliu supjaustyti. Nuplikytos dilgėlės puikiausiai tinka salotoms, sriuboms, troškiniams gaminti. Jų šeimininkės deda į blynų masę, kepdamos omletus ir kiaušinienes, dilgėlių įdaras puikiausiai tinka pyragams. Puiki vitamininė, kraują valanti priemonė yra dilgėlių lapų užpilas. Jį pasigaminti labai paprasta: tereikia paimti šaukštą smulkiai supjaustytų dilgėlių lapų, suberti jas į termosą, užpilti stikline verdančio vandens ir palaikyti pusę valandos. Labai tinka šį užpilą išgerti likus pusvalandžiui prieš valgį.

Pravartu pasidaryti ir kefyrinio dilgėlių gėrimo. Tereikia į atitinkamą kiekį kefyro, pavyzdžiui, litrą, įberti tris šaukštus smulkiai supjaustytų dilgėlių. Arba sumaišyti jas su žaliais svogūnų laiškais, krapais, petražolėmis, salierais. Įbėrus truputį druskos ir gerai atšaldžius, išeina puikaus skonio vitaminingas žalios spalvos gėrimas.

Galima pasidaryti ir dilgėlių atsargas: susidžiovinti arba susišaldyti šaldiklyje. Naudingosios medžiagos, šitaip konservuojant, išlieka, tad tokias dilgėles puikiausiai galima naudoti patiekalams paskaninti.

Ilgiau panaudoję pavasarinio išsekimo metu dilgėles maistui, pajusime, kaip pamažu sugrįžta jėgos, nebekamuoja mieguistumas ir silpnumas.

 

Be jos neišsiverčia net magai

 

Seniau visame pasaulyje iš dilgėlių būdavo išgaunami plaušai, iš kurių būdavo gaminami siūlai, virvės, žvejų tinklai, taip pat – gana atsparūs audiniai. Prisimenate pasaką apie dvylika brolių, juodvarniais paverstų, ir jų seserį, mezgusią jiems marškinius iš dilgėlių pluošto? Pasirodo, toks drabužis – ne pasakos išmislas, o realybė. XIX amžiuje Europoje iš dilgėlių žolės buvo gaminami įvairaus tankio sieteliai, tikdavę ir miltams sijoti, ir medui perkošti.

Plačiai naudojama dilgėlė ir magiškose apeigose. Mūsų protėviai tikėjo, jog ji apsaugo nuo piktųjų dvasių. Itin nepaklusniam vaikui būdavo įkrečiama dilgėlinės košės – ir ne tam, kad skaudėtų, o tam, kad iš jo būtų išvaroma piktoji dvasia, kuri, žmonių nuomone, ir skatindavusi vaiką krėsti šunybes. Senoliai taip pat buvo įsitikinę, jog kilimėliai, išausti iš šio augalo, gali apsaugoti būstus nuo nekviestų svečių ir laikinai atimti iš jų tamsias kerėtojiškas galias. Be to, plačiai naudotos dilgėlinės šluotos – jomis iš namų varytas užkeikimas. Šiems tikslams dilgėlių auginta ir kieme – jų niekas neraudavo. Iš dilgėlių būdavo gaminami įvairiausi amuletai. Štai Rusijoje esama nedidelio Krapivnos miestelio (išvertus šis pavadinimas reiškia Dilgėlynę), savo istoriją skaičiuojančio nuo XIV amžiaus ir aiškiai parodančio, kaip mūsų kaimynai garbindavo šį augalą.

Dilgėlės didina karvių ir ožkų primilžius, vištų ir žąsų dėslumą. Naminius paukščius lesinant mišiniu iš sausų šios žolės viršūnėlių ir avižų, kiaušinių būna ištisus metus. Dar vienas įdomus faktas – maisto pramonėje iš dilgėlių gaminami ekologiški žali maistiniai dažai. Eglutės ant naujametinių tortų dažnai nudažomos būtent šiais dažais.

Astrologai rekomenduoja dilgėles rinkti per pirmąjį mėnulio ketvirtį, auštant ir būtinai antradienį – tada jos pasižyminčios ypatinga gydomąja galia. Tikėti tuo ar ne, kiekvienas sprendžia pats.

 

Populiari visur

 

Patiekalus su dilgėlių lapeliais nuo seno maistui vartoja Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Rumunijos, Lenkijos gyventojai. Be galo populiari dilgėlė Užkaukazėje, kur iš jos sukuriami tikri kulinariniai šedevrai. Gruzijos ir Armėnijos moterys verda dilgėlinius barščius ir kopūstienę, su dilgėlių įdarais gamina virtinius, kepa pyragėlius ir pyragus, jų deda į salotas. Beje, į sriubas ši žolytė beriama  prieš pat baigiant virti, kad nesuirtų vitaminai. Dilgėlės čia auginamos specialiai, ypač vynuogynuose, mat jos dar padeda apsaugoti vynuoges nuo kenkėjų. Kaukaze galima dažnai išvysti namų palėpėse žiemai džiovinamas dilgėles.

Kaip maistinę žaliavą dilgėles yra labai pamėgusios ukrainietės. Jos jas truputį apverda pasūdytame vandenyje kartu su rūgštynėmis ir špinatais, po to trumpai patroškina svieste su česnakais ir sumaišo su kietai virtais kapotais kiaušiniais. Tai be galo puikus įdaras lietiniams blynams ir pyragams.

Dilgėlės esti neutralaus skonio, taigi paprastai į patiekalus dedamos drauge su „ryškesniais“ ingredientais – svogūnų laiškais, rūgštynėmis, petražolėmis, salierais, krapais, česnakais, kalendromis.

 

Pasinaudokime nuo seno išbandytais receptais

 

Norint pagerinti širdies veiklą, reikia vartoti dilgėlių nuovirą. Nupjaunamos jaunų, dar nepražydusių dilgėlių viršūnėlės kartu su lapeliais ir pavėsyje išdžiovinamos. Penki valgomieji šaukštai susmulkintų žolyčių užpilami puse litro vandens ir paverdami ant silpnos ugnies. Geriama po pusę stiklinės keturiskart per dieną.

Esant žarnyno skausmams, spazmams ir vėmimui, galima išgerti dilgėlių šaknų nuoviro. Vienas arbatinis šaukštelis sausų šaknų paverdamas stiklinėje pieno penkias minutes. Ketvirtadalį šio nuoviro kiekio reikia išgerti karštą, tik nuimtą nuo ugnies, o po to kas dvi valandas gerti po du valgomuosius šaukštus, kol liguista būsena išnyks.

Norint ištirpdyti organizme susikaupusius akmenis, geriamos šviežių dilgėlių sultys. Iki 50 ml. du–tris kartus per dieną, o dar geriau – po valgomąjį šaukštą kas dvi valandas.

Dilgėlių nuoviras su medumi ar cukrumi pagerina inkstų veiklą. Tokiam nuovirui užtenka vieno arbatinio šaukštelio sausų dilgėlių lapų stiklinei vandens. Sergant nefritu ar pielonefritu, sausų dilgėlių nuovirui pagaminti reikia imti daugiau – 1-2 valgomuosius šaukštus. Penkiolika minučių pavirkite vandens vonelėje, ir gerkite po trečdalį ar pusę stiklinės prieš valgį.

Šviežių dilgėlių sultys įtrinamos į galvos odą plaukams sustiprinti ir jų augimui paspartinti. Tuo pačiu tikslu dilgėlių užpilu skalaujami plaukai po kiekvieno plovimo. Tris valgomuosius šaukštus sausos dilgėlių žaliavos reikia užpilti viena stikline verdančio vandens, palaikyti trisdešimt minučių ir perkošti.

Plaukams stiprinti ir jų augimui gerinti galima pasinaudoti reikia tokiu receptu. Du–tris šaukštus sausų ar pusę kilogramo šviežių dilgėlių lapų reikia užpilti 2-3 stiklinėm verdančio vandens, atvėsinti ir leisti 6-8 valandoms prisitraukti. Skystis perkošiamas ir naudojamas įtrynimui į odą.

Sveikatos trauktinė. Paimkime du šimtus gramų gegužės mėnesį nuskintų dilgėlių, užpilkime puse litro degtinės ar septyniasdešimties procentų spirito. Indą užriškime marle. Pirmą parą palaikykime ant lango, o likusias aštuonias – tamsioje spintoje. Perkoškime ir laikykime tamsiame inde. Gerkime po vieną arbatinį šaukštelį likus pusvalandžiui iki valgio ir po vieną arbatinį šaukštelį nakčiai prieš miegą. Išgerkime visą trauktinę. Tapsime žvalesni, sveikesni, pagerės širdies veikla ir kraujo sudėtis, lengvesni taps judesiai, praeis sklerozė.

 

Parengė Jonas VANAGAS                               

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"