Paieška Iškyla plaustu

Iškyla plaustu

Ekologinė akcija „Švarios girios – šalies turtas“

Janina TAMOŠIŪNIENĖ

Mokytoja, JMBB „Sakalėliai“ vadovė

 

Graži tradicija jau daugel metų sieja Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrelį (JMBB) „Sakalėliai“ su miškų urėdijos muziejumi „Girios aidas“. Tikslinė būrelio veikla išaugo į prasmingus darbus: inkilėlių ruošimas, jų iškabinimas miškuose, medelių sodinimas, po to - nuolatinė jų priežiūra. Gerai padirbėję „Girios aido“ dekoratyvinių augalų parke miško draugai susėdo aptarti tolimesnius darbus. Didžiausiai mokinių nuostabai, už jų gražų triūsą - kvietimas iškylai plaustu Nemuno upe (nuo Druskininkų iki Merkinės).

Druskininkų miškų urėdija parėmė respublikinę ekologinę akciją „Švarios girios – šalies turtas“, kuri turėjo prasidėti Dainavos girioje. Originaliu plaustu buvo numatyta iškyla 4 būreliams. „Sakalėlio“ būrelio nariams reikėjo ne tik mokyklos, tėvų sutikimą gauti, bet ir varžytis tarpusavyje, nes plaustas nedaug talpina. Nutarta, kad pareigingiausi ir drausmingiausi būrelio nariai Julius Kavaliauskas, Ignas Marsinonis, Deividas Tamkevičius, Liutauras Videika ir Šarūnas Žilinskas su būrelio vadove ruošis ekologinei iškylai.

Gegužės 13 dienos popietę atvykome į plaustą, laukiantį mūsų Nemuno užutekyje. Pasitiko kapitonas Vladas Kasperavičius, pavasario saulės nugairintu veidu. Maloniai, svarbiausia, labai atsakingai priėmė į mums nematytą plaustą. Netrukus atvyko Kazlų Rūdos, Alytaus, Veisejų JMB būrelių komandos.

Kapitonas supažindino su plauste nustatyta tvarka. Paliepė užsisegti oranžines gelbėjimosi liemenes, aprodė laivo triumus, pilnus maisto atsargų, įgulos kajutes su šiaudų čiužiniais, virtuvės patalpas (pagal kvapą susivoki), net pirtį su akmenų krosnele aprodė (kitą dieną ją kūrenome ir čia pat gaiviai maudėmės). Labai atidžiai stebėjome kaip kapitono padėjėjai tiksliai vykdė komandas (prie didžiųjų priekinio ir užpakalinio irklų plaustui išplaukiant arba prisišvartuojant).

Nuo pirmųjų minučių laive be kapitono komandos nieko negalima daryti, tik jam leidus komandų nariai gali išlipti į krantą, privalo žinoti savo vietas plaustui pajudant iš „uosto“.

... Pirmąjį vakarą komandų nariai surinkę sausų šakų sukrovė draugystės laužą - prasidėjo nepakartojamas susipažinimo vakaras. Tai nežinia kiek būtų trukę, jei ne įkyriai merkiantis lietus. Pasivaišinę kapitono išvirta koše, dar ir mamyčių lauknešėlius sutvarkę, statėme palapines - ruošėmės pirmajam poilsiui ant Nemuno kranto. Jaunesni komandų nariai, dar ne tokie drąsūs, taisė nakvynei vietas kajučių gultuose, arba tiesiog ant denio.

Komandų nariai turėjo darbo, kuris laive prasideda nuo grindų plovimo. Daugel kartų jas plovėm tiesiog iki baltumo.

Kitą dieną, kai visa plausto įgula jau buvo įgavusi reikiamos patirties, labai laukėme komandos: „Plaukiam“.

Išlydėti atvyko ir Druskininkų miškų urėdijos urėdas V. Klimas. Ne tik su miškininkais, o ir laidos „Girių horizontai“ vedėja A. Žukauskiene, operatoriumi ir, žinoma, vaikų tėveliai. Trys varpo dūžiai sutapo su stipriais irklų yriais - mūsų plaustą pagavusi srovė nunešė į dar nepatirtų įspūdžių šalį.

... Dar ruošdamiesi šiai iškylai kiekvienas turėjome užduotį. Mūsų komandos kapitonas Ignas fiksavo pakrantėse buvusius žvejus, pats irgi savo sugautas žuvis dėjo į bendrą katilą ant laužo. Visi akylai dairėmės stebėdami vandens taršą, plaukiojančius, praskrendančius paukščius, matėme atsigerti atėjusią stirną.

Vakarop plaustas prisišvartavo Nemuno kairiajame krante, ties Liškiava. Esamose poilsiavietėse, pakrantėse matėsi nemažai įvairių šiukšlių, akivaizdu, jog netvarkingų turistų būta. Tvarkėme, tačiau ar pajėgėme... Apie legendinį piliakalnį mums pasakojo vadovai, apžiūrėjome barokinio stiliaus bažnyčią su buvusiu vienuolynu.

Kitame Nemuno krante prisišvartavome naujai stovyklai. Sukrovę laužą dar sudarėme futbolo komandas draugiškoms rungtynėms, dalinomės įspūdžiais laužo šviesoje.

Naktį, kai nuvargę ilsėjomės, kapitono paskirti nariai saugojo įgulą ir visą mantą plauste. Toji atsakomybė ir tvarka buvo visos kelionės metu.

Kitą rytą - susitikimas su Vieciūnų kaimo senbūviais G. ir P. Čiurlioniais, kurie aprodė dzūkišką sodybą, vaišino rauginta beržų sula, namuose kepta duona, šviežiai spaustu sūriu. Užtrukti negalėjome. Trys varpo dūžiai, galingi yriai - plaustą vėl pagavo stipri srovė. Kraštovaizdis nepakartojamas: Nemuno vingiai, lėkštuose krantuose - baltų ievų kupolai, vandeny paskendę juodalksniai, statesniuose šlaituose - beržų sodri žaluma... O pušynai, pušynai...

Pagaliau Nemunas išplatėja, atsiveria Merkinės piliakalnis. Pagal kapitono komandą plaustas ties santaka visai priartėja prie dešiniojo kranto. O varge, kaip po gausaus lietaus pakilo vanduo. Keturi kapitono padėjėjai sušlapo kaip ančiukai, kol tvirtai prisišvartavome, o mes beveik sausi lipome ant tvirtos Merkinės žemės, senojo piliakalnio papėdėje.

Už sėkmingą pirmąjį etapą kapitonas Vladas apdovanotas margų lauko gėlių vainiku, įteikta tradicinė Dzūkijoje „Grikinė bapka“, suteikta teisė užkurti draugystės laužą. Į gausų susirinkusių svečių būrį kreipėsi kapitonas, raportavo apie sėkmingą iškylą, pristatė visą savo komandą.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"