Paieška Akmenys, širdį prakalbinantys...

Akmenys, širdį prakalbinantys...

Akmenoriaus Juozo Adomaičio sodyboje

Vacys PAULAUSKAS

 

Meškeriotoju tampama įvairiais keliais. Dažniausiai pirmąją meškerę vaikui paduoda artimiausi žmonės. Taip kažkada nutiko ir Vilniaus savivaldybės Grigiškių „Šviesos“ vidurinės mokyklos sportinės žūklės klubo „Žvejonys“ vadovui Vytautui Matulevičiui. Pirmasis gamtos pažinimo, o kartu ir žvejybos mokytojas, buvo jo tėvelis Anzelmas Matutis (Matulevičius). Poetas ir pedagogas įskiepijo sūnui meilę ne tik literatūrai, o ir darbui su vaikais. Gal todėl Vytautas  gimtojo žodžio puoselėjimą sieja su jaunųjų žvejų ugdymu. Praeitame, 19-ame numeryje, pasakojau apie išvyką į kuriamos Lietuvos moksleivių ir jaunimo lygos meškeriojimo varžybas Marijampolėje. Dabar noriu papasakoti, kaip Vytautas pasirūpino vaikų laisvalaikiu.

Renginiui trunkant dvi dienas visada iškyla nakvynės problema. Šį kartą, bijodami nepalankaus oro, radome prieglobstį netoli Marijampolės esančiame Pamargių kaime pas Vytauto tetą bitininkę Joaną Matulevičienę. Sodyba labai graži ir išskirtinė savo svarba. Joje gyveno ir  dirbiniais išdabino jos tėvas, žinomas Lietuvoje akmenorius, Juozas Adomaitis. Jis gimė 1905 m. Igliškėlių kaime Domininko ir Onos Adomaičių šeimoje. Tai buvo darbšti valstiečių šeima, kurioje augo 11 vaikų - trys broliai ir aštuonios seserys. Šeima dirbo žemę, laikė nemažą karvių bandą... Vaikai nuo mažens buvo spaudžiami prie darbų, anksti pajuto duonos kainą. 1919-1920 m. Juozas baigė Igliškėlių pradžios mokyklą, būdamas šešiolikos metų įstojo į pavasarininkų organizacijos Igliaukos kuopą, kiek vėliau –  į  šaulių būrį. 1926 m. buvo išrinktas jo pirmininku. Būrys buvo labai aktyvus, už aukas Igliaukoje pastatė paminklą žuvusiems už Lietuvos laisvę. J. Adomaitis 1931 m. vedė Elzbietą Vaičiūnaitę ir atėjo  Pamargiuose į žentus. Jiems gimė septynios dukros ir du sūnūs. Vienas jų Vytautas išgyveno tik 4 mėnesius.

Pasakodama apie savo tėvą J. Matulevičienė akcentavo, jog jau ankstyvoje jaunystėje išryškėjo jo visuomeninis aktyvumas ir žinių troškimas. Pirmą kartą su akmens panaudojimu kasdieniame gyvenime jis susidūrė 1936 m. statydamas savo namus Pamargių kaime. Vėliau pamatė, kaip akmenį apdoroja Marijampolės paminkladirbys. Prieš Antrąjį pasaulinį karą per Pamargius tiesę plentą darbininkai-akmenskaldžiai supažindino būsimą meistrą su akmenų ypatumais.

Rodė akmenoriaus dukra įvairaus dydžio iš akmens meistro iškaltas skulptūras ir apie kiekvieną jų turėjo ką įdomaus papasakoti:

„Tėvo meilė akmenims gimė juos renkant, skaldant, mūrijant pamatus. Tai buvo amžinumo, stiprumo, pastovumo simbolis, lydėjęs tėvelį visą gyvenimą, – sakė mus svetingai priėmusi teta. – Jis pabandė akmenį kalti iš sielvarto 1959 metais mirus 26 metų sūnui Algirdui ir taip įamžino jo atminimą. Pradžioje savo darbams naudojo iš paminklų dirbėjų gautą akmenskaldžio kaltą ir plaktuką. Akmenis rinko Igliškėlių, Gudinės, Mačiuliškių, Tupikų, Veselavos ir Pamargių kaimuose (5 km atstumu). Daugiausia naudojo neskeltus, natūralios formos akmenis. Savamokslis skulptorius iki gyvenimo pabaigos sukūrė per 100 istorinės-karinės, kaimo buities, gamtos bei medžioklės ir kitų kūrinių.“

Sodybos šeimininkė parodė Gedimino pilį, Birutės kalną, su aukuru, nešamą sužeistą karį, Baltaragio malūną su Jurga, Darių ir Girėną. Įamžindamas jauniausią anūkę Jūratę, greta jos portreto gerasis senelis užrašė: „Negaliu nurimti kaip gražu pasauly, kai žydi gėlės ir šviečia saulė“. „Jaunėlė nuo tėtuko niekur nesitraukė, jis ją ir užaugino“, – sakė Joana. Ji džiaugėsi vaikus apglėbusia  labai tikroviška savo mama, vyriausios dukros įamžintomis vestuvėmis su iškaltais jaunavedžiais. Nepamirštas meistro numylėtas proanūkis Dariukas, kuris, būdamas kokių pusantrų, mėgdavo žolėje išmėtyti jo kaltukus.

Sodyboje - visas žvėrinčius. Čia iš akmens iškalta laputė, meška, zuikis, pelėda ir kiti žvėriukai. Kitur lydeka lydeką ryja, o prie gimtos bakūžės samanotos svyro svirtis, tupi paukštis ir pagarbinti ąžuolai. Meistras mėgo šį jėgą ir stiprybę simbolizuojantį medį.

Meninis akmens apdirbimas Lietuvoje – gana retas liaudies kūrybos reiškinys. Vyraujant mediniams memorialiniams paminklams, akmenimis užsiimdavo tik pavieniai meistrai, kurie tarpusavyje nebendravo ir neturėjo vienas kitam įtakos. Į niekam nežinomą Pamargių kaime netoli Marijampolės jau ketvirtį amžiaus kalantį akmenį Juozą Adomaitį dailėtyrininkai dėmesį atkreipė tik 1982 metais. Pirmasis buvo skulptorius Julius Narušis iš Marijampolės. Jis padovanojo jam specialių skulptoriaus kaltukų ir plaktukų, kurie pasuko meistro darbą kitokia linkme. Iki tol akmenorius maksimaliai taikėsi prie akmens formos, pirmą vietą teikė kontūrui, juo akmenyje grafiškai išsakydamas mintis. Dabar daugiau dėmesio imta skirti skulptūriniam akmens apdorojimui. 1983 m. spalio mėn. dalis J. Adomaičio kūrinių buvo eksponuoti Marijampolės „Pergalės“ kino teatro fojė, kur juos pirmą kartą pamatė platesnis žmonių ratas. Sodybos šeimininkė prisimena:

„Ypač reikšmingi J. Adomaičiui buvo 1985 metai. Jo kūriniai buvo pristatyti respublikinėje liaudies meno parodoje Vilniuje ir įvertinti Kultūros ministerijos pirmojo laipsnio premija, suteiktas Liaudies dailės premijos laureato vardas. Tais pačiais metais, atsitiktinai užsukęs į sodybą dokumentinių filmų režisierius Henrikas Šablevičius susidomėjo ne vien kūriniais, bet ir pačiu menininku. Taip gimė jo filmas „Žmogus, einantis namo“. Jame išsakytas savamokslio skulptoriaus gyvenimo credo: „Kam tie turtai? Ar juos nusineši, kai ateis laikas, kai niekas nieko neklaus ir teks keliauti...namo“.  Tėvelis su ramia sąžine ir širdimi suvokė mirtį kaip grįžimą į gamtą.  Kadrai filme, kur jis šluostinėja dulkes nuo paties pasidirbdinto karsto, verčia pamąstyti apie gyvenimo būtį ir prasmę. Ši H. Šablevičiaus juosta dalyvavo 33-jame tarptautiniame Oberhauzeno (VFR) dokumentinių filmų festivalyje ir tapo laureatu. Be to, šis filmas pelnė Tarptautinio katalikų kino centro prizą.

Vienas paskutiniųjų J. Adomaičio kūrybos pristatymų, dalyvaujant autoriui, buvo Marijampolės miesto liaudies menininkų klubo „Atika“ trečioji ataskaitinė paroda 1989 metais. Vėliau jo kūriniai buvo eksponuoti Lietuvių liaudies dailės parodose Šiuolaikinio meno centre Vilniuje 1990 ir 1994 metais.“

Liaudies meistras su džiaugsmu sutiko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Atstatant Igliaukoje šaulių statytą (1963 m. sovietų nugriautą) paminklą, vėl prisidėjo buvęs šaulys Juozas Adomaitis.  Norų, planų buvo daug, tačiau jėgos seko. Vis sunkiau buvo laikyti kaltą, kilnoti akmenis ir šio gražaus bei prasmingo gyvenimo styga nutrūko. 1990 m. žmogus, primityviomis priemonėmis savitai išreiškęs savo sumanymus, dvasinį gyvenimą ir pasaulėvaizdį, išėjo namo...

... Atrakino Vytauto Matulevičiaus teta Joana ir mažą klėtelę, kur įrengtas etnografinis muziejus. Čia patalpinti jos tėvelio surinkti eksponatai. „Jam buvo brangu visa, kas siejo su praeitimi, su tėvų-protėvių gyvenimu, jų darbu, jų godomis. Tikroviški senoviniai daiktai - lyg ryšys su praeitimi, iš kurios mes visi atėjome“, –  rodydama senovės eksponatus kalbėjo vaikams prasmingos ekskursijos vedlė.

Ilgai vaikai nenuleido akių nuo medinio arklo, bričkos, rogių, medinio automobilio rato, linų apdirbimo įrangos, dar tebeveikiančių audimo staklių ir kitų senienų, apie kurių paskirtį buvo papasakota.

Pamatę ližę abu jaunieji meškeriotojai nutarė, jog tai nepakeičiamas įrankis picoms kepti ir nustebo, kad vietoje picų buvo pašaunami į krosnį duonos kepalai. Rodydama 1850 metų sėtuvę papasakojo kaip senovėje sėdavo javus, kokiose 1894 m. pintinėse džiovindavo sūrius.

„Kai aš mažiukė buvau, tai mane šitoj geldukėj prausė, – šypsojosi moteris rodydama geldą. – O ten kabo išmoningi, keisti inkilai, senovinis pusiau medinis, pusiau metalinis kastuvas, įvairūs medžio apdirbimo įrankiai“. Patiko vaikams skambalas karvėms, reikalingas ganant miške. Švytėjo veidai, kai teta prieš fotografuojantis vienam užmaukšlino vokiečių, kitam rusų šalmus.

Nors į svetingą sodybą be mūsų atvyko pulkas giminių, vietos prie vaišių stalo užteko visiems. Buvome pamaitinti, apnakvydinti ir šiltai išlydėti į meškeriojimo varžybų antrąjį turą.

... Grįždami į Vilnių, akimis nužvelgėm sodybon vedantį kelią ir džiaugėmės, jog Lietuvos kaime nuo seno dar liko tiek daug paprasto žmoniškumo. Dėkojome „Žvejonių“ vadovui už organizuotą išvyką į varžybas ir galimybę pabendrauti su jo gražia gimine.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"