Paieška Iš pavasario pievų rasotų

Iš pavasario pievų rasotų

Selemonas PALTANAVIČIUS

 

Tik kaimo žmonės, paprastai jau persiritę šešton dešimtin,  dar žino, ką jiems sako paskutinės pavasario dienos: čia pat šienapjūtė, tuoj ims žvangėti dalgiai, kvepės vystanti žolė ir džiūstantis šienas. Deja, deja, rask kad gudrus dabar tokį šienautoją... Ar jau matėte jį, švytruojantį dalgiu, grėbliu sklaidantį pradalges, o po to – grėbiantį šieną.? Tokie vaizdai – vis retesni, dar dešimtmetis, ir jų pasižiūrėti važiuosime į Rumšiškes, į muziejų. Nežinia, ar viskas gali būti padaroma tik su technika. Galbūt – pašlaites, papievius, pagriovius galima šienauti tik dalgiu. Tačiau ar kas šienauja tas pradalges, kai šieno niekam nereikia?

Man šienapjūtė – mano vaikystės didelis darbas. O dabar – mielas ir smagus atsiminimas, nes tie darbai darbeliai turėjo savo žavesio, nes buvo dirbami nuoširdžiai, paprastai didesniam pulke, kartu. ...Į pievas skubu visai kitais tikslais – vabzdžių, paukščių ir žvėrių stebėti bei fotografuoti. Dabar pievos man – vis įdomesnis pasaulis, kurio gyvybė trykšta nežabojama, kuris pats teikia peno daugelio gyvūnų būčiai.

 

Lengvasparnis sprindis

 

Kažkada vaikystėje šienaudamas dalgiu pabaidžiau balkšvą,  gyslotais sparnais drugelį. Jis buvo toks nevikrus, vėjo valdomas, kad man pasirodė nepaprastas ir vertas užuojautos. Apžiūrėjęs jį iš arčiau, supratau tokio dar nematęs. Tada pamaniau, kad jis – labai retas, galbūt – saugomas ir net nykstantis. Atsitiko taip, kad daug metų jo nemačiau. Tiesiog – nei šienavau, nei po pievas braidžiau ir drugių ieškojau. O dabar, vėl sugrįžęs į jų pasaulį, pamačiau, kad tai – pats paprasčiausias drugelis gyslotasis sprindžius.

Nesvarbu, kad jis – toks  paprastas. Tačiau man jis visada simbolizuoja drugių pasaulio atradimą vaikystės pievoje, kai sustojau atsikvėpti su septinto numerio dalgeliu...

 

Kai kas nors saugo

       

Vasaros pievoje pamatyti stirną visai paprasta: visų pirma, pavasariui baigiantis ir vasarai prasidedant jos čia mėgsta žoliauti, kažkur žolių kupste gali glūdėti jų jaunikliai, o išsišerti baigiantis ryškiai raudas kailiukas labai skiriasi nuo kitų pievos spalvų. Nieko keista, kad pamačiau ją vidur dienos, pačioj judriausioj vietoje – greta dulkėjo vieškelis, tolėliau gaudė asfaltu lekiančios mašinos. Stirnelė tik retkarčiais pakeldavo galvą, apsižvalgydavo. Nutariau išbandyti vaikystėje naudotą savo budrumo ir pastabumo patikrinimo būdą – per pievą atvirai prieiti kuo arčiau stirnelės. Susigaužęs, iš lėto, priešais save nešdamas ant trikojo pritvirtintą fotoaparatą, ėjau per geltoną vėdrynų kilimą ir nenuleidau akių nuo stirnos: kai suprasdavau, jog ji štai pakels galvą apsižvalgyti, sustodavau ir laukdavau, kol jos galva vėl panirs į sodrią žolę. Štai dvidešimt metrų nueita, penkiasdešimt. Ar gali taip būti? Juk ji visai nekreipia į mane dėmesio, dar dešimtis žingsnių, ir aš galėsiu ją fotografuoti kaip... Pala – tik dabar pamačiau už žolių kupsto stovintį nė karto galvos nenulenkusį stirniną. Pro žoles žvilgėjo į krūmų šakas nušveisti ragai, spindėjo juodos įtarios akys. Žinoma, jis seniai mane matė, stebėjo ir sekė, kada atstumas tarp mūsų taps pavojingas.

Sustojau ir pasilenkęs ėmiau laukti. Kas ką įveiks? Kieno kantrybė bus tvirtesnė? Žinoma, laimėjo stirninas – po dvidešimties minučių atsitiesiau, o jis savaip, stirniškai sulojo ir grakščiai šuoliuodamas nutolo. Jam iš paskos taip pat grakščiai, tik labai nenoriai, nušuoliavo ir stirnelė.

 

Pievų paukštis kiauliukė

 

Negalėčiau pasakyti, kodėl šį mielą pievų paukštį pavadino tokiu vardu – kiauliukė. Galbūt, jos čiksėjimas kam nors priminė paršiuko balsą, o gal – kas kitas.

Man kiauliukė – būtina pievų ekosistemos dalis. Jos tiesiog neįmanoma nepamatyti ir nepažinti. Sugrįžusios iš žiemaviečių tada, kai pievos tampa panašios į pievas, kai viskas sužaliuoja ir sužydi, jos tūpčioja žolių viršūnėse, ant kuoliukų ir tvorų karčių. Spalvotas, ilgakojis ir labai vikrus paukščiukas mato viską, kas dedasi pievoje. Jai nebaisi pievinė lingė, jos nenutvers paukštvanagis. Net ir lizdelis, kuriam būna penketas žydrų kiaušiniukų, paslėptas kažkur giliai giliai po kupstu.

Tiesa, kartais lizdą suranda – ne, ne plėšrūnai, o gegutės. Nežiniai, kaip jos tai daro, tačiau žiūrėk, ima ir išauga kiauliukių lizde didelis, pasipūtęs, visada alkanas gegutės vaikas.

Dabar kiauliukės tiesiog neįmanoma nepamatyti. Eisite, važiuosite, šienausite ar šiaip žvalgysitės – žiūrėkite, kaip jos supasi garšvų viršūnėse, kaip čeksi tupėdamos lauko berželio šakoj.

*  *  *

Neseniai klausiausi vieno stambaus ūkininko kalbos – jis džiaugėsi, kad vešliai auga žolė, kad bus paruošta daug žolės šienainio ritinių. Klausiausi energingų jo dėstymų ir prisiminiau jau kadais Anapilin išėjusio vieno kaimo žmogaus žodžius: „Taip galima pradėti  ir savo panelę kilogramais vertinti...“ Nežinau, ar jis buvo teisus, ar labai įžvalgus. Tačiau, neduok Dieve, jei mes pievoje vis dažniau matysime tik žolės ritinius, o ne žiedus ir jaukiai čeksinčias kiauliukes.

Kopijuoti draudžiama © 2012 VšĮ "Ekologinio švietimo centras"