Paieška Kornelijus Platelis: „Santykį su gamta lemia pasaulėjauta“

Kornelijus Platelis: „Santykį su gamta lemia pasaulėjauta“

Vytautas LEŠČINSKAS

 

Kiek ir kokių darbų kada dirbęs, kokias pareigas ėjęs ir tebeeinąs, poetas, vertėjas, eseistas Kornelijus PLATELIS turbūt nelengvai suskaičiuotų. Jau daugelį metų yra taip pat laikraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius, o štai šiemet dar tenka pakovoti dėl valstybės paramos rašytojams, meno žmonėms, kuriems tos paramos labiausiai reikia. Tačiau vis tiek suspėja pakeliauti ir po Lietuvą bei platųjį pasaulį, susitikti su įvairių šalių menininkais ir paprastais žmonėmis, kreiptis į juos gyvu poetiniu žodžiu, paskaityti ką nors iš savo kūrybos. Kartu, žinoma, randa progų gimtosios šalies bei kitų kraštų gamta pasigrožėti...

 

Rūstybė ir grožis – greta

 

„Gimęs ir augęs esu Šiauliuose, – pasakojo poetas. – Aišku, natūralios gamtos mieste visada mažiau, tačiau mano vaikystėje ji dar nebūdavo taip kruopščiai užklojama asfaltu, betono plokštėmis, aprėminama borteliais. Netoliese augo senas parkas ir tuo metu dar jaunos „Šapirų pievos“, kaip jas vadindavome, kitoje pusėje tyvuliavo ganėtinai užterštas Talšos ežeras. Šiaurėje, Joniškio pusėje, plytėjo vandens pilni iškasti durpynai, kuriuose su draugais maudydavomės. Tiesa, Radviliškio pusėje yra gana nemažas Gudelių ežeras. Į jį net savo gamybos valtį buvome nuleidę, iš kurios žuvaudavome. Tokia buvo mano vaikystės gamta Šiauliuose bei artimose miesto apylinkėse, į kurias galėjai patekti dviračiu. Apskritai vaikystėje su gamta teko nemažai bendrauti. Ypač vasaromis Jakiškių kaime, tėvų gimtinėje Joniškio rajone, gražioje, derlingoje lygumoje. Tame kaime gyveno mano seneliai, tėvų tėvai. Iš motinos pusės, tiesa, savo senelės nesu matęs, tik senelį. Bet iš tėvo giminės atsimenu abu.“

Poetas pastebi, kad Lietuvos gamta yra kažin kokia jauki, sava, šilta. Taip, matyt, ir turi atrodyti, jei žmogus čia gimęs ir augęs. Gal kitas tą patį pasakytų apie kitokią savo krašto gamtą. K. Plateliui yra tekę tarnauti sovietinėje kariuomenėje, porą metų pagyventi Rusijoje. Tad yra matęs ir tos šalies kai kurių vietų gamtą.

„Pavyzdžiui, Ufos srityje, netoli Sterlitomako miesto dar studijuojant teko porą praktikos mėnesių praleisti. Tenykštis gamtovaizdis priminė kino filmo „Stalkeris“ vaizdus. Sunku net įsivaizduoti, kokios žalos aplinkai ten buvo pridaryta. Ištisi laukai sulyginti buldozeriais, telkšo kažkokie žalio skysčio tvenkiniai, kuriuose tokia kenksmingųjų medžiagų koncentracija, kad karvei į tą žalią skystį įbridus, nuverda kojų oda. Šen bei ten kyšo liepsnojantys deglai, neauga žolė. Laukai kažkokie pusiau negyvi, atrodo, nei dirva, nei – ne dirva. O už keliasdešimties kilometrų Uralo priekalnėse, kur mažiau žmonių, staiga labai gražu, žalia, gaivus oras. Kaip dvimetis karininkas tarnavau Sibire, Čitos srityje, Uliotų rajone, netoli Arėjo (karingas vardas) kaimo. Ten teko praleisti vieną žiemą. Sibiro gamta, žinoma, vėl kitokia, didinga, rūsti, miškai reti, daugiausia maumedynai, uolos iš žemės kyšo, kalvos aplink. Žiemą ten šalta, nuolat 40–45 laipsniai žemiau nulio beveik visą laiką, bet vėjo nėra, nedaug sniego. Vasarą ten apie 30 laipsnių karščio – juk lygiagretė ta pati kaip Romos, tačiau dviejų metrų gylyje amžinas įšalas lieka. Teko prie viso to priprasti. Pavasarį mane perkėlė į tokį Vypolzovą, maždaug pusiaukelėje tarp Maskvos ir tuometinio Leningrado. Ten gamta vėl kitokia, pelkės, žemė derlinga, bet apleista, apėjusi krūmynais. Man didelį įspūdį paliko ilga kaimo gyventojų eilė, akimirksniu išsirikiavusi vasarą prie parduotuvės, kai į ją užvežė raudonųjų serbentų uogų“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.

 

Gyvas, ar miręs ežeras?

 

Lietuvos gamta labai nuosaiki, be didelių šalčio ir karščio svyravimų, nėra ugnikalnių, kurie išsiveržę gali net visam pasauliui žalos pridaryti, kaip neseniai nutiko Islandijoje, mums netenka patirti  žemės drebėjimų, didelių potvynių ir kitokių stichinių nelaimių. Tad, K. Platelio nuomone, turėtume laikyti save bent jau šiuo atžvilgiu laimingais žmonėmis.

„Neseniai teko būti Nikaragvoje, kur visos minėtos stichijos tebebudi. Jos teritorija tęsiasi tas pats tektoninis lūžis, neseniai sudrebinęs Čilę. Teko plaukioti didžiajame Nikaragvos ežere, kuris dar gyvas, nes paprasčiausiai yra per didelis (šimto septyniasdešimt septynių kilometrų ilgio, maždaug šimto kilometrų pločio), kad pajėgtum užteršti. Gal trečdaliu mažesnis Managvos ežeras – jau miręs, nekalbant apie kitus, dar mažesnius ežerus. Dabar juos susigriebta valyti, bet savų pinigų tam nėra. Taigi Lietuvoje dar nėra taip blogai, bet, žinoma, jei palygintume su tokiomis švariomis šalimis, kaip Japonija, atrodytume kur kas prasčiau.

Didelė mūsų bėda ta, kad beatodairiškai šiukšliname savo aplinką. Kartais vaikščiodamas po mišką galvoju: kaip žmonėms kyla rankos šitaip mėtyti šiukšles kur pakliuvo? O juk neretai daugelis gyvena netoli tokių savo pačių prišnerkštų vietų, vaikšto pro jas. Negalėtum teigti, kad jie visiški estetinio jausmo neturintys debilai – juk nepalieka tų padangų savo kieme, o išveža... į gretimą mišką. Neįsivaizduoju, ką žmogus turi galvoti šitaip elgdamasis. Nieko negalvoti kaip triušis, nematantis nieko už savo būdos sienų? O gal tai tipiškas mentalitetas klajoklio, praeinančio pasaulio veidu tik vieną kartą gyvenime?

Ar gamta – neišsenkamas įkvėpimo šaltinis kūrėjui? Man regis, kūryboje, bent jau mano, atsispindi ne tiek gamta, kiek jos vaizdiniai, kaupti atminty nuo pat vaikystės. Jei kartais koks gamtos vaizdas ir įkvepia, jis tekste vis tiek nebūna savitikslis. Jis įkvepia atsiskleisdamas kaip galimybė perteikti tai, kas man svarbu. Be abejonės, visi dalykai, kuriuos patiri, visa, kas daro įspūdį, kelia emocijas, tavy nusėda, lieka, paskui netikėtai vienaip ar kitaip iškyla į paviršių. Todėl mano kūryboje negali nebūti gamtos motyvų. Tačiau kai pradedi apmąstyti savo įspūdžius, klausti, kas ta gamta, kur jos ribos, pastebi, kad ir pats esi tos gamtos dalis, ne tik kūnu, fiziologija, bet ir sąmone, mąstymu. Tada imi galvoti: ar visa sąmonė yra gamtos dalis, ar galbūt kokia nors jos dalis nepriklauso gamtai? Čia prasideda teologiniai klausimai: ar Dievas – gamtos kūrėjas – yra jos dalis, ar kaip krikščionybė moko, kūrėjas ir valdytojas, labiau susijęs su visuomene ir jos teisėtvarka? Žinoma, tai jau tikėjimo dalykai. Bet gal ne tik. Gal dar esama tam tikrų nuojautų, nesuformuluotų, nemąstomų dalykų, paveldėtų iš protėvių, lemiančių mūsų santykį su gamta, kitaip sakant – pasaulėjautos? Ar įmanomas konfliktas tarp Dievo ir gamtos?.. Iš tikrųjų manau, kad ne. Tačiau toks konfliktas gali tūnoti mūsų sąmonėje. Netekęs tų nuojautų, tos protėvių žemės po kojomis, žmogus gali imti laikyti save pranašesniu, geresniu už gamtą, jos viešpačiu. Toks žmogus turbūt gali teršti aplinką, naudoti, kol yra ką, nualinti iki negyvumo. Kol visa tai atsigrįš prieš jį patį ar jo palikuonis. Ko gera, mūsų požiūrį į gamtosaugą lemia per tūkstantmečius susiklosčiusi pasaulėjauta. Todėl japonai yra vienokie, mes kitokie, o Nikaragvos gyventojai dar kitokie...“ – samprotavo poetas.

 

Vis tiek su gamta susijęs...

 

Gamtos motyvai, tie įprastieji, vaizdiniai, lyrikoje, prozoje ar eseistikoje kūrėjui randasi natūraliai, bet jie nėra savitiksliai, bent jau šiuolaikinėje literatūroje, kuriamoje sparčiai besiplėtojančių vaizdo kūrimo ir perteikimo technologijų apsuptyje.

„Gal ir neturiu kokio nors ypatingo potraukio gamtai, manęs neapima nenugalimas noras eiti, važiuoti į mišką, prie ežero ar upės. Nebent retkarčiais ir nestipriai. Turiu sodelį Druskininkuose, prie namo. Tik jame kapstytis nelabai mėgstu, nors tenka – niekur nedingsi. Ir laiko tam – ne per daugiausia.

Druskininkų miestas keičiasi, darosi šiuolaikinis kurortas. Manau, galima tik pasidžiaugti, kad miesto valdžia nesistengia kokios nors pramonės plėtoti, o gerina turistinę ir kurortinę infrastruktūrą. Žinoma, nori nenori, daugėja žmonių, o jiems reikia kur nors gyventi. Natūrali gamta vis pastūmėjama toliau, bet nepasakyčiau, jog Druskininkuose labai naikinama. Tiesa, kai kurios anksčiau sukultūrintos vietos apleistos, nebetvarkomos, todėl atrodo liūdniau negu prieš žmonėms įsikišant. Buvo didelių ginčų ir dėl vienos degalinės statybos, bet valdžia į mus nekreipė dėmesio. Kartais kai kurių pokyčių sunku išvengti...

Jei kalbėsime apie rašytojus, tikrai negalėčiau pasakyti, ar pastaraisiais metais didėja jų dėmesys gamtai. Apskritai iš literatūros daryti išvadas, ar žmonių dėmesys gamtai didėja, ar mažėja, labai sunku. Kūrėjui šiaip ar taip tenka ką nors vaizduoti. Ar tai, kad jo vaizduojamas veiksmas vyksta gamtoje, liudija jo dėmesį gamtai? Nedrįsčiau teigti. Kaip sakiau, gamtos vaizdai kūrinyje nebūna savitiksliai, jie reikalingi tam, kad išreikštų kūrėjo pojūčius, jausmus, idėjas, patirtį...

O aplinkosauginiai judėjimai mūsų visuomenėje, man regis, stiprėja ir tarsi racionalėja. Kadaise net mūsų žygis į Nepriklausomybę prasidėjo nuo ekologijos, gal dar ir todėl, jog tuometinei valdžiai gamtosaugos siekiai atrodė „nekaltesni“, todėl ir piliečiams būta mažiau rizikos patirti represijų. Vyko tikra kova prieš Ignalinos atominės elektrinės naujo reaktoriaus statybą. Žinoma, dabar tai galima vertinti įvairiai, bet kai veikė mažiau reaktorių, negu buvo planuota, mažiau kentėjo ir Drūkšių ežeras, jo ekosistema. Šis judėjimas buvo prasmingas ir todėl, kad mobilizavo visuomenę, parodė, kad ir jos nuomonė gali šį tą reikšti. Nors vėliau atominė elektrinė dar ilgai gamino pigesnę elektros energiją, bet kaip tik dėl to likome gerokai priklausomi nuo Rusijos...

Lietuvoje pastebimai daugėja kaimo turizmo sodybų. Mūsų miesto gyventojo sąmonėje dar tebetūno kaimietis. Jei tokioje sodyboje tave pasitinka ramybė, jei gali ten pagyventi, pabendrauti su gamta, patapšnoti per sprandą gyvuliui, pažvejoti, pagrybauti, manau, daugeliui – tai tikra atgaiva po miesto dulkių. Kaimo turizmas mums galėtų tapti tikra aukso kasykla, nes tokioje aplinkoje pagyventi, manau, norėtų ir nemažai vakarų europiečių. Gal dar nelabai mokame šį verslą organizuoti, reklamuoti? Pavyzdžiui, Olandijoje apskritai neteko matyti to, ką Lietuvoje vadiname gamta. Regėjau tiktai kanalų išvagotas lygumas. Ir jei kur koks krūmelis kyšo ar trys medžiai auga, tai jiems jau tikras miškas, saugotina vertybė. Tad belieka savo pasiūla nukonkuruoti egzotiškas šalis...“ – kalbėjo Kornelijus Platelis.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"