Paieška Žvilgsnis į save

Žvilgsnis į save

Integruota biologijos – matematikos pamoka

Regina JABLONSKAITĖ, biologijos mokytoja metodininkė;

Danguolė ŽEMAITIENĖ, matematikos mokytoja metodininkė, Alytaus „Volungės“ pagrindinė mokykla

 

Ilgai žiūrėjau į save,

Save įrėminęs į veidrodį,

Kas gi iš ten taip žiūri į mane?

 

Netradicinės pamokos atveria visas galimybes rastis įgūdžiams, bendrųjų kompetencijų ugdymui. Tose betarpiškose pamokose siekiame, kad mokiniai išmoktų mokytis ir patirtų teorinių žinių pritaikymo praktikoje džiaugsmą. Taip dirbant mokymas skatina mokinius ir mokytoją bendrauti, bendradarbiauti, integruoti požiūrius ir dalykus. Tuo pačiu ugdomas poreikis pačiam tirti ir pažinti, keliauti, domėtis, ieškoti, tobulėti.

Mūsų pamoka vyko dviem etapais: pirmas – gegužės 6-ąją su smalsiais septintokais vykome į Kauno medicinos universiteto Anatomijos ir Farmacijos muziejus; antras – gegužės 14-ąją vyko atvira integruota biologijos pamoka „Žvilgsnis į save“. Turėjome tikslą: paskatinti mokinius įsižiūrėti ir įsiklausyti į save, suvokti, ko žmogui reikia, kad galėtų gyventi, būti sveikas ir laimingas; siekėme pažinti žmogaus kūną, rasti organus, nustatyti jų padėtį ir projekciją, apibūdinti atskirų organizmo dalių veiklą; sužinoti, kaip seniau buvo gydomas žmogus ir kokie seni, laiko išbandyti gydymo metodai taikomi ligi šiol; pritaikyti matematikos žinias ir gebėjimus biologijos reiškiniams aiškinti.

Anatomijos muziejaus vedėja V. Kriaučiūnienė papasakojo apie universitete sukauptą eksponatų kolekciją, jų istoriją, muziejaus praktinę reikšmę. Dabartinės Anatomijos katedros muziejaus kolekcijos pagrindą sudaro 1920–1940 m. profesoriaus J. Žilinsko (jis įkūrė šį muziejų) ir jo bendražygių surinkti muziejiniai preparatai. Vėliau katedros dėstytojų ir studentų bendradarbiavimo metu buvo pagaminta ir gaminama daug naujų eksponatų. Muziejaus veikloje galima išskirti tris darbo kryptis. Pirmoji – žmogaus anatomijos savarankiškų studijų vieta medicinos, stomatologijos, visuomenės sveikatos ir farmacijos fakultetų studentams. Antroji muziejaus darbo kryptis – katedros darbuotojų mokslinių tyrinėjimų metu paruoštų preparatų kaupimas ir saugojimas. Trečioji – švietėjiškoji darbo kryptis. Muziejų gausiai lanko visos Lietuvos mokyklų moksleiviai.

... Atvėrus duris nustebina didžiulis trijų metrų žmogaus griaučių stendas, kuriame galima suskaičiuoti visus kaulus, jei tam tik turime laiko. Patraukli ir šio stendo istorija, kurią papasakojo šios įstaigos vedėja: „Vienas muziejaus įkūrėjo draugas netgi testamente įrašė, jog atiduoda savo kūną Anatomijos muziejui, kad po mirties į jį žiūrėtų ir grožėtųsi, čiupinėtų, liestų jaunos studentės“.

Mirusio žmogaus kūnas į medicinos įstaigas patenka įvairiais keliais. Anksčiau tam tikslui vartodavo mirusių benamių, kalinių kūnus, sovietmečiu gyvas žmogus galėdavo „parduoti savo kūną“ už 200–300 rublių. Atsirasdavo tokių vikruolių, kurie parduodavo savo kūną net kelis kartus, todėl vėliau tokio pirkimo buvo atsisakyta, nes tai prieštarauja moralės normoms. Dabartiniu metu stengiamasi naudoti tik pagal testamentą paliktus žmonių kūnus.

Moksleivius stebino ne tik muziejaus eksponatų gausa, o ir jų paruošimo metodai. Mat vieni eksponatai yra „šlapi“ (panardinti į formaliną), kiti „sausi“ (aukštoje temperatūroje išdžiovinti kūnai, jų dalys), treti – permatomi (laikomi tirpale, kuris turi specialių savybių, todėl padaro objektus šiek tiek persišviečiančius).Ypač domino moksleivius koroziniai preparatai – skystu karštu plastiku gauti net smulkiausių kapiliarų užpildai – kraujagyslės išsidėsto taip, kaip atrodė organas prieš audinių pašalinimą. Šie kraujotakos sistemos, galvos smegenų bei kitų vidaus organų paruošti preparatai priminė koralus.

Iki 1940 m. Anatomijos katedroje dominavo antropologiniai moksliniai tyrimai, todėl ir muziejuje sukaupta gausi osteologinė kolekcija. Apžiūrėdami ją moksleiviai net neįsivaizdavo, kaip atrodo mažiausias žmogaus kaulas, stebėjosi jo parametrais. Neįtikėtinai atrodė ir vaikams nesuvokiami negimusių kūdikių, Siamo dvynių bei kitokių apsigimimų turinčios vaisiaus kolekcijos. Ne vienas moksleivis susimąstė apie save, savo gyvenimo būdą. Ypač susirūpino rūkaliai, pamatę ir palyginę rūkančio bei nerūkančio žmogaus plaučius.

Moksleivių užduodami klausimai dar kartą patvirtino, kad daug įdomiau ir lengviau žinias perimti iš tikrų pavyzdžių, negu iš paveikslėlių knygoje. Kiek begamintume modelių, jie niekuomet neatstos tos organų formos, jų išsidėstymo įvairovės, kurią sukūrė pati gamta.

Daug ryškių įspūdžių paliko Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus, kuris įsikūręs XVI a. restauruotame pastate (kažkada tai buvo turtingo pirklio namai).Muziejaus ekspozicijoje vaizduojama XIX a. pabaigos Lietuvos miesto vaistinė. Gidė supažindino su to meto vaistinės struktūra, kurią sudarė: oficina (receptų kambarys), koktorija (joje buvo gaminami užpilai bei nuovirai, plaunami ir džiovinami indai, distiliuojamas vanduo), vaistingųjų medžiagų atsargų kambarys, laboratorija, rūsys. Keliaudami iš salės į salę moksleiviai ne tik susipažino su vaistinės struktūra, o ir galėjo pajusti romantiškumu bei magišku paslaptingumu dvelkiančią atmosferą, kurioje kažkada sklandė senovės alchemikų, vaistininkų, žiniuonių dvasios. Šį įspūdį dar labiau sustiprino gidės papasakoti įvairūs paslaptingieji receptai, stebuklingi antpilai, kurie saugojo amžinos jaunystės paslaptis bei buvo naudojami įvairioms sunkioms ligoms gydyti.

Nepaprastu autentiškumu įrengtuose teatralizuotuose stenduose moksleiviai galėjo išvysti farmacijos ir medicinos priešistorės vaizdelius: šamaną, begydantį kūdikį, Lietuvos pamiškio žiniuonę, vienuolius, slaugančius ligonius. Labai neįprastas mokiniams pasirodė šamanų naudotas gydymo būdas – trepanacija, kaukolės pradarymas, mat taip buvo tikima, kad per kiaurymę pasišalins skausmą sukėlusios dvasios.

Muziejuje visur dvelkia senove, nes čia daug įvairiausių senovinių rakandų, įdomių eksponatų (tokių, kaip tablečių gamybos mašina, žolių smulkintuvas, hidraulinis presas, skirtas aliejui spausti ir kt.).

Dabar žmogus gyvena visiškai kitame pasaulyje. Pasikeitė ir jo ligos. Komfortas, pagerėjusios gyvenimo sąlygos pagimdė naujų, anksčiau nežinotų susirgimų, dabar vadinamų „civilizacijos ligomis“. Tai, pavyzdžiui, infekcijos, susietos su  oro kondicionavimu, ligos, kylančios dėl aplinkos užterštumo, epidemijos. Atsirado alergijos ir odos ligos, sukeltos naujų intensyvių žemės plotų apdirbimo metodų, taip pat vibracinių ir radiacinių susirgimų, kilusių dėl pažangių technologijų įdiegimo ir kt. Šiandien plačiai naudojamos technologijos reikalauja sukurti naujas žmogaus apsaugos sistemas.

Integruotoje biologijos-matematikos pamokoje analizavome ir sisteminome įgytas žinias ekskursijos metu, atlikome matematinius skaičiavimus biologijos reiškiniams pagrįsti. Pastebėjome, jog vaikų požiūris į save, kaip individą, kaip augantį ir bręstantį žmogų, pasikeitė. Įžvelgėme didesnį atsakingumą už save ir už šalia esantį. Manome, kad mokiniai prisimins pagrindinį didžiojo Hipokrato perspėjimą: „Non nocere!“ – „Nepakenk!“. Pridurdami: „Sau pačiam“.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"